Pernai Dainius pasirašė šešerių metų 20,4 mln. JAV dolerių vertės sutartį su „New Jersey Devils“ klubu. Prieš tai sportininkas yra žaidęs Ukrainoje, Rusijoje, Filadelfijos „Flyers“, Monrealio „Canadiens“, Vašingtono „Capitals“, Bafalo „Sabres“ komandose.
Daugiau nei 10 sezonų Šiaurės Amerikos ledo ritulio lygoje NHL rungtyniaujantis ledo ritulininkas vasarą – dažnas svečias Lietuvoje. Kartu su broliu ir Lietuvos ledo ritulio federacijos prezidentu Rolandu Bučiu vyksta į Panevėžį, Alytų, Rokiškį – šiuose miestuose žada išdygti ledo ritulio arenos.
– Kokios paskatos jus stumia rūpintis ledo rituliu Lietuvoje?
– Man įdomu. Ledo ritulys – gana brangi sporto šaka. O viskas prasideda nuo čiuožyklų. Vieni tikri ledo rūmai yra Elektrėnuose, čia – Lietuvos rinktinės bazė. Ją reikia renovuoti, netrukus prasidės darbai.
Važinėdami po Lietuvą, susitinkame su valdžios atstovais. Be jų beveik nieko neįmanoma padaryti, reikia, kad savivaldybės prisidėtų prie šio reikalo – ne tik dėl ledo arenų statymo, bet ir dėl jų išlaikymo. Aplink visi kaimynai žaidžia, pavyzdžiui, latviai. Todėl važinėju, bandau įtikinti, kad čiuožyklos – ne tik išlaidos. Į jas ateis vaikai, reikia galvoti apie ateitį.
– Jūs tikite ledo ritulio ateitimi Lietuvoje?
– Žinoma. Ir labai to noriu, kiek galiu, tiek prisidedu. Net su viena ledo arena Lietuvoje šios sporto šakos lygis neblogas. Žaidžiame pirmame divizione, vyrai grįžta su medaliais.
– Kitais metais balandžio 11–17 dienomis Lietuvoje vyks Pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono A grupės turnyras. Ar dalyvausite?
– Čempionato laikas nėra man patogiausias. „New Jersey Devils“ reguliarus sezonas baigiasi balandžio pradžioje. Nju Džersio komanda bene 10 metų iš eilės žaidžia dėl Stenlio taurės. Jei patenkame, o tai labai tikėtina, tuomet neatvažiuosiu.
– Ar ketinate kada nors žaisti Lietuvos rinktinės sudėtyje?
– Problema ta, kad mano sezonas yra tuo pačiu metu, kai žaidžia rinktinė, kai vyksta čempionatai. Sunku suderinti. Nebent čiuožyklų pristatysime ir papulsime į olimpiadą – tuomet atvažiuosiu.
– Kokioje pozicijoje labiausiai patinka žaisti?
- Nuo vaikystės žaidžiau puolėju, dažniausiai – dešiniojo krašto. Ir NHL karjerą pradėjau žaisdamas dešiniojo krašto puolėju – šioje pozicijoje žaidžiau maždaug 6 metus. Paskui 4 metus iš eilės žaidžiau centro puolėju. Ir tai man labiausiai patinka, nes, žaisdamas centre, daugiau judi, daugiau kontroliuoji.
Žaisdamas krašto puolėju, turi palūkėti, judėjimas yra truputį apribotas. Žaidžiant centre – daugiausia atsakomybės, bet ir laisvės daugiausia.
– Gal turite mėgstamiausius pasaulio miestus, kuriuose žaisti buvo smagiausia?
– Filadelfija buvo geras miestas, ten labai mėgsta ledo ritulį. Monrealyje buvo gerai. Niekad nebuvo tokio jausmo, kad norėtųsi iš kažkur pabėgti. Namai – yra, kur pavalgyti – susirasiu, o mano darbas yra žaisti ledo ritulį. Jei man leidžia žaisti, jei normaliai sutariu su klubo vadovybe, vadybininkais, treneriais – daugiau nieko ir nenoriu.
– Kiek reikšmės karjerai turi santykiai su komandos draugais, su treneriais?
– Tai labai svarbu. Man nekyla problemų bendraujant. Sezonas ilgas – žaidžiame 82 rungtynes, o dar atkrentamosios varžybos. Kasdien eini kaip į darbą, pusę dienos praleidi ledo arenoje, matai tuos pačius veidus, reikia jaustis patogiai. Apskritai nesu linkęs konfliktuoti su žmonėmis.
– Ar susimąstote: jei nebūčiau ledo ritulininku...?
– Man patinka automobilių sportas, „Formulė-1“. Tačiau su mano ūgiu ir svoriu – be šansų, į mašiną net neįlipčiau. Nežinau, kuo būčiau. Tėvas buvo elektrikas, o aš gyvenau Elektrėnuose. Taip kad, jei ne ledo ritulys, greičiausiai būčiau dirbęs elektrinėje.
Kartu su kanadiete Natalie Sanchagrin D. Zubrus augina sūnų Tomą ir dukrą Emmą. Vasaras šeima paprastai leidžia savo name Monrealyje, Kanadoje. Užjūryje gyvena ir visa sportininko šeima – brolis Audrius, sesuo Gintarė, taip pat tėtis ir neseniai „žalią kortą“ gavusi mama.
– Kas jums brolis, šeima? Tai, kad jie išvažiavo paskui Jus lyg ir sako, kad jūs – labai artimi.
– Dvylikos metų vienas išvažiavau į Ukrainą. Namo grįždavau vieną kartą per metus. Žinoma, tėvai atvažiuodavo, bet iš esmės mažai juos matydavau. Ukrainoje buvo geros sąlygos, bet...
Kai išvažiavau į Ameriką, norėjau, kad visi būtume kartu. 1996 metais atrodė, kad ten visų laukia geresnė ateitis, užtat jau antraisiais buvimo ten metais atsivežiau brolį. Dar po metų atvažiavo sesuo. Mama ir tėtis iš pradžių važinėdavo su turistinėmis vizomis, dabar jau turi teisę gyventi JAV.
Brolis gyvena su manimi, tėvai su seserimi – už šimto kilometrų nuo Nju Džersio. Šventes švenčiame kartu. Su broliu kartu tvarkome reikalus, jis – mano geriausias draugas. Galiu jam išsipasakoti apie viską, nuo ledo ritulio iki kitų problemų. Labai gerai sutariame.
– Žiniasklaidoje praėjusiais metais esate minėjęs, kad po metų žadate vesti. Šiemet vėl pažadėjote, jog po metų. Tad kaip iš tikrųjų?
– Nemėginu išsisukti, tikrai yra minčių kitąmet vesti. Bet ateina vasara, reikia į Lietuvą nuvažiuoti, nuveikti įvairių darbų, pats vestuvių planavimas užimtų daug laiko. Anksčiau mama buvo užstrigusi su migracinėmis problemomis, negalėjo atvažiuoti į Ameriką, tai irgi trukdė. Žodžiu, standartinis atsakymas – kitą vasarą vesiu.
– Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė vaikai?
– Labai smarkiai. Kitaip mąstyti pradėjau. Tiesa, ir anksčiau ne vien apie save galvojau, bet dabar visai kitaip – kas neturi vaikų, nesupras. Viskas eina tik į gera. Kokia diena nebūtų, grįžtu po varžybų, treniruočių – namuose ramiau nei kada nors anksčiau. Pusę valandos su vaikais pažaidi – stresas išnyksta. Esu labai laimingas, kad juos turiu.
– Ar norėtumėte matyti sūnų ant pačiūžų? Ar jis domisi ledo rituliu?
– Net labai domisi. Jam penkeri metai, žino beveik visus lygos žaidėjus, perku žaidėjų korteles, nes nuolat prašo, internete žiūri vaizdo klipus. Tomas tokio amžiaus, kai viską įsidėmi – ką ant ledo darau, kaip per rungtynes elgiuosi.
Jei nusispjaunu, jis namie irgi panašiai elgiasi, jei vandens per varžybas kažkaip kitaip atsigeriu – jis pakartoja. Sūnus viską mėgina kopijuoti, todėl reikia elgtis atsargiai, save kontroliuoti. Vaikų protas kaip kempinė – viską sugeria.
Dukrai netrukus bus dveji. Tai ji brolį mėgdžioja. Jei jis bėgioja ledo ritulio lazdą pasiėmęs, ji irgi pasiima. Jei jis ant dviračio – tai ir ji.
– Koks jūsų laisvalaikis su šeima?
– Laisvo laiko turiu ne itin daug, bet vasaras leidžiu su šeima. Namie turime baseiną, jame maudomės su vaikais. Tomui jau ir golfas patinka, tad Monrealyje kartu treniruojamės. Kai oras geras, golfą žaidžiame su draugais.
– Ar vaikai kalba lietuviškai?
– Ne, šeimoje kalbame angliškai. Kai mano mama atvažiuoja, pasišneka su vaikais lietuviškai. Bet jie supranta tik paprastas frazes – „ačiū“, „prašom“.
– Turbūt Lietuvoje vaikai – nedažni svečiai?
– – Sūnus buvo vieną kartą, kai buvo dvejų. Nevežioju daugiau, nes buvo sunki kelionė. Kol priprato prie pasikeitusio laiko, praėjo penkios dienos. Vos priprato – teko grįžti, nes čia aš pabūnu daugiausiai dvi savaites. Jaučiau, kad vaikas pervargo.
Be to, tėvai turi butą Elektrėnuose, o mano visi reikalai Vilniuje, nebūna laisvo laiko. Nusipirkau butą Vilniuje, jei jis bus sutvarkytas iki kitos vasaros – gal ir vaikai atvažiuos.
– Uždirbate įspūdingas sumas. Kam mėgstate leisti pinigus?
– Maistui negailiu, nemažai pats gaminu. Mėgstu gaminti kepsnius ant grotelių, žuvį. Nesu virtuvės šefas, bet moku pagaminti makaronų patiekalus, itališką risotto. Kai gimė sūnus, žmona vakarais jį prausdavo, maitindavo, o aš buvau pripratęs valgyti 7-8 valandą vakaro.
Teko pirkti maistą ir gaminti pačiam, pernelyg vėlyva vakarienė – negerai.
Man patinka, žiūriu maisto gaminimo kanalą „Food Network“. Kelionėse po restoranus pavaikštau, paskui namie išbandau panašius patiekalus. Prie valgio leidžiu sau vyno taurę išgerti, nors nesu vyno kolekcionierius.
– Kurį iš keleto savo namų vadinate tikraisiais namais?
– Mano asmeninė bazė – Monrealis. Įsigijau namus, į kuriuos galėčiau grįžti, kur man jauku ir patogu, kur mano šeimai gerai. Kai vieną dieną esi vienoje vietoje, kitą – kitoje, svarbu turėti namus, į kuriuos galiu pareiti.
– Pelnytus apdovanojimus ten ir saugote?
– Kai kuriuos vežiodavausi su savimi. Bet kai įsirengiau namą, viską po truputį vežu ten.
– Dėl ko labiausiai ilgitės Lietuvos?
– Vilniaus Senamiesčio, miesto dvasios, kavinukių. Amerikoje tokių vietų nedaug. Nuvažiuoju į Alytaus rajoną, Kaniūkus, ten gyvena mano močiutė, tėvo mama, vienintelė iš senelių likusi.
Aišku, važiuoju į Elektrėnus. Bet aš iš Elektrėnų išvažiavau dvylikos metų, tad žmonės, su kuriais mokiausi, su kuriais žaidžiau, jau išsivažinėję.