Veterinaro diena prasideda 4 valandą ryto. Paulius sako, kad tik atsikėlęs anksti jis gali rasti laiko ir sau, kurį išnaudoja sporto salėje. Grįžęs namo jis papusryčiauja, kartu su žmona suruošia vaikus į mokyklą ir skuba į darbą.
Nors veterinarijos klinikoje P. Morkūnas dirba gana įprastai – nuo 8 iki 18 ar 19 valandos, jo darbo diena tuo nesibaigia. „Po to prasideda netiesioginis darbas – elektroninių laiškų atsakinėjimas, bendravimas socialiniuose tinkluose“, – sako pašnekovas, kuris priduria, kad visada domisi, kaip sekasi jo esamiems ar buvusiems pacientams.
Dėl savo užsidegimo darbui Paulius miega vos 5 valandas. „Užtenka to miego. Pabundu pats be jokių žadintuvų. Net ir savaitgaliais, kuomet nueinu miegoti po vidurnakčio, akys atsimerkia jau 7 valandą ryte“, – pasakoja P. Morkūnas.
Veterinaras sutinka, kad jo atsidavimas gyvūnams atima nemažą laiko dalį iš jo šeimos. „Bandau skirti bent kelias valandas artimiesiems, tačiau jaučiu, kad dabar yra tas laikas, kuomet darbui turiu atiduoti visą save“, – atvirauja jis.
– Pauliau, papasakokite, kada jūsų gyvenime atsirado meilė gyvūnams ir kaip atrodo jūsų kasdienė darbo rutina?
– Tiesą sakant, nemanau, kad galėčiau dirbti kitą darbą. Veterinarija mano gyvenime yra nuo pat mažens, kuomet buvau vos 4 ar 5 metų. Eidavau į kiemą statyti namus skruzdėlėms, žaisdavau su varlėmis, gyvūnai man buvo labai artimi nuo vaikystės. Kuomet atėjo studijų laikai, neturėjau nė menkiausios dvejonės, kur studijuoti. Padaviau tik vieną prašymą ir jis buvo tik į veterinariją.
Jaučiuosi visiškai savo rogėse, labai myliu šį darbą. Aišku, reikia, kad ta meilė susirištų ir su profesionalumu. Tai, kad išmoktum šį darbą reikia ne vieną knygą perskaityti, ją analizuoti – tą darau ir dabar. Neįmanoma visko išmokti, todėl tai yra niekad nesustojantis procesas. To pagrindinio darbo dalis yra gana maža, didžiąją dalį sudaro mokslas, tačiau man tai patinka. Mokausi vakarais, net naktimis knygas skaitau, tačiau nesijaučiu, kad man tai būtų vargas. Atrodo, kad taip ir turi būti.
Iš kitos pusės, dirbant šį mano mėgiamą darbą, kenčia šeimos reikalai – turiu du vaikus ir žmoną. Nepaisant to, visada bandau tą laiką išdėlioti pasitaręs su artimaisiais. Mano diena prasideda anksti. 4 valandą ryto visada būnu atsikėlęs, nes norisi ir sau skirti laiko. Labai mėgstu sportuoti, todėl dar prieš 5 valandą būnu sporto klube. Šiek tiek po 6 valandos jau būnu namuose, su žmona žadiname, rengiame vaikus į mokyklą, tada juos nuvežu, o pats keliauju į darbą. Dažniausiai darbą dirbu iki 18 ar 19 valandos. Jei sportuočiau po darbo, abejoju, kad namuose visi tuo būtų patenkinti, nes namo grįžčiau apie 22 valandą.
Deja, visa šeima turi suprasti, kad veterinaro specialybė reikalauja didelio atsidavimo. Nėra taip, kad tu užveri duris darbe ir viską gali pamiršti bei gali džiaugtis laisvais savaitgaliais. Aš kiekvieną savo savaitgalį sulaukiu skambučių, neatsimenu, kuomet man nebūtų reikėję į darbą bent minutei. Kartais operacijas tenka daryti ir sekmadienį, ir vėlų vakarą, ir naktį. Tikiu, kad darbas gyvenime turi būti toks, kad tu nesijaustum dirbantis. Iš mano kabineto išėjusių gyvūnų ir jų šeimininkų aš nepalieku likimo valioje, visada domiuosi, kaip jiems sekasi. Nutinka ir taip, kad priežiūros reikalaujantys gyvūnai atsiduria ir mano namuose. Tuomet pramoga išeina visai šeimai. Jeigu žinau, kad savininkas augintinio taip neprižiūrės, kaip aš, pasiimu jį kartu su savimi. Tada ir aš, ir vaikai jį vedžioja – visa šeima gydome gyvūnus.
– Kaip atsidūrėte televizijoje? Kokias istorijas jums tenka spręsti?
– Sulaukiau skambučio, vyko atranka į „TV Pagalbą“, kurios metu atsirinko mane. Jaučiuosi ten labai gerai. Televizija irgi duoda savo naudą. Švietėjiška veikla, manau, yra labai geras dalykas, kadangi žmonės, kiek tenka pastebėti, Lietuvoje neturi galimybių pasirūpinti visais gyvūnais. Sulaukiame labai daug skambučių, ne visada važiuojame, kartais užtenka ir konsultacijos.
Pastaruoju metu dažnai pasitaiko su smurtu susijusių įvykių. Baisiausia, kad žmonės renkasi lengviausią kelią – atsikratyti jiems nereikalingo gyvūno. Būna, kad net ant šakos pakabina ir jį palieka. Kai susiduri su tokiomis situacijomis, pasidaro baisu. Juk gyvename XXI a. Atrodo, kad Lietuva yra gera ir išsivysčiusi valstybė. Europoje, ko gero, nepatikėtų, kad tokie dalykai apskritai gali vykti. Bet, deja, dar vyksta. Man tai kelia nuostabą, nes myliu gyvūnus. Man jie yra tarsi šeimos nariai. O kai juos gyvus užkasinėja, deda į maišą ar meta į vandenį... Tai kažkas baisaus. Atrodo, kad žmonės yra šviečiami. Gaila, bet daugeliui žmonių nėra meilės gyvūnui. Galbūt todėl mūsų kalėjimai yra perpildyti. Juk jei lengva ranka gali skriausti gyvūną, tikiu, kad to imtis gali ir prieš žmogų. Tokie žmonės, mano nuomone, yra potencialūs kalėjimo lankytojai. Asmenis, kurie smurtauja prieš gyvūną, reikėtų bausti griežčiau. Dabar baudos šiek tiek viršija 100 eurų. Galbūt dėl to tai daroma lengva ranka?
– Ar pastebėjote naudą dėl to, kad tapote eterio veidu?
– Klientų srautu aš ir anksčiau nesiskundžiau, bet dabar jų kiekis tikrai yra padidėjęs. Matyt, žmonės iš televizijos susidarė gerą įspūdį ir iš to pasitikėjimo kreipiasi į mane. Aš tikrai stengiuosi kiek įmanoma visus priimti, bet laikas – nebegalinis. Pavyzdžiui, šią savaitę nėra nė vienos laisvos vietos naujam pacientui.
– Pauliau, o ar pats namuose turite augintinių?
– Turėjau, bet prieš mėnesį laiko jį teko užmigdyti. Tą šuniuką turėjau nuo pat mažens, su juo užaugau. Gaila, kad jie gyvena trumpai, lyginant su žmogaus amžiumi. Mano šuniui buvo 18 metų. Pastaruoju metu dėl mano laisvo laiko stygiaus jis gyveno pas tėvus. Išvykdamas studijuoti tėvams jį palikau, tai buvo tarsi dalelė manęs, kad jiems nebūtų taip liūdna. Deja, jis susirgo nepagydoma liga, todėl reikėjo su juo atsisveikinti. Dabar savo namuose turiu du katinus – vienas iš jų yra visiškai naminis, priglaustas po to, kai žmonės jį išmetė į koridorių prieš 10 metų, jis yra pūkuotas, storulis, grynas lietuviškas katinas, o kitas – jo priešingybė sfinksas, kuris yra visiškai be plaukų. Namuose esu turėjęs visokiausių gyvūnų – ir gyvačių, ir chameleoną, ir žiurkėnų. Man patinka visi gyvūnai, smagu, kad ir vaikai jais domisi, jų nebijo.
– Kokia liūdniausia jūsų darbo pusė?
– Blogoji pusė yra ta, kad tai vis dėlto yra medicina. Kaip bebūtų gaila, neįmanoma visų gyvūnų išgydyti. Pranešti žinią, kad jų gyvūnas neišgyveno, yra be galo liūdna. Nors tokių atvejų nebūna labai dažnai, tai tikrai stipriai paveikia. Tokiomis akimirkomis sau užduodi klausimus, ar tikrai padarei viską, kas įmanoma, tačiau reikia suprasti, kad tokia yra gamta ir su tuo kartais niekaip negali pakovoti.
Pastaruoju metu labai padažnėjo onkologinės problemos. Sunku pasakyti dėl ko. Įvertinus pastaruosius 5 metus, galima pastebėti beprotiškai išsišokusią kreivę į viršų. Sirgti tokiomis ligomis gali ne tik senas, bet ir jaunas – 2 ar 3 metų gyvūnas.
– Ar sergantis gyvūnas būna agresyvus?
– Pasitaiko ir piktų pacientų. Būna, kad kanda, dreskia, o tu jį vis tiek turi gydyti, suteikti jam pagalbą. Yra visokių priemonių suvaldyti gyvūnus, tačiau jei būna rimta liga, gyvūnas nė nesipriešina. Kau kurie pacientai klinikoje yra laikomi ir mėnesį, todėl iš tų piktų gyvūnų jie per tris savaites pasidaro paklusniais augintiniais – pasakau „lipk į mašiną“, o jis taip ir padaro. Dažnai gyvūno piktumas simbolizuoja neprisileidimą tam tikrų žmonių arti savęs. Viskas vyksta iš baimės, nes jis nežino, kas su juo bus daroma. Jis ginasi, dėl to ir įkanda. Tą reikia suprasti. Dažnai su gyvūnais šnekame – tarsi su žmonėmis. Matyt, esame šiek tiek išprotėję dėl savo darbo – šnekiesi su tuo, kas su tavimi nešneka.
– Atrodo, kad esate visiškai atsidavęs savo darbui. Ar vis dar jaučiate didžiulį susidomėjimą šiai veiklai?
– Labai. Manau, kad esu šiek tiek išprotėjęs dėl šio darbo, na, bet ką padarysi. Man atrodo, kad kuo toliau – tuo labiau šiai veiklai manyje dega ugnis. Su laiku atrandi vis naujų dalykų. Pastaruoju metu koncentruojuosi į onkologinius gydymus, bandau spręsti šią problemą. Norisi suvaldyti esamą situaciją ir atrasti vaistus. Šiuo metu Baltijos šalyse tokių vaistų, kurie būtų naudojami ir jau būtų ištirti, nėra.