Spektaklis dar prieš premjerą intrigavo savo puikių aktorių puokšte: Saulius Siparis, Marius Jampolskis, Andrius Bialobžeskis, Ineta Stasiulytė, Kostas Smoriginas, Eimutis Kvoščiauskas, Edita Užaitė, Toma Vaškevičiūtė bei kiti.
Pastarieji keis vieni kitus scenoje, tačiau kol vieni vaidino, kiti savo kolegų pasirodymą stebėjo iš žiūrovų salės.
Pjesės siužetas išties intriguojantis. Turtingas tėtušis Viktoras Svarovskis (vien tik vardas ko vertas!), kurį vaidina Saulius Siparis, žino geriausiai, ko reikia jo sūnui (Deivis Norvilas). Nors pastarasis yra tinginys, besinaudojantis tėvo pinigais, šeimos maitintojas ir galva nusprendžia, kad gražiausiai būtų, kad jo sūnus taptų mokslų daktaru, na, kodėl gi ne filosofijos, juk geriau skamba. O suvokdamas, kad sūnelis nesugebės tokių aukštumų pasiekti, išsiunčia vietoj jo studijuoti savo sekretorių (Eimutis Kvoščiauskas).
Viskas klostosi lyg ir gerai – įrėmintas diplomas jau kabo ant sienos, sūnui jau surasta ministro duktė, tinkanti į žmonas, kol netikėtai atkeliauja žinia, kad paslaugusis sekretorius, sūnaus vardu bestudijuodamas užsienyje, ten suspėjo ne tik vesti, bet ir susilaukė vaiko.
To net nežinodamas, ponas Svarovskis tampa seneliu.
Režisierius puikiai parinko S. Siparį tėvo vaidmeniui. Tvirto stoto, rimto veido aktorius puikiai suvaidino turtingą tėtušį, visą apsikarsčiusį blizgančiais žiedais ir rašikliais, norintį būti išsilavinusiu, tik nežinantį, kas toks buvo Johannas Wolfgangas von Goethe.
Tuos, kurie atėjo nusiteikę skeptiškai, ką spektaklyje veikia D. Norvilas, pastarasis išties nustebino. Laisva vaidyba, sklandžiai, tarsi jo paties sukurtas, iš lūpų sklindantis tekstas ir deiviški akių mirksniai įtikino, kad jis – tikras Svarovskių sūnaitėlis.
Ne kartą iš savo žemo ūgio pasijuokęs dainininkas, tą padaro ir „Daktaro” scenoje. Įdomu, ar tai A. Večerskio, ar paties Deivio sumanymas, tiesa, labai vykęs. Spektaklyje neapsieita ir be dainavimo. Pirmojoje scenoje Svarovskių sūnus ateina pas tėvus ir juos pasveikina dainuodamas.
Juoko spektaklyje per akis. Kiek ramesnė pirmoji dalis, po pertraukėlės leidžia pasilinksminti. Priešingai nei dažna komerciniuose spektakliuose, čia juokas skoningas, ne vulgarus, nesityčiojantis.
Vienas pagrindinių spektaklio juoko variklių – dėdulė, kurį vaidina Andrius Bialobžeskis. Ypatingai gyvybingas aktorius puikiai vaidina apgirtusį vyriškį, nors dažnai tokį personažą sugadina perdėtas aktorių artistiškumas.
Spektaklyje žavi bendros scenos, kuriose įvyksta kivirčai. Viena iš tokių - tėvo ir motinos pokalbis apie jų sūnų. Vienu metu vienas kitam kalbėdami aktoriai puikiai sugebėjo išvystyti įtampą, žodžiai buvo aiškiai suvokiami, pagrindiniai akcentai išryškinti ir visa tai suteikė daug juoko.
Paskutinę sceną aktoriai suvaidina visi kartu. Čia įvyksta didžiausia drama – tėvas išsižada savo sūnaus ir čia pat vėl viskas apsisuka, šį kartą, tikėta linkme. Pabaiga nenuvilia, o iš salės pasigirsta skardus juokas. Energingas, nes aktoriai visi pradeda šokti ratu.
Komedija „Daktaras” pastatyta pagal žymaus rašytojo ir dramaturgo Branislavo Nušičiaus pjesę. Daugelis šio autoriaus pjesių yra virtę kino filmų scenarijais bei spektakliais, sulaukę daugybės apdovanojimų.
A. Večerskis taip pat yra režisavęs spektaklius: Jean Anouilh „Bamba“ (2002, LNDT), Joe Orton „Grobis“ (2003, LNDT) bei Ray Cooney „Meilė pagal grafiką“ (2005, LNDT).
Premjeros akimirkos: