„Gyvenime daug sykių buvau laiminga, ir, esu tikra, dar daug kartų būsiu“, – šypsosi moteris ir atvirai prisipažįsta šiandien nesanti nei viena, nei vieniša. – Tačiau gyvenime neprisirišu ne tik prie daiktų, bet ir žmonių, išskyrus tuos atvejus, kai tiesiog suaugu su žmogumi. Su Gintu buvome vienas kamienas, kai jis mirė, pasijutau lyg būčiau perpjauta pusiau. Mes buvome laimingiausi ir turtingiausi žmonės pasaulyje, nes turėjome vienas kitą. Jam išėjus labai aiškiai supratau, kad yra dalykų, kuriuos ne žmogaus valioje pakeisti.
Per metus palaidojau dvi drauges: su viena draugavau nuo pirmos, su kita – nuo ketvirtos klasės. Abi negyveno Lietuvoje, nė su viena nepalaikydavau ryšio nei elektroniniais laiškais, nei telefonu, tačiau kai susitikdavome, atrodydavo, nė nebuvome išsiskyrusios. Susitikdavome ir jau po penkių minučių jausdavomės lyg gulėtume vaikystės lovoje ir valgytume sūrį – kalbų kaip vandens. Kai santykiai ir ryšys tokie tikri, nesvarbu, kiek laiko prabėgo – susitinki ir, atrodo, lyg ir toliau grotume tą patį kūrinį keturiomis rankomis.
Esu sau uždavusi daugybę klausimų, ne iš karto ir ne į visus juos atsakiau. Tačiau kokių trisdešimties man atėjo visiškai aiškus suvokimas, kad viską, ko noriu, turiu padaryti pati, – ne vyras, ne vaikai, ne tėvai. Ar reikia bijoti, kad paliks sutuoktinis? Niekas manęs niekada nepaliks, jei pati to nenorėsiu. Nieko negali atsitikti be mano valios išskyrus tai, kas privalo atsitikti. Gyvenime viskas yra labai dėsninga, paprasta ir aišku – toks supratimas man suteikia ramybę...“
- Jei taip anksti ir aiškiai sau atsakėte į visus klausimus, gyvenate nepalyginamai ramiau nei daugelis moterų...
- Anaiptol ne į visus – klausimų kyla ir kyla, o ir ramiai gyventi nenoriu – man tai atrodo pernelyg nuobodu. Tačiau žinau, kas yra vidinė ramybė, ir mane sunku išvesti iš kantrybės. Galima, bet sunku.
- Trisdešimt metų dirbate televizijoje, didžiąją laiko dalį – toje pačioje. Stulbinama ištikimybė, o gal – elementarus tingėjimas?
- Nei viena, nei kita, juo labiau kad per trisdešimt metų nemažai prisilaksčiau. Iš pradžių valstybinėje televizijoje buvau diktorė, tada dirbau „Žiniose“, vėliau komerciniame kanale vedžiau „Bobų vasarą“, ten gimė trijų mėnesių projektas: kaip sakė mano teta, šioje baisioje laidoje buvo vienas gražus dalykas – vinjetė. Visiškai jai pritariu (kvatoja).
Grįžau į LRT, vedžiau „Bėdų turgų“, atsirado visokiausių koncertų, apdovanojimų, kitokių projektų. Vieną dieną supratau, kad „Bėdų turgus“, kaip laida, jau nėra tokia paveiki, atsirado daug panašių projektų, tačiau fondas veikia ir šiandien, toliau teikia labdarą.
Šiandieninėje televizijoje vaizdas nepaprastai pagerėjo. Montažo galimybės, vaizdo kokybė, skiriamosios gebos dabar visa galva aukščiau nei prieš dešimt metų, tačiau turinys... Kita vertus, žmonės nebenori turinio. Pakviesta vesti „Editos šou“ dar sykį turėjau sau atsakyti į klausimą, kas yra televizija. Televizija – ne žinios, o „emocijų pardavimas“. „TV pagalba“, madų šou, „Gero vakaro šou“, sporto varžybos, politinės laidos, socialiniai projektai – visa tai yra emocijų, blogos jos ar geros, „pardavimas“.
Kai atsakiau į visus klausimus, supratau: galbūt išties prasmingiau pasikviesti į laidą fainus žmones, su jais valandą pajuokauti vietoj to, kad septintą kartą per savaitę kalbėčiau, padidins mums šildymo PVM ar nepadidins.
Labai aiškiai žinau, kodėl darau tai, ką darau. Man lengva, esu savimi, žmonės mielai ateina į mano laidą. Gyvenime stengiuosi nelįsti į tuos reikalus, kurių neišmanau. Be to, stengiuosi nekalbėti, jei manęs niekas neklausia.
Neturiu feisbuko ar instagramo, nieko nekomunikuoju jokiais klausimais, išskyrus tuos atvejus, kai paskambina ir paprašo pakomentuoti. Neturiu mados postinti, skaityti visų tų kliedesių, nes sąžiningai sakau – man tai neįdomu.
- Vadinasi, socialinėje erdvėje jūsų apskritai nėra?
- Ne. Bet užtat mes galime dabar sėdėti ir turime apie ką kalbėtis, nes kitaip turbūt jau viską būčiau parašiusi feisbuke. Mėgstu tylą, o socialiniai tinklai man asocijuojasi su nuolatiniu triukšmu. Man visiškai nereikia kitų žmonių gyvenimo ir man nesvarbu, kad kažkas kažkur Havajuose įsivėrė auskarą ar išsisuko koją. Susitiksime ir pakalbėsime, žinoma, jei bus įdomu.
Mane glumina, kad šiais laikais žmonės nebeskaito tekstų nuo pradžios iki galo. Niekas nebepasidomi, kas iš tikrųjų įvyko, o tik perskaito, kas ką apie tai galvoja. Mano kartos žmonės išmokyti skaityti šaltinius. Štai juos aš ir skaitau, tada pati pasidarau išvadas ir ramiai nueinu miegoti, įsivaizduokite, taip su niekuo jomis ir nepasidalijusi. Visada turėjau gerų draugų (pirmiausia jais buvo abu mano vyrai), tad visada turėjau su kuo ir apie ką pasikalbėti. Manau, socialinis tinklas tarp dviejų žmonių taip pat gali puikiai veikti.
Suprantu, kad tai – pelninga, bet žmonės per daug dėmesio skiria technologijoms. Kaip ir kosmetikai. Juk kad ir kiek prisidažysi, gražesnė netapsi. Viskas priklauso nuo to, kiek šilumos ir energijos sugebi išspinduliuoti. Vyras tave myli ne todėl, kad esi graži, o graži jam esi todėl, kad tave myli. Taip pat yra ir su vaikais, tėvais, draugais ir netgi visa visuomene: arba turi savybių, kurios žmones traukia, arba turi tokių, kurios atstumia, ir kosmetikos kiekis ant veido to nepakeis.
- Per trisdešimt darbo metų buvo akimirkų, kuomet jautėtės užsinuobodžiavusi ar beviltiškai pavargusi nuo to, ką darote?
- Žinoma, buvo. Nuobodu pasidarydavo ypač tada, kai jausdavau per didelį saugumą. Kai eini į darbą žinodama, kad ten niekas nesikeis, kad turėsi sutartį iki mirties, kai rutina tampa tavo palydove, suima žiovulys. Bet jei kuri laidą, filmą, koncertą kaskart kovodamas, kad jis būtų kuo geriau žiūrimas, prisigalvodamas, ką dar būtų galima padaryti – nesunku ir nenuobodu. Perfekcionizmas ir maksimalizmas padaro gyvenimą nenuobodų.
Gyvenime nelabai turėjau kada nuobodžiauti. Tai dėl mūsų su Gintu gyvenimo būdo: daug vaikų, draugų, veiklos. Buvo nišų, į kurias mane įtraukdavo būtent jis. Architektūra, tapyba, meno kolekcionavimas – tai buvo sritys, kurios mus abu domino, kartais tas domėjimasis virsdavo dar vienu filmu, laida ar projektu. Arba paroda – Ginto piešiniai jau apkeliavo penkis miestus ir tęsia turą po Lietuvą.
- Jaučiatės per šitiek metų išsikovojusi teisę daryti tai, ką norite, o ne tai, ką reikia?
- Ir kūrybiniame, ir buitiniame gyvenime visada atsiras kas nors, kas mums labai nepatinka. Turbūt nėra gyvenime tokių komforto zonų, kur leistume sau daryti tik tai, kas mums patinka. Mano darbe, kurį kad ir kaip mėgstu, yra toks nemalonus dalykas, kaip, tarkime, medžiagos šifravimas, bet vis tiek sėdžiu ir šifruoju, t. y. klausau galybę valandų teksto ir atrenku galbūt tik dešimtadalį jo. Labai nemėgstu pilti benziną, bet pilu, nemėgstu vaikščioti po valdiškas įstaigas, bet vaikštau.
Visą interviu su Edita, kuris buvo išspausdintas 2017-2018 m. žiemą, skaitykite IKONA.TV portale ČIA.