Su DELFI transeksualė susitiko viešėdama Vilniuje po trejų metų pertraukos. „Kaip čia viskas brangu“, – nusistebėjo Kristina Prado ir leido stebėtis jos įstabia išvaizda. Ji neslepia – nuostabos žvilgsnių sulaukia ir klubuose, ir gatvėse, ir visur, kur tik eina. Išties, sunku nepastebėti 187 centimetrų ūgio transeksualės, kuri savo išskirtinumą dar pabrėžia ir aukštakulniais.
Pradėjus kalbėti ji stebino toliau – pasidomėjus, nuo ko prasidėjo jos laimės paieškos Vokietijoje, ji rėžė be jokių užuolankų – karjerą pradėjo eskorto versle. Šiuo metu ji tikina esanti „kitame lygyje“, tačiau niekuomet nebandė nuslėpti, nuo ko viskas prasidėjo ir tą pataria kitiems: „Juk viskas anksčiau ar vėliau vis tiek paaiškėja“.
Tiesa, ši istorija yra kiek neįprasta. Apie tai, jog „kažkas ne taip“, ji sako supratusi dar paauglystėje, tada stebino aplinkinius dažnam nesuvokiamu stiliumi bei deriniais, tačiau tai, jog iš tiesų yra vyro kūne sukaustyta moteris, suprato tik gerokai įsisukusi grožio versle, pradėjusi savarankišką gyvenimą ir subrendusi kaip asmenybė.
Tik paragavusi savarankiško gyvenimo ir atradusi tikrąją save ji ėmė keistis ir išvyko svetur, kur įžvelgė didesnes galimybes sužibėti savo ekstravagancija.
– Kristina, iš Lietuvos išvykai prieš 8 metus. Kokios karjeros Lietuvoje siekei baigusi mokyklą?
– Baigiau choreografijos mokslus, tada dirbau vienoje modelių agentūroje, dėsčiau taisyklingą eiseną. Dirbdama šioje modelių agentūroje supratau, kad manyje kažkas vyksta. Kartą nuvykau į vieną jau buvusį gėjų klubą Vilniuje, jie kaip tik rinko grupę translyčių šou pasirodymams. Tiesiog netyčia ten patekau ir man labai patiko. Taip viskas ir išėjo: pradėjau domėtis vizažu, plaukų stilizacija ir panašiai.
– Nejau paauglystėje nejautei, kad esi lyg įkalinta ne savo kūne?
– Kažkas buvo nuo vaikystės, tik aš negalėjau suprasti, kas tai yra. Buvo labai sunku suprasti, nors viena tikrai buvo aišku – mane domino vaikinai, o ne merginos. Negana to, man labai norėjosi drabužių, batų, visko. Visada norėjau išsiskirti.
– Kokio dėmesio sulaukdavai dėl savo išskirtinio stiliaus?
– Neigiamo. Mokykloje buvo daug užgauliojimų, o tėvai visuomet kartojo, kad išaugsiu, kad viskas bus kitaip. Bet kai pajutau laisvę, kai pradėjau gyventi savarankišką gyvenimą, pradėjau domėtis, kas su manimi vyksta. Pasidomėjusi pradėjau ir pirmąją hormonų terapiją. Tuo metu buvau tikra, kaip ir kodėl keisiu savo gyvenimą.
– Kiek laiko trunka kūno virsmas?
– Labai Ilgai. Pirmiausia būtina hormonų terapija, vėliau reikia save stebėti, pajausti, kada jau reikia kreiptis į plastikos chirurgus dėl kažkokių operacijų: kūno kitimo, veido dailinimo, plaukų šalinimo.
– Ar gali suskaičiuoti, kiek kartų savo kūną dailinai pas plastikos chirurgus?
– Veidą – 7 kartus. Krūtinę didinau ir mažinau jau keturis kartus (šypteli). Pasididinau, o paskui pamažinau. Šiuo metu mano krūtinės dydis – 85 DD. Norėjau dar didinti, bet susilaikiau, nes ir su tokia, kokią turiu, labai sunku rasti drabužių.
Vien veido operacijos man kainavo apie 30 tūkstančių eurų.
– Tavo ūgis – įsspūdingas. 187 centimetrai ir dar aukštakulniai. Kaip randi drabužių?
– Vokietijoje visiškai nejaučiu kažkokios problemos, nes ten yra nemažai aukštų moterų. Mano džinsų dydis 38, o batelių – 40-41. Tikrai nėra sunku kažką rasti. Vienintelė problema – platūs pečiai, bet jie tokie dar nuo vaikystės, nuo plaukimo.
Anksčiau turėjau kompleksų dėl savo ūgio, bet dabar viskas gerai, nesureikšminu to.
– Akivaizdu, kad Lietuvos gatvėse dėmesio dėl savo ūgio tikrai sulaukti.
– O taip. Būna, girdžiu kažkokių replikų, esu girdėjusi, kad ar aš kartais ne viena iš „Olialia“ mergaičių (juokiasi).
Vyrų dėmesio man niekada netrūko (šypsosi). Mėgstu ekstravaganciją, kokybiškus drabužius bei rankines. Galiu sau tai leisti, todėl ir pasilepinu.
– Kiek žinau, dirbi modeliu. Ar tikrai iš to įmanoma taip patogiai gyventi?
– Ne, aš nedirbu modeliu. Kai atvykau į Vokietiją, pradėjau dirbti eskorte. Kone pusė transeksualų pradeda nuo to, nes sunku iš kažko išsilaikyti. Dabar aš dirbu VIP agentūroje, tik kartais važiuoju pas klientus, kurie mus užsako į įvairius vakarėlius.
Ten reikia pabūti, pasišypsoti, o jei vyksta kalba apie seksą, tai susitariu akis į akį su klientu, o ne jis pats derina per agentūrą.
Šie vakarėliai dažnai vyksta Lampedūzoje, Italijoje. Ten gyvena daug turtingų vyrų verslininkų, o italams labai patinka tai, jog esu šviesiaplaukė ir aukšta (šypteli).
Tiesa, esu turėjusi kelis klientus rusus, bet su jais labai blogai jaučiausi. Tiek rusų kultūra, tiek jų vyrai yra labai grubūs. Tai gąsdina.
– Ar tokiuose vakarėliuose sutinki garsių žmonių?
– Žinoma, bet aš negaliu atskleisti jokių pavardžių. Turime griežtas sutartis, tai mus riboja. Tačiau taip, į šiuos vakarėlius Vokietijoje ar Italijoje atvyksta labai daug užsienio ir Rusijos žvaigždžių. Beje, kartą viename vakarėlyje mačiau ir lietuvius, kurie vakarėliuose elgiasi beprotiškai laisvai, o čia, kai sėdi televizijos ekrane, atrodo lyg pilkos pelytės.
Nors šiaip lietuviai bijo savų, kai pamato, kad aš suprantu ir moku lietuviškai, pradeda manęs vengti. Tai keista, apskritai lietuviai tokie susikaustę, nors, ar žinojote, jog 70 procentų heteroseksualių vyrų nors kartą gyvenime nori pabandyti su transeksualu? Tai statistika. Taip tiesiog yra.
Kažkada, kai kalbėjau su Agness Landau, ji tą patį patvirtino. Yra daugybė žmonių, kurie gali tave paremti, kurie tavęs nori, bet niekada su tavimi neis į viešumą. Tau telieka tavo draugai. O Vokietijoje to nėra. Vokietijoje yra žmonių, kurie gėdinasi ir bijo viešumos, bet dauguma nebijo, kompanijose sėdi su aukšto lygio prostitutėmis ir transeksualais.
Niekada nemaniau ir nemanau, kad tai yra kažkoks pažeminimas. Prostitucija man yra normalus darbas, už kurį aš moku mokesčius, draudimą, įmokas už sveikatą ir panašiai.
– Kaip tavo artimieji tai vertina? Ar bendrauji su šeima?
– Kontaktuoju su mama, su tėčiu – ne. Tėtis nepalaiko. Turiu draugų, kurie palaiko, su kuriais bendrauju. Jų turiu čia, Lietuvoje, pas juos dar grįžtu.
Neturiu ko slėpti, dirbau eskorte, nuo to pradėjau gyvenimą Vokietijoje. Visi tai žino, jų teisė rinktis – palaikyti ar ne. Nors šiuo metu to nebedarau, jau pasiekiau „kitą lygį“.
– Tavo drąsa išties stebinanti, nes tik vos keli žmonės viešai gali apie tai kalbėti. Kiti bando nuslėpti besidangstydami padavėjų, barmenų ar kitokiais darbais.
– Žinote, žmonės neturi slėpti savo gyvenimo istorijų. Jei pradėsi bendrauti ir viską pradėsi melu – nieko gero iš to neišeis.
– Ar turi kokių nors karjeros siekių?
– Planuoju Berlyne atidaryti translyčių kabaretą. Turiu rėmėjų, ieškau patalpų ir labai kruopščiai tą planuoju. Manau, kad per dvejus metus šią savo svajonę išpildysiu.
Iš tiesų džiaugiuosi tuo, ko pasiekiau, tuo, ką pati užsidirbau. Ir nors kartais pagalvoju, kad norėčiau būti kiek žemesnė, nes dėl savo ūgio tikrai dažnai sulaukiu daugybės pastabų, ši mintis labai greitai dingsta. Juk jei būčiau buvusi žemesnė, galbūt niekas manimi nebūtų susidomėjęs.
– Tavo darbo laikas visiškai Tavęs neįpareigoja. Ar niekad nepagalvojai, jog būtų smagu nueiti ryte į darbą ir jau 17 ar 18 valandą džiaugtis laisvalaikiu?
– Jokiame ofise aš tiek neužsidirbsiu. Apskritai aš esu ne toks žmogus. Ofise aš neatsiskleisiu, man reikia veiksmo. Be veiksmo man labai sudėtinga.
– Ar gali teigti, kad savo išvaizda esi visiškai patenkinta?
– Esu suplanavusi dar vieną nosies operaciją. Dar noriu holivudinės šypsenos.
O didžiausia mano svajonė – išsioperuoti du šonkaulius. Noriu lieknesnio liemens. Bet daktarai man pasakė verdiktą, kad duoda tik 40 procentų, jog po tokios operacijos neatsisėsiu į neįgaliojo vežimėlį. Mano ūgis tiesiog per didelis. Nežinau, kaip gali sureaguoti organizmas, todėl to bijau.
– Kalbi apie karjerą, klientus ir susikurtą prabangų gyvenimą. O kaip šeima? Ar ateities planuose ji yra?
– Turėjau draugą, tačiau... Sudėtinga tai pasakyti, bet supratau, kad per daug save myliu, kad galėčiau būti su vienu žmogumi.
– Ar tuo metu dirbai?
– Ne, du metus sėdėjau namuose. Matyt, man ir pritrūko to veiksmo, judesio. Išsiskyrėme dėl mano charakterio.
– O ar kartais pagalvoji apie sėslų gyvenimą: vyras, namai, vaikai...
– Žinoma, kad norėčiau ramaus gyvenimo, nors dėl vaikų aš niekada negalvojau. Įsivaikinti, bent jau iki šiol, nenorėjau ir dar nenoriu, nors nesakau, kad mano mąstymas negali pasikeisti.
Gyvenimas keičiasi, bet šiuo metu noriu būti laisva, gyventi taip, kaip gyvenu ir bent jau dabar nenoriu nieko keisti.