Vaikai ir jų auklėtojos užkūrė ugnį ir atsisveikino su pernykštėmis verbomis, namuose esančiais praeito laiko pasaulio medžiais, taip padarydami vietą naujam, ateinančio laikmečio pasaulio medžiui rastis. Žaislais, kaladėlėmis, popieriaus gniūžtėmis išdėliojo „Lygės“ ženklą. Šitaip pažadinę žemę, pasodino medelį žilvitį (ypač gajus, amžiną jaunumą simbolizuojantis medis, dar ir verba pavadinamas stebuklingas medis. Jis pirmas prasprogsta ir turi begalines gyvybės atsargas – rodos, supuvęs, sutrešęs, o iš pašaknių vėl želia, įsmigo į žemę kokia šakelė – jau duoda ūglį, ne veltui sakyta: „Kur karnelė krito – ten šakelė žėlė, kur šakelė žėlė – viršūnėlė kėlės...“) Žilvitį vaikai laistė ypatingu, stebuklingu vandeniu: iš rieškučių į rieškutes vaikų perduotu, šitaip visų pasveikintu, gyvybės vandeniu. Tuo pat būdu medelį laistė ir vaikų tėveliai bei auklytės.
„Taip pasodintas medelis taps pasaulio medžiu, kurio savybės didesnės ir svarbesnės, negu vien paprasto medžio, pasodinto malkomis, kitoms buities reikmėms. Sveika, kai vieni kitus vandeniu aplieja, apšlaksto: šis paprotys žvalina, skatina vidinio žmogaus medžio augimą.“- pasakojo etnologė Eglė Plioplienė.
Šventė baigėsi bendru suaugusių ir vaikų rateliu, apsikabinimais, linkėjimais sveiko, stipraus augmens visą šiltąjį metų laiką nuo vieno lygiadienio iki kito.
Šios šventės organizavimas tik dar kartą parodė, jog Aistė Jasaitytė - itin veikli moteris. Ji studijuoja ir praktikoje pritaiko analitinę jungistinę psichoterapiją, o namuose augina dvi dukrytes. Apie tai, kaip sekasi pritaikyti tokius įdomius mokslus vaikų auginimo srityje, vėjuotą pavasario dieną kalbamės su pačia Aiste.
- Kol mano dukrytė saldžiai miega vežimėlyje, skubu Aistės teirautis, kaip ji augina savo dukrytes – ketverių metukų Elzę ir penkių mėnesių Sofiją. Kaip tiesiogiai pritaikote savo studijas auginant dukrytes?
- Mano studijos suteikia sąmoningumo ir atsakomybės tam, kad auginant vaikučius, nebūtų pažeista jų emocinė būklė. Stengiuosi išmokti suprasti vaiką kiekviename amžiaus tarpsnyje, suvokti poreikius, gilinuosi į mamos ir tėčio vaidmenis vaikų auklėjimo srityje. Kitaip tariant – labai svarbu girdėti ir matyti savo vaiką nuo pat pirmųjų dienų. Reikia išmokti suteikti vaikui saugumą ir parodyti, kad jį supanti aplinka – saugi. Stengiuosi vaikams paaiškinti, kas yra gamta, artimas ryšys, bendravimas.
- Jūsų pirmagimei – ketveri. Kaip sugebėti prieiti prie tokio vaikučio, kuris yra beprotiškai smalsus, tačiau dar ne viską supranta kaip mes, suaugusieji?
- Vaikas nėra neprotingas. Nereikia galvoti, kad jis mažas ir nieko nesupranta. Su vaikais reikia kalbėtis įvairiomis temomis, į juos reikia žiūrėti kaip į protingą Dievo sutvėrimą. Aš pati stengiuosi pasakoti kuo daugiau – ir apie vaikų atsiradimą, ir apie gamtą, prisikėlimą, šiukšlių rūšiavimą. Nemanau, kad dar ne laikas aiškinti svarbius dalykus – reikia savo pavyzdžiu rodyti vertybes, supažindinti vaiką su jį supančiu pasauliu.
- Vaikų atsiradimas – įdomi tema vaikams. Elzė matė augantį jūsų pilvuką, kai laukėtės Sofijos. Kaip jai paaiškinot, kad jumyse auga gyvybė?
- Aiškinau labai paprastai. Tiesiog sakiau dukrytei, kad ji paprašytų Dievulio, kad jai padovanotų sesytę arba broliuką. Ji taip ir darė. Sakiau, jog Dievulis atsiuntė sielą, pilvelyje pasisėjo sėklytė, kuri užaugo. Lygiai taip pat su mirtimi – ji klausinėja apie mirusį senelį, prosenelius, o aš jai aiškinu, kad sielą pasiima Dievulis. Ji dar visko gerai nesuvokia, tačiau kol kas, kiek žino, tiek pakanka (šypsosi).
Vaikas – suprantantis. Svarbiausia, nepatingėti kalbėtis, aiškinti. Man svarbu emocinis vaiko intelektas, jausmai, savijauta. Tėvai – vaikų veidrodis. Kokią žinią nešame, tokią vaikelis gauna.
- Dvi dukrytes auginate su vyru (Aistės vyras – šokėjas, verslininkas Romanas Čeburiak). Kaip namuose pasiskirstote darbus?
- Kai gimė mažoji, vyresnėlė „atiteko“ vyrui. Jie kartu vakarais eina praustis, iš pradžių vyras sekė jai pasakas, daugiau žaidė, tačiau dabar pasiskirstėm – vieną vakarą migdo mama, kitą – tėvelis. Aš, kaip moteris, suvokiu, kad tėčio ryšys su vaiku mezgamas laikant jį ant rankų, nešiojant. Vyras puikiai tvarkosi su abiem mergaitėm, kalbina, juokina ir mažėlę, ir skiria dėmesį vyresniajai.
- Ar gimus Sofijai nejautėt iš pirmagimės pavydo?
- Aišku jautėm. Tiesa, jis reiškėsi silpnai. Labai džiugu, kad ji geba pasakyti, kada nori pabūti ant rankyčių, kartu pasėdėti. Labai svarbu aiškinti, kad mažylė – sesutė, gera draugė, su kuria bus galima žaisti, rūpintis ja. Mes labai dažnai jai sakome, kad ji – labai svarbi, kad ją labai mylime. Kartais tenka aiškinti, kad abiejų iš karto ant rankų parnešti iš lauko negaliu ir kad reikia prisiderinti, palaukti, kol parnešiu sesutę.
- Esate aktyvi mamytė – štai ir vakar vyko graži šventė dukros lankomame darželyje...
- Žinot, galvojau, kad gimus antrajai dukrytei, būsiu pasyvesnė, tačiau mano gyvenime vis atsiranda kažkas, ko negaliu atsisakyti (šypsosi). Tai nėra paprasta ir lengva, tačiau projektai, su kuriais dirbu – svarbūs ir aktualūs. Dirbu su mokyklomis, skatiname kūrybišką vaikų ugdymą. Man pačiai smagu, kad tokius projektus galiu pritaikyti savo darželinukei dukrai (šypteli). Ne tik auginu dukrytes, bet ir studijuoju, praktikuoju, prisidedu prie dukrytės darželio veiklos. Kadangi daug dirbti galiu iš namų, sąmoningai stengiuosi atrasti laiko ir poilsiui, ir savo sveikatai.
- Sugebate suderinti daugybę veiklų, esate arti gamtos, mokote ją pažinti ir vaikučius. O ar vis dar žindote savo dukrytę?
- Taip! Kas be ko. Esu gamtos vaikas. Moters virsmas motina yra unikalus. Aš esu tik už žindymą! Tai visokeriopa nauda. Labai svarbu per žindymą suteikti saugumą vaikui, megzti ryšį su mama, girdėti širdelės plakimą. Pirmąją dukrelę maitinau iki metų ir septynių mėnesių, o Sofiją norėčiau maitinti iki metukų. Mano manymu, kuo ilgiau žindai, tuo sunkiau vaikui atsitraukti nuo to proceso, atitrūkti.
- Aiste, ir pabaigai, ar nejuntate su vyru, kad šeimoje trūksta berniuko?
- Ir vyras, ir aš norėtume, tačiau kol kas apie tai anksti kalbėti. Man labai žavu, kai šeimos turi daug vaikų, tačiau labai svarbu ne kiekybė, o kokybė! Noriu, kad atsigautų ir protas, ir kūnas, ir siela. Mamos darbas – sunkus. Vaikų skaičius priklausys nuo to, kaip aš būsiu atsigavusi, kaip jausiuosi. Žinoma, kad auginti vaikus reikia daug pastangų ir jėgų. Kartais juokauju, kad anūkų pagimdys dukrelės (juokiasi). Manau, kad žmonėms vaikų duodama tiek, kiek gali išauginti.