- Toks jausmas, kad visos tavo svajonės išsipildo…
- Tai ne jausmas, o faktas. Ir jos, tikiu, išsipildo visiems, kurie išdrįsta eiti paskui ją. Žinai, man truko labai daug metų, kol aš galiausiai pasakiau sau „viskas, dabar jau laikas eiti“.
- Tai kas labiausiai laikė nuo tokio sprendimo?
- Taigi tas ir įdomiausia, kad labiausiai pati save laikiau. Aišku, mes visada bandom atrasti „kaltų“, bet daugiausiai viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo minčių, kurias nusprendžiame nešiotis savo galvoje. Aišku, tam tikroms mintims galvoje klestėti „padeda“ šalia esantys žmonės, aplinkybės ir panašiai. Jie dažniausiai būna tarsi užsikrėtę tuo, kad „tu negali“, kartoja: taigi tu tą, taigi aną…
Bet tai yra suvaldoma, jei noras – labai didelis. Aišku, reikalauja labai daug darbo su savimi. Tikrai nėra taip, kad atsikeli vieną rytą ir supranti, kad esi pasiruošusi savarankiškai daryti solinę muzikinę karjerą. Na, bent jau man buvo kitaip, nes jaučiausi atsakinga, pirmiausia prieš save, kad tikrai pajėgsiu sukurti kažką paveikaus, kokybiško.
- Kiek jau esi pasistūmėjusi su muzikos įrašais?
- Esu įrašiusi kelias dainas su Morten Schjolin – muzikos prodiuseriu, kuris yra dirbęs su Rihanna, Kylie Minogue, Nelly, LeAnn Rimes, Simply Red, Jennifer Lopez ir t.t. Įspūdingas darbas kartu, ir, beje, ypač motyvuojantis, nes teko išgirsti daug stulbinančių istorijų apie garsiuosius atlikėjus: kaip jie pradėjo karjerą, kaip gyvena, kaip dirbo studijoje... Be to, Berlyne įrašinėju vinilą ir jau kuriu planus, kaip filmuosiu klipus naujai įrašytoms dainoms. Taigi darbas vyksta labai intensyviai. Aš dar tik įsivažiuoju…
- Kokias auditorijas tu matai savo vizijoje?
- Matyti, svajoti yra viena, o gauti realius pasiūlymus – kita. Galbūt neturėčiau dar garsiai apie tai kalbėti, bet esu gavusi įspūdingų pasiūlymų šiems metams. Jie man dabar yra labai didelis paskatinimas nesustoti ir smarkiai dirbti. Turiu kvietimą groti „Sonar“ festivalyje Barselonoje, o taip pat derinamas pasirodymas festivalyje Birmingeme.
- Kalbant apie tavo kūrybinį startą, ar yra kokia nors svarbi žinutė naujoje dainoje ir klipe?
- Kai su komanda kūrėme viską, aš apie tai negalvojau. Bet su kūryba taip jau yra, kad vis tiek, nori ar nenori, iš vidaus kažkas tarsi išlenda. Dabar matau, kad mano daina apie tai, kad reikia sekti paskui savo svajonę, kad kadrai iš saulėtos Prancūzijos, atostogų, laisvės išraiškos jame, buvo fiksuojamos ne šiaip sau. Tame, gavosi, užkonservavau tuometinę savo būseną ir, tikiuosi, paskatinimą kitoms moterims tvirtai apsispręsti. Ir tada sekantis gyvenimo etapas gali atrodyti taip, kaip mano klipe (šypsosi).
- Ar nori pasakyti, kad tavo gyvenimas ir tapo toks, kaip tavo klipe?
- Iš dalies taip. Vasarą gyvenau Kanuose, kur ir buvo filmuojamas klipas. Bet iš dalies ir ne, nes tikrai ne visą laiką leidau prie baseino… (juokiasi). Jau vasarą prasidėjo intensyvūs darbai su prodiuseriais Londone, Berlyne.
Taigi Kanuose buvau susikūrusi ir kūrybinę erdvę naujoms dainoms rašyti, o kai jos jau buvo paruoštos, skridau įrašinėti. Taip pat ir į Lietuvą vis sugrįžtu. Viena iš pastarųjų priežasčių ir fotosesija Energetikos ir technikos muziejuje su fotografu Nerijumi Palucku. Esu dėkinga Juozui Statkevičiui už įspūdingą suknelę ir „Carolina make-up studio“ makiažo meistrei Jekatrinai Požilovai už profesionalų makiažą.
- Papasakok kaip vyko filmavimo procesas?
- Procesas vyko taip, kaip dažniausiai jis vyksta su minimaliu biudžetu. Aš pati buvau ir atlikėja, ir vadybininkė, bet viskas gerai – man organizaciniai darbai patinka ir sekasi. Turiu nemažai patirties tame, todėl žinau, kaip filmuojami klipai, ko jiems reikia, kaip planuoti darbą. Pirmiausia susirinkau kūrybinę komandą – entuaziastingus žmones iš „iMovie", įspūdingos patirties, bet kartu jie buvo nusiteikę avantiūroms ir eksperimentams, t.y. darbui be konkretaus scenarijaus.
Vienas iš operatorių, beje, yra dirbęs „Discovery” kanalui, o aš daugiausia dėmesio ir norėjau skirti gamtos vaizdams bei lokacijoms, kurios ir yra mano klipo vizualinė ašis. Didžiausias pasiekimas, kad dalis vaizdų filmuoti „Saint George” viloje, į kurią apskritai labai sunku patekti, praktiškai netgi neįmanoma, nes jokių jos kontaktų šiaip per „Google” paiešką nerasi...
Čia lankosi pasaulinio lygio garsenybės, tokios kaip Bradas Pittas, Johnas Travolta, Adrienas Brody, Andrea Bocelli, Kylie Minogue ir panašios. Labai didelio atkaklumo ir kelių atsitiktinumų dėka aš patekau į tą vilą ir su jos savininke susitariau, kad leistų bent kelias valandas filmuoti. Iki dabar atsimenu, kaip ji paklausė, „Ar žinai, kiek už dieną moka „Adobe” vyrukai, kurie čia įtaisę „live stream” kameras?”.
Jos įvardinta suma buvo 10 tūkstančių eurų! Visgi aš nenusileidau, papasakojau, kad esu solo karjerą pradedanti atlikėja, daviau paklausyti dainą, ir ji sutiko įsileisti mus visiškai už dyką! Pasakė,
„Gerai. Turite dvi valandas, galite filmuoti čia ir ten”. O galiausiai žmonės iš „Adobe” atėjo pas mus skolintis filmavimo technikos ir už tai dar susimokėjo! Mano komanda vos neišgriuvo iš nuostabos!
- Dar buvai užsiminusi apie laivą…
- Turėjau viziją, kokio laivo noriu klipe. Nes Kanai be jūros ir plaukimo man tarsi be veido. Norėjosi pateikti visą Rivjeros pakrantės grožį ir gėrį. Taigi vieną rytą nuėjau į uostą, kur prišvartuota ilga eilė prabangių laivų ir jachtų. Nusižiūrėjau vieną, bet ten nebuvo nei gyvos dvasios, todėl ėjau toliau. Ir tada pamačiau tą laivą! Pagalvojau, „Oho, va čia tai būtų geras!”.
Laive sėdėjo toks vyriškis, kurio išdrįsau paklausti, ar laivas nuomojamas. Jis griežtai atkirto, kad ne. Bet jam taip pat papasakojau savo istoriją, daviau dainą paklausyti ir jis iškart sutiko. Netgi suorganizavo, kad kiti žmonės pavairuotų laivą tą dieną, kai man reikės, nes pats turėjo išvykti. Tokie jau tie prancūzai – išpaikusių turistų užgaidų jie pildyti neskuba, bet jei kažką darai dėl muzikos, meno, tuomet veido išraiškos pasikeičia ir atsiranda geranoriškumas, kuris išgelbėjo mane nuo kosminio dydžio biudžeto, kokio būtų prireikę tokiam klipui.
- Na taip, juk esi anksčiau sakiusi, kad klipas – bene prabangiausias Lietuvoje...
- Jis toks ir yra. Aš abejoju, kad kas nors dar artimiausiu metu filmuos klipą tokio lygio vietose. Ir visai nesvarbu, kad aš tai gavau už dyką. Šikart gavau, o kitą kartą gal nebegausiu – juk toks gyvenimas. Visgi ta sėkmė yra didelis paskatinimas dirbti toliau, nes, kaip jau ne kartą gyvenime įsitikinau, pasiekti galima viską, ko tik nori. Svarbu pasitikėti savimi, o pasitikėjimą akyse „įjungia” ir „išjungia” pati moteris.
Nepaisant visko, karjera pradedama ne nuo gražaus klipo ar geros dainos. Viskas prasideda nuo apsisprendimo savo galvoje būti aukštai.
Eleonoros Sebrovos dainos DELFI premjera: