– Ne kartą sakei, jog jausmą, kad gyveni tarsi ne savame kūne, pajutai dar vaikystėje. Kaip tuomet save išreiškei? Ar, būnant paaugliu, norėjosi elgtis kitaip, nei elgiasi stereotipiniai paaugliai berniukai?
– Nebuvo lengva, nes gyvenau ir augau Lietuvos provincijoje – miestelyje, pavadinimu Kybartai, taigi turėjau save riboti ir net neleidau galvoje turėti minčių apie transiciją. Norėjau įtikti šeimai, visuomenei, bet jau būdama šešiolikos save identifikavau kaip homoseksualų vaikiną. Pamenu, vakarais, užsirakinusi savo kambario duris, prieblandoje darydavausi makiažą, žiūrėdavau realybės šou „RuPaul drag race” ir domėjausi moteriškomis temomis, mada, makiažu, stiliumi.
– Minėjai, kad dabar tavo santykiai su šeima – puikūs. Ar tėvai tave iškart suprato?
– Nežinau, ar šeima mane suprato. Tiesą sakant, nežinau, ar supranta ir dabar. Bet žinau, kad mano artimuosius aplankė supratimas, jog visų svarbiausia, kad būčiau laiminga. Žinau ir tai, kad jie stengiasi mane suprasti. Džiaugiuosi, nes mano santykiai su mama sustiprėjo – dabar mes atvirai kalbamės moteriškomis temomis, dalinamės patarimais. Ji manęs dažnai klausia, kurios plaukų, veido odos priemonės geros, pasitaria, kokius batelius pirkti. Diskutuojame ir apie santykius, savirealizaciją.
– Ar sunkus buvo pats sprendimo priėmimas – imti gyventi translytės moters gyvenimą? Ar pasitaikė kliūčių, stabdančių eiti šiuo keliu?
– Priimti sprendimą – pasiryžti kelionei į save ir pradėti transiciją – buvo be galo sunku. Žinojau, kad Lietuvoje negalėsiu žengti pirmojo žingsnio, nes buvau pakankamai žinoma ir tai būtų viską tik dar labiau apsunkinę. Todėl turėjau palikti mylimą veiklą, sėkmingą karjerą, šeimą ir tuometinį partnerį bei emigruoti – pradėti savo gyvenimą is naujo, nuo pamatų, tik jau kaip Zofijos.
Tos merginos, kuria jaučiausi esanti viduje. Žinoma, turėjau daug baimių, daug abejonių, bet manau, jog būtent ta nenugalima drąsa, naivumas ir noras sužinoti, kas nutiks, jei nepasiduosiu, mane stūmė į priekį. Troškimas pažinti ir atrasti. Save ir kitą pasaulį.
– Anksčiau profesionaliai darei makiažus – ar šia veikla užsiimi ir dabar? Kaip atrodo tavo diena?
– Deja, palikdama Lietuvą ir emigruodama i Didžiąją Britaniją palikau ir savo karjerą makiažo industrijoje. Tokį sprendimą priimti buvo sunku, bet, kita vertus, norėjau išmokti kažką naujo, atrasti kitas savo galimybes, hobius ir talentus.
Londone mano pirmasis darbas buvo kavinukėje, kurioje ir pradėjau savo transiciją. Ta vieta man buvo ir visuomet liks ypatinga, nes joje galėjau būti savimi, sulaukiau begalinio palaikymo bei paskatinimo iš savo kolegų – to tuo metu man labiausiai reikėjo.
Per dvejus metus man pavyko realizuoti kitus savo hobius bei iš šių veiklų uždirbti: esu nepriklausoma žurnalistė bei kuriu savo asmeninį prekės ženklą „Zofija Witch” socialiniuose tinkluose, taip pat – savo asmeninį tinklaraštį www.zofijawitch.com. Jame jau yra elektroninė parduotuvė, kurioje galima įsigyti mano vardinius produktus – užrašinę „The Witches Planner” ir Zofija.Witch eterinius aliejus. Taigi dabar mano dienos iš tiesų yra labai įvairios bei skirtingos, bet kupinos kūrybos.
– Neseniai paskelbei, jog susižadėjai. Kokie jūsų santykiai su vaikinu? Ar jis buvo pirmasis tavo, kaip translytės moters, vaikinas?
– Och, mūsų draugystė prasidėjo visai netikėtai, mat jį sutikau dar dirbdama minėtoje kavinukėje, Londono centre, kai jis atėjo užsisakyti kavos. Kai Joelis sutiko mane – ėmė lankytis dažniau ir apie mane šnekučiuotis su mano kolegomis, o aš, tai nugirdusi, jo tiesiai šviesiai paklausiau: „kolega minėjo, jog apie mane klausinėja vienas vyras. Ar tai tik nebūsi tu?”.
Jis susigėdo, bet pripažino tai. Dar tą patį vakarą grįžo su savo vizitine kortele. Po dviejų savaičių mudu neoficialiai gyvenome kartu. Tai jis pas mane, tai aš pas jį, kol galiausiai atsisveikinau su savo vienviečiu kambariuku Londono centre ir išsikraustėme gyventi kartu.
Santykiai mūsų visokie ir nemeluosiu – būna visko, kaip ir pas visus. Nenoriu į savo gyvenimą žiūrėti per rožinius akinius, nes kartu daug išgyvenome, bet neabejoju, jog būtent šie santykiai mane privertė keistis ir išmokti kantrybės, supratimo, pasiaukojimo.
Joelis yra mano pirmasis vaikinas kaip translytės moters, tačiau nesumeluočiau sakydama, jog man kompanijos ir draugų niekada netrūko, ypatingai nuo tada, kai pradėjau hormonų keitimo terapiją. Nuo tos dienos ėmiau labiau vertinti save, mat pajutau daug stipresnį ryšį su pačia savimi, užsimezgusią draugystę, kas davė nemažai pasitikėjimo ir aukštesnę savivertę.
– Ar daug sulauki neigiamų komentarų būtent dėl to, jog esi translytė? Ar žmonės, konkrečiai gyvenantys Lietuvoje, jaučia pagarbą savo gyvenimo kelią pasirinkusiam žmogui? Ar gerbia jo priimtus sprendimus?
– Asmeniškai komentarų naujienų portaluose po mano pačios straipsniais aš nepriimu ir netgi dažniausiai jų neskaitau, kadangi tie žmonės manęs visiškai nepažįsta. Tad pagal jų išsireiškimus reikėtų vertinti ne mane, o juos ir jų siaurą mastymą.
Tačiau beveik niekada negaunu paniekinančių žinučių iš žmonių, kurie mane stebi socialiniuose tinkluose – tik be galo daug palaikymo ir paskatinančių žodžių bei komplimentų, už ką esu besąlygiškai dėkinga.
Gal aš naivi, bet tikiu, jog Lietuva iš tiesų keičiasi ir auga, lyginant su visa Europa. Lietuviai ima mažiau teisti ir labiau suprasti dėka žmonių, kurie nebijo garsiai kalbėti opiomis temomis, kurios ilgą laiką buvo didžiausias tabu. Tik rodydami savo emocijas ir paliesdami širdis galime kažką pakeisti, atmerkti akis, praplėsti požiūrį, pribudinti sąmoningumą ir supratimą.
– Nevengi kalbėti ir apie operacijas – hormonų keitimo terapiją ar krūtinės operaciją. Ar ateityje dar turi planų? Ką dar svajoji patobulinti savo kūne?
– Kol kas jokių operacijų daugiau neplanuoju arba apie jas per daug negalvoju, nes, neslėpsiu fakto, jog man mano natūralus kūnas patinka ir aš jį myliu. Juk tai mano sielos namai, tad juos keičiu ir darau labiau komfortiškus savo moteriškai sielai, bet tuo pačiu duodu sau laiko aiškiai atsakyti i visus klausimus ir įsitikinti, ko iš tiesų trokštu aš ir ko trokšta mano širdis, o ne mane supanti visuomenė.