Esate sakiusi, kad buvote nenuorama, o geriausi draugai buvo berniukai. Kaip tėvai tokią padaužą auklėjo? Ar buvo sunku jus suvaldyti? Kokie stipriausi vaikystės prisiminimai?
Taip, turėjau padūkusią vaikystę. Visuomet norėjau nuotykių, iššūkių. Lėlės atrodė per ramus žaidimas, norėjau bėgt į lauką, ropštis į medį, važinėt rogutėm ant uždrausto kalno! Nerūpėjo susivėlę ilgi plaukai, kuriuos mama vakare per ašaras bandydavo iššukuoti, nuotykiai to buvo verti!
O auklėjo tėvai kantriai. Buvau nenuorama, bet atsakingas vaikas. Vaikystės prisiminimai pas mane fragmentiški. Tarsi fotografijos įstrigę, tam tikri epizodai išlikę labai ryškūs ir tikslūs, kitų visai nepamenu. Gyvenome netoli Verkių rūmų, todėl dažnai ten eidavome per mišką pasivaikščioti. Atsimenu daug detalių iš miško. Dabar ten su savo vaiku nuvykę tyrinėju ir lyginu, kiek yra pakitę nuo mano prisiminimų. Dar ryškiai prisimenu senelių namus Alytuje, močiutę virtuvėje, kepančią saldžiuosius grybukus ir spurgas, ji tą dažnai darydavo. Prisiminus renkasi seilės ir tuo pačiu ašaros.