„Gal vaikai padės įveikti mus skiriantį 220 km atstumą?“ - svarstė po vestuvių vyro pavarde pasivadinusi Eglė. Nuo šiol aktorė – nebe E.Vaičytė, bet E.Šulskė.

– Egle, panašu, kad artimiausiu metu Vilniaus nepaliksi. Tvirtai laiko darbai radijuje ir filmavimo aikštelėje. Nejau tai stipriau nei noras būti su mylimu žmogumi?

– Nesu iš tų, kurie įsikibę į Vilnių ragais ir nagais. Negalvoju, kad visą gyvenimą taip ir gyvensiu. Žiemą ir Vilniuje savo butelyje gerai, bet vasarą, kai šilta ir šviečia saulė, norisi į kaimą prie vandens, kur nėra mašinų ir dulkių. Rudenėjant tampu ramesnė, nebe taip spirgu. Tik karštuoju metu sostinėje apima nerimas ir noras pabėgti.

– Ar negalvojote su Andriumi apie miestą, kuriame būtų judviem abiem gerai? Apie vienus namus, bendrą stogą?

– Matote, aš labai myliu Klaipėdą. Mano vyras anksčiau dirbo Būtingės terminale. Dažnai jį ten lankydavau. Daug laiko praleisdavome Klaipėdoje. Po trečio kurso studijų buvau sugalvojusi mokytis uostamiestyje. Ir ne dėl to, kad ten buvo Andrius. Aš tiesiog įsimylėjau tą miestą. Ten jaučiausi nepaprastai gerai, ir dabar man regis, kad ten net kvėpuoju lengviau.

Po studijų Vilniuje rimtai svarsčiau: važiuoti į Klaipėdą ar ne? Lemiamą akimirką sudvejojau. Dėl pasirinkimo nesigailiu, bet grįžti į Biržus taip pat negaliu. Nelabai turėčiau ką ten veikti, o Andriui panašiai būtų Vilniuje. Jis gyvena ir dirba Biržuose. Klaipėdos variantas tenkintų mus abu. Konkrečių planų dar nėra, nors vis mąstome.

– Jūs – ilgametė, laiko patikrinta pora. Vienas pas kitą kas savaitgalį važinėjate aštuntus metus, ar ne? Nepavargote?

– Kai kam atrodo, kad 220 kilometrų - labai daug. Iš tiesų tai – dviejų su trupučiu valandų kelias. Man tas atstumas seniai ištirpo. Važiuodama iš Biržų į Vilnių vos spėju savaitės darbus susidėlioti.

– Klausantis tavęs susidaro įspūdis, kad atstumas jūsų poros atveju daugiau duoda, nei atima...

– Ne, jis vis dėlto labiau atima, negu duoda... Kartais ilgai vienas kito nematydami priprasdavome būti po vieną, o susitikus gerą pusdienį „jaukindavomės“. Nors dabar tai dingo: per daug metų atstumo nebejaučiame: išmokome pasitikėti vienas kitu, išsakyti tai, kas kelia nerimą, kas nepatinka. Atstumas išmoko kalbėtis.

Čia – didžiausiais mūsų laimėjimas, lyginant su kartu gyvenančiomis poromis. Jei reikia vienam išeiti į vakarėlį su kolegomis be antrų pusių, konfliktų nekyla. Taigi mes visa galva aukščiau (juokiasi). Mums tai nekainuoja nervų, blogų emocijų ar blogos energijos.

– Andrius – pirmoji ir vienintelė tavo meilė?

– Taip, jis mano pirmoji meilė. Bet abiejų mūsų gyvenime buvo ir kitų žmonių. Pradėjome draugauti, kai man buvo 16 metų, taigi būtų nenormalu, jei tuo laiku būtume susituokę. Šiuo metu Andrius vis dar su manimi Vilniuje. Bet ši savaitė mums paskutinė...

Nuo rugsėjo pirmosios jo atostogos baigiasi ir jis grįžta į Biržus. Pradedu nerimauti, kad ir vėl teks skirtis. Kartu mums taip gera... Jaučiu kylanti nerimą, bet raminu save, kad atstumas mus skirs neamžinai.

– Matyt, daug kas nustebo, kodėl aktorė Eglė po vestuvių nepasiliko savo pavardės?

– Nemaniau, kad bus taip sunku su ja išsiskirti. Man tai buvo labai sunkus apsisprendimas (šypsosi). Gerą pusdienį jaučiausi keistai, tapusi jau nebe Vaičyte. Andrius sakė: „Jeigu paėmei mane, paimk ir mano pavardę.“ Net nežinau kodėl, bet šiek tiek nerimavau apie tai pranešdama mamai.

Paskambinau jai ir paklausiau, ar žino, kokia dabar mano pavardė. Ji patikino, kad žino – Vaičytė-Šulskienė. Pasakiau, kad tik Šulskė. Mama paklausė, kodėl savo pavardės nepasilikau. Padėjusi ragelį pagalvojau, kad ne pavardė žmogų, o žmogus pavardę puošia. Jei buvau šio to verta su savo pavarde, tai dėl vyro pavardės blogesnė nepasidariau. Gal priešingai – geresnė tapsiu? Kas čia žino? (juokiasi).

– Ar tiesa, kad nuotaka vestuves planavo telefonu, o jos idėjas ir sumanymus įgyvendino Biržuose likę artimieji?

– Viskas pavyko labai gražiai. Už tai esu dėkinga savo sesėms. Jos organizavo ir atliko didįjį darbą. Aš bendravau telefonu, o jos viską įgyvendino. Penktadienį, prieš vestuves, prie manęs priėjusi draugė patarė atsipalaiduoti, kad nebūtų kaip jai, kai savo vestuvių iš jaudulio neprisiminė.

Didelio streso nejaučiau, bet praėjus savaitei vis dar skambinu sesei ir klausiu, ar tikrai visi tie žmonės buvo atėję į bažnyčią mūsų pasveikinti? Jei tokie dalykai išsitrynę, vadinasi, jaudulio būta.

– Vestuvių dienai pasirinkai netradicinį dizainerės Indros Dovydėnaitės kurtą vestuvinį kostiumą. Norėjai nustebinti aplinkinius?

– Indra mano draugė, taigi abi pasitarusios ieškojome tinkamo varianto švęsti vestuvėms kaimo turizmo sodyboje. Nuomotis suknelės nenorėjau. Galvojau apie praktišką drabužį, kurį galėčiau dar ne kartą vilkėti. Taip ir išėjo – kažkokios detalės išnyks, o kelnės ir korsetas bus dėvimi.

Indra iš karto pagalvojo apie kelnes, o aš sakiau: „Negriauk mano svajonių.“ Vaikystėje kiekviena pagalvojame apie suknelę, taip mes radome kompromisą – buvo ir kelnės, ir sijonas. Visos jaunosios po dvyliktos išsineria iš savo apdarų. Taigi aš padariau tą patį: nusiėmiau rankoves, sijoną, likau su kelnėmis ir korsetu. Mes taip ir planavome.

– Prisimeni Andriaus reakciją bažnyčioje, kai pamatė tave, žengiančią altoriaus link?

– Jis žiūrėjo didžiulėmis akimis ir pratarė: „Kokia tu graži ir kaip aš tave myliu.“ Kadangi suknelę kūrė Indra, tradiciško varianto jis ir nesitikėjo. Galbūt keista, juk daugelis nuotaką įsivaizduoja baltą? Net mano draugės pripažino, kad suknelė graži, bet pačios taip atrodyti neišdrįstų. Čia buvo mūsų pasirinkimas ir mes juo patenkinti. Dabar žiūriu į nuotraukas ir nesigailiu.

– O kada vyko piršlybos?

– Prieš metus. Atostogavome Santorino saloje. Vaikščiojome grožėdamiesi aplinka, tada Andrius ir pasipiršo. Abu žinojome, kad tos vestuvės anksčiau ar vėliau įvyks. Bet žiedelis ir visa kita buvo labai jautru, gražu ir tikra.

– Kokiais lūkesčiais gyvenate po vestuvių?

– Maniau, kad vestuvės mūsų gyvenimą smarkiai pakeis, bet iki šiol jos nieko nepakeitė. Tai gal vaikai pakeis? Tada atsiras bendras būstas ir mes abu būsime po tuo pačiu stogu. Lauksime tos likimo dovanos.