Dokumentiniame filme – mamos Nijolės Jagelavičienės lūpomis papasakota dukros viešo gyvenimo istorija ir paskutinieji Agnės užrašyti žodžiai

Ką reiškia būti labai žinomo žmogaus mama? Ką kiekvieną dieną išgyvena garsių žmonių artimieji? Kokia tikroji viešumo kaina ir pasekmės? Nijolė Jagelavičienė, praėjusiais metais mirusios Agnės Jagelavičiūtės mama, sutiko atvirai papasakoti apie tai, kaip jos dukra ir ji gyveno pastaruosius dvidešimt metų, po to, kai Agnė pasirinko viešumo kelią. Žurnalistė Daiva Žeimytė sukūrė dokumentinį filmą „Mama. Agnė Jagelavičiūtė“, kuris tarsi psichologinės terapijos seansas pakvies žiūrovus pažvelgti į visas viešo gyvenimo, mamos ir dukros santykio, artimo žmogaus netekties spalvas bei emocijas.

Rugpjūčio 30 d. Delfi plius prenumeratoriai, o rugsėjo 3 ir 10 d. 21 val. Delfi televizijos žiūrovai turės išskirtinę galimybę pamatyti beveik pusantros valandos trukmės D. Žeimytės ir režisierės Giedrės Genevičiūtės kurtą dokumentinį filmą „Mama. Agnė Jagelavičiūtė“.

Tai, ką jau visai netrukus išvys žmonės, nebus paprasta istorija apie žinomą nuomonės formuotoją. Dokumentikoje Nijolė Jagelavičienė pirmą kartą atvirai papasakos, koks ypatingas gyvenimas šalia žinomo asmens ir kokia jo kaina.

„Kai kalbame apie tokius žmones kaip Agnė Jagelavičiūtė, dažniausiai nesusimąstome, kad jie nėra vieniši, šalia – artimieji, jie jaudinasi, nerimauja bei džiaugiasi pasiekimais, ko gero, netgi dar labiau nei tie, kuriuos mes tik matome įamžintus žurnalų viršeliuose ar kalbančius televizijos ekranuose. Tėvai pirmieji išgirsta ir kartu su žinomais vaikais išgyvena jų jausmus bei emocijas. Tai buvo priežastis, kodėl norėjau sukurti filmą ne apie Agnę, o apie Nijolę. Moteris pirmą kartą atvirai papasakojo savo netikėtai mirusios dukros istoriją ir atskleidė, ką patiria tokių žmonių mamos“, – sakė D. Žeimytė.

Anot dokumentikos kūrėjos, filme užkoduotos trys svarbios žinutės – viešumo kaina, motinos besąlyginė meilė savo vaikui ir jo priėmimas nepaisant gyvenimo sprendimų bei vienatvė netekus visų brangiausių žmonių.

„Filmas – lyg psichologinės terapijos seansas, jis atskleidžia visas viešo gyvenimo, mamos ir dukros santykio, netekties spalvas bei emocijas. Informacija, kurią išgirs ir pamatys žiūrovai, dar niekada niekur nepasakota ir nematyta. Nijolė pirmą kartą taip atvirai pasidalijo dukros viešumo kelione, žinomos moters sprendimais, jų pasekmėmis bei ateities planais, kurie, deja, niekada nebebus įgyvendinti pačios A. Jagelavičiūtės. Žiūrovai taip pat turės galimybę pamatyti paskutinius Agnės žodžius, užrašytus jos darbo knygoje likus keliolikai valandų iki mirties“, – jautriai kalbėjo D. Žeimytė.

Pristatydama šį filmą žurnalistė teigia nesiekianti nagrinėti A. Jagelavičiūtės istorijos, priešingai, tikisi atkreipti dėmesį į viešų žmonių gyvenimo kainą bei jo pasekmes.

„Šiame filme nieko, išskyrus Nijolę, tikslingai nekalbinau. Manau, kad tik mama yra artimiausia, objektyviausia visomis prasmėmis, nes ji visada būna arčiausiai savo vaiko, mato visas emocijas. Juk tik su mamomis, jei santykiai geri, esame savimi. O Agnės ir Nijolės ryšys buvo nuostabus. Mama vaidino didžiulį vaidmenį moters gyvenime“, – teigė D. Žeimytė.

Nebuvo artimos bičiulės

Kaip Delfi sakė D. Žeimytė, su A. Jagelavičiūtė jos nebuvo artimos draugės. Žinomos moterys susipažino tuomet, kai visuomenėje buvo diskutuojama apie 4-mečio Mato žmogžudystės atvejį.

„Prasidėjo pokalbiai, diskusijos dėl „Mato reformos“, o Agnė, pamenu, ėmėsi iniciatyvos. Tuo metu gana daug pasisakiau šia tema, tad ji mane susirado, ragino bendradarbiauti. Netgi labai gerai prisimenu, kaip ji atrodė mūsų pirmo susitikimo metu, – kaip visada labai stilinga. Buvo įdomu susipažinti, tačiau dar labiau mane nustebino jos jautrumas, rūpestis dėl susidariusios situacijos. Matyt ir aš, kaip dauguma, nepažinojusių Agnės, turėjau stereotipinę nuomonę apie ją, ir dėl to po pažinties netgi buvo gėda tiek prieš ją, tiek prieš pačią save. Man reikėjo išmokti nevertinti. Vėliau su Agne dažnai susitikdavome renginiuose, pasisveikindavome, vieną kartą papietavome, tačiau tai tebuvo tik darbinis susitikimas“, – prisiminė D. Žeimytė.

Tiesa, žurnalistė pasakojo, kad A. Jagelavičiūtę ji visada palaikydavo, kai moteris susidurdavo su sunkumais, viešomis krizėmis.

„Parašydavau jai „laikykis“, o ji atsiųsdavo širdelę arba atsakydavo „ačiū“. Manau, kad neturiu jokios teisės smerkti kitų, o palaikymas iš šono labai svarbus. Negaliu smerkti nė vieno žmogaus už jo pasirinkimus ar tam tikras jo gyvenime nutikusias situacijas“, – įsitikinusi D. Žeimytė.

Ypatingas mamos žvilgsnis ir keisti nutikimai

Nors ir nebuvo artimos bičiulės, žurnalistę ne ką mažiau nei kitus sukrėtė žinia apie Agnės Jagelavičiūtės mirtį. D. Žeimytė prisiminė, kad atsisveikinimo su žinoma moterimi metu ji pastebėjo ypatingą Agnės mamos N. Jagelavičienės žvilgsnį.

„Jos akys buvo tokios išsigandusios, labai liūdnos, iš jų supratau, kokia reikšminga jos gyvenime dukra. Tada ir pagalvojau, kad Agnė verta įamžinimo, o jos gyvenimo istorija gali tapti labai vertinga, kaip tikrosios viešumo kainos atskleidimo istorija“, – sakė D. Žeimytė.

Žurnalistė teigė, kad sukurti dokumentinį filmą ją įkvėpė ir neseniai matytas dokumentinis filmas „Panų gauja“ apie viešumo kainą. Jame pasakojama 14-metės Vokietijoje gyvenusios mergaitės istorija, jos gyvenimo viešinimas instagrame ir to pasekmės.

„Vokietijoje 80 proc. paauglių, paklausti, kuo nori būti užaugę, atsako – nuomonės formuotojai. Pagalvojau, kad būtina į tai atkreipti dėmesį, atskleisti viešumo šviesiąsias ir tamsiąsias spalvas“, – teigė D. Žeimytė.

Žurnalistė atvirai pasakojo, kad filmuojant dokumentiką netrūko ir įvairių keistų nutikimų. „Agnės mirties priežastis – plaučių uždegimas. Kuriant dokumentinį filmą, aš juo taip pat susirgau, be to, ne vieną naktį sapnavau labai keistus ir ryškius sapnus su Agne. Jie buvo labai įsimintini ir įdomūs“, – pasakojo D. Žeimytė.