Planas A – atmestas
Lengviausias būdas pakliūti į komisariatą – pažeisti įstatymus. Nedrįsau to padaryti, tad iš karto griebiausi plano B – susitariau su Policijos komunikacijos skyriaus viršininku, kad stebėsiu pareigūnų darbą. Tik nereikia nusivilti, už grotų pabuvau!
Beje, vėlyvą šeštadienio vakarą praleidau 2-ajame Vilniaus komisariate. Prisipažinsiu, iš pradžių buvo tikrai nejauku. Vyrai su uniformomis man kelia nepaaiškinamą baimę.
Komisariatas iš vidaus
Žinoma, įdomiausia komisariato vieta – „narvelis“ blogiukams. Kai atvykau į komisariatą, jis buvo tuščias (neilgai), todėl išbandžiau, ką reiškia būti užrakintai. Jausmas nekoks, tiksliau – tragiškas. Nelabai jauku sėdėti už grotų ant nutrinto medinio suolo ir žiūrėti į apspardytas sienas. Taip, „narvelyje“ yra tik prie sienų prisuktos dvi medinės lentos, pavadinkime tai suolais. Uždaryti žmonės gali patenkinti tik kelis poreikius: ten nedraudžiama kvėpuoti, galvoti ir miegoti (taip, ant suolų). 12 kvadratinių metrų – maždaug tiek vietos skirta blogiukams.
Pas nykštukus – su pareigūnu
Kai šaukia gamta, pareigūnas palydi į stebuklingą vietą. Ji tikrai stebuklinga – tualeto įranga ne iš keramikos, kaip būna įprasta, o iš metalo. Čia tam, kad įniršę blogiukai nesugadintų visko aplink.
Pareigūnas tęsdamas ekskursiją po komisariatą aprodė ir apklausos kambarius. Kaip filme pastovėjau prie veidrodinio stiklo, nusikaltėlių atpažinimo scenoje. Beje, apklausos kambaryje nebuvo jokių ginklų, melo detektorių ar kitokių kankinimo įrankių... Nors vienas pareigūnas pasakojo, kad kartą buvo apkaltintas adatų kišimu į panages. Oi, tik neskubėkite tuo patikėti, tai buvo melagingi vieno gerai žinomo svieto lygintojo kaltinimai!
Rėkaujantys ir girti blogiukai
Uždarytas už grotų ar vienutėje nelabai ką nuveiksi, nors, jei turi fantazijos... O jos, matyt, netrūko vienutėje snaudžiančiam vyrukui. Prabudęs jis užsimanė parėkauti, paverkti, o kai niekas į tai nekreipė dėmesio, pradėjo spardyti duris.
Kiti laiką leido už grotų. Vienas vos tik atvykęs į komisariatą įsitaisė pamiegoti ant jau aprašyto suoliuko, kitas prisėdo kiek toliau ir nerišlia rusų kalba bandė kažką pasakoti. Miegantysis pasitaikė kantrus arba vienas iš tų, kurie kietai miega. Tiesa, vienas čia atsidūrė už tai, kad grasino žmonai, kitas – tiesiog susipyko su žmona, o ši neapsikentusi, kad jis girtas nori sėsti prie vairo, iškvietė pareigūnus.
(Čia informacija vyrams – būkite geri, nes jei būsite blogi, žmonos jus perduos pareigūnams, kad paauklėtų.)
Nuolatiniai lankytojai
Kiekvieno atvykėlio istorija skirtinga. Pareigūnai pajuokavo, kad dar nebuvo nė vieno, kuris atvestas sakytų esąs kaltas.
Visi aiškina esantys nekalti, kad juos pareigūnai sulaiko be reikalo, net ir nuolatiniai klientai. (Kai kuriems net prisistatyti nereikia, policininkai atpažįsta iš karto. Tikra istorija – rado mirusįjį be asmens dokumentų, bet jų ir neprireikė, nes pareigūnai, atvažiavę konstatuoti mirties, atpažino patys. Pasirodo, nuolatinis komisariato lankytojas...)
Nė vienas čia neužsibūna. Pabūna uždaryti kelias valandas, tada pasišneka su policininku, sužino, kuo yra kaltinami, ir, jei pasiseka, išleidžiami namo. Arba ne.
Kaip Kristina jautėsi policininkų automobilyje, važiuodama į nepavydėtiną areštinę? Kokia šiurpinanti patekusiųjų už grotų statistika paaiškėjo po eksperimento? Kaip atrodo komisariatas iš vidaus? Teksto ir nuotraukų ieškokite naujausiame žurnalo MIESTE.lt numeryje arba portale MIESTE.lt