„Apie tai, kas nutiko, sužinojome iš DELFI. Vyras dar pasakė, kad gal čia balandžio pirmosios pokštas. Tai buvo didžiulis netikėtumas. Adulis (pašnekovės vyras) ruošėsi pasveikinti jį su gimtadieniu ir norėjo pasitikslinti, kuri čia diena. Ir tada pamatė, kad mirė... Jie visada telefonu pasikalba, kartais gyvai. Kaip išeidavo“, – sakė V. Večerskienė.
Tuo tarpu žinomas aktorius sakė, kad dar prieš mirtį bendravo ir jau planavo repetuoti E. Nekrošiaus spektakliui, tarėsi, kada susitiks. Jokios nuojautos, kad artėja mirtis, nebuvo. Žmona, kurią aktorius švelniai vadina Viola, sakė, jog jos vyras ir E. Nekrošius ilgus metus lankėsi pas tą patį gydytoją, o bičiuliavosi dar ilgiau.
„Seniai žinojome, kad jis turi (sveikatos aut. past.) problemų, bet vis sakydavau jam, kad nerūkytų, kad rūpintųsi savimi. Tačiau iš tiesų prieš septynis metus buvo blogai. Buvo krizė ir vėliau būklė stabilizavosi. Tačiau jis vis tiek niekada nesiskundė.
Prisimenu ir dar vieną mūsų susitikimą. Tai buvo seniai ir turbūt daugiau nei dvidešimt penki metai praėjo nuo tos dienos. Mes tuomet vaikščiojome Verkių parke. Ką gi gali vyrai Verkių parke veikti... Jis buvo Santariškėse (dabar Santaros klinikos) ir gydytojai sprendė jo širdies problemą.
Kalba ėjo apie širdies operaciją ir jam buvo baugu. Tuomet gydytojai rado tiesioginį ryšį tarp nervinės sistemos ir širdies sutrikimų. Kiekvienas jautrumas ar nervinis sutrikimas jį, kaip ir kiekvieną žmogų, ardė“, – kalbėjo žinomas kultūros atstovas.
DELFI pašnekovas taip pat pabrėžė, kad Santaros klinikose gydytojams buvo puikiai žinoma režisieriaus sveikatos būklė ir jie stengėsi padėti. „Tuomet aortą pavyko sutvarkyti, bet, deja, dabar ištiko infarktas ir tai labai nustebino“, – prasitarė jis.
Atsisveikindamas su bičiuliu A. Večerskis nevengė ir apmąstymų. „Rašiau apie jį – aukščiausiąjį, jėga sustabdžiusį žmogų, kuriam reikėjo sustoti jau anksčiau. Jis atidavė jam visuotinę meilę atimdamas širdį. Kai nemoki mylėti savęs, kai žiūri ne taip kaip reikia, kažką atimi“, – kalbėjo jis. Tuo tarpu V. Večerskienė pridūrė, kad galbūt režisierius nemokėjo visko suderinti, nors stengėsi atskirti darbą scenoje ir laiką šeimai, namams, buitį.
„Jis pats pasakė apie darbą ir aš manau taip pat, kad nuėjus nuo scenos veikla baigiasi. Šiaip žmogui su amžiumi sunku suprasti, kad jo baterijos senka. Reikia pripažinti pačiam sau.
Taip pat pas mus yra ir terpė, kur egzistuoja pavydas, nepagarba darbui ir nepriėmimas to, ką daro kiti. Bandoma prikišti. Jis yra vienas ir ką jis bedarytų – tai yra unikalu ir tam tikra prasme šuolis į ateitį.
Nemokame reguliuoti šių dalykų dėl paprastų priežasčių. Mes nenorime su visuomene konfrontuoti, nors jis ir konfrontavo. Pats ir pasirinkimas laidojimo vietos yra atsakymas į visus klausimus ir rodo požiūrį. Jam nereikia ašarų, kurios nevertos jo ar yra iš gailesčio, kitų priežasčių. Kiek daug atsiranda draugų, kai jis išeina... “, – sakė A. Večerskis.
Kiek aktorius prisimena savo draugą dirbant, jis visada buvo lakoniškas ir nedaugžodžiavo. Kaip išskirtinę jo savybę jis mini ir gebėjimą perteikti bei mokyti. „Mes iš visų mokomės, bet iš nieko neišmokstame nieko“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ir nors E. Nekrošius puikiai mokėjo mokyti, tikėjo, kad talento neįmanoma paveldėti ar įgyti. Tai buvo duotybė, kurią turi retas. „Jis nesukūrė jokių mokyklų, nes netikėjo, kad gali ateiti žmonių grupė ir iš jos galima kažką padaryti. Žmonės arba gali dirbti, arba ne. Vargsti baisiausiai stengdamasis ir nieko vis tiek nebus. Tačiau jis mokėjo pajausti žmogų, neprarasti jo savybių ir ištraukti tas savybes, kokių jie net patys nejaučia".
Paklaustas, kokie prisiminimai jam liks, A. Večerskis prisiminė E. Nekrošiaus rankomis pagamintą dovaną jo jubiliejui. Režisierius draugui pagamino simbolišką dovaną, kurioje – tikras paukščio sparnas ir laidynė. Tokia simboliška statulėlė reiškė sėkmingą laimės paukštės medžioklę.
„Tačiau mes kalbėdavome natūraliai ir jokių fantasmagorinių arba liturginių, filosofinių dialogų vedama nebuvo. Kol simbolis netampa visiems suprantamu dalyku, jis tėra išgalvotas niekalas. Na, o jį (Eimuntą Nekrošių, - aut.past.) žmonės visada suprato“, – sakė jis.
Vienu geriausių teatro režisieriumi pripažintas menininkas išsiskyrė ir savo meile Lietuvai, kurią mini ir jo bičiulių pora. „Didžiuotis tikrai yra kuo. Jis yra tikras lietuvis ir galėjo gyventi bet kur ir jį būtų visur priėmę. Vakar dar ir vyrui sakiau, kad pažiūrėjus į jų laikmetį ir tuos, kurie kažkada buvo Lietuvos elitas, jie jau išeina, ta tautinė juosta, išausta jų darbais, baigiasi. To kultūros kamuolio siūlai baigiasi. Šiandien Tomas Vaisieta (aktorius mirė lapkričio 21-ąją) išėjo ir tai keičiasi, nebebus kultūrinės mūsų šalies juostos, - sakė V. Večerskienė, - labiausiai baigina, kad neatsirastų netikrų pranašų ar šio mokslo dėstytojų. Mums svarbu suprasti ne ką Nekrošius galvoja, o tai, kaip jis traktuoja. Mes literatūrą žinome ir skaityti mokame, bet norime matyti Nekrošiaus traktuotes. Tai buvo šviežia ir įdomu“.
Kaip ir kiti kalbinti teatralai, A. Večerskis taip pat išskyrė E. Nekrošiaus nuoširdumą ir tiesumą. Jis puikiai prisimena akimirką, kai Eimiu jo vadinamas draugas padėjo ir palaikė, nors daugelis ir nusisuko. „Jis yra ir didžiulio pakantumo žmogus. Palaikė mane pačiu sunkiausiu laiku“, – prisiminimais dalijosi jis.
Šiandien iki 20 val. visi norintieji su E. Nekrošiumi galės atsisveikinti „Meno Forto" salėje. Režisierius bus laidojamas Šiluvos miestelio kapinėse. Jo šeima pageidavo, kad laidotuvės būtų privačios.
Neseniai paskutiniame savo interviu INIT TV garsus teatralas kalbėjo taip tarsi jokios mirties nuojautos nebūtų. Jis ne tik dalijosi ateities planais, bet ir samprotavo apie darbą teatre ir galimybes dirbti kine, kur jis niekada nenorėjo būti.
Paklaustas apie tai, kas yra laimė, jis taip pat buvo atviras: „Nežinau, gal tiek mažai, keli miligramai būna gyvenime žmonėms duota, ir po lygiai duota. Nėra, kad vienam kilogramais, o kitam gramais. Visiems po lygiai duota. Kas yra tas laimės matas? Tai galbūt yra tik keletas sekundžių. Kad ir pasakose, paprastai būna tik vienas laimės fragmentas. O daugiau tai yra kasdienybė"
E. Nekrošius gimė 1952 metų lapkričio 21 dieną Pažobrio kaime Raseinių rajone. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai.
1978 metais E. Nekrošius baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, grįžęs į Lietuvą režisavo Kauno dramos teatre, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, 1993–1997 metais buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius.
1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas", buvo jos meno vadovas. Pripažinimą režisieriui pelnė jo Jaunimo teatre pastatyti spektakliai „Kvadratas", „Pirosmani, Pirosmani", „Meilė ir mirtis Veronoje", „Ilga kaip šimtmečiai diena", „Dėdė Vania". Į Lietuvos teatro istoriją pateko festivaliui LIFE sukurtas „Hamletas". Režisierius daug dirbo užsienyje – Italijoje, Rusijoje, Argentinoje. Pernai su spektakliu „Cinkas" pagal Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą E. Nekrošius po 26 metų pertraukos grįžo į Jaunimo teatro sceną.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre E. Nekrošius yra režisavęs keletą operų. Jo spektakliai ne kartą skynė laurus tarptautiniuose festivaliuose.
1995 metais jis pripažintas geriausiu festivalio „Baltijskij dom" režisieriumi. Už geriausią spektaklį, sukurtą Rusijoje, 2004 metais E. Nekrošius pelnė specialų žurnalistų ir teatro kritikų prizą „Auksinė kaukė", taip pat buvo apdovanotas Europos Tarybos įsteigtu Naujosios teatro realybės prizu, „Auksiniu scenos kryžiumi", Nacionaline kultūros pažangos premija.
1997 metais režisieriui įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. E. Nekrošius yra apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai" Didžiuoju Kryžiumi, Italijos Respublikos Komandoro ordinu.