Ar jie romantiški? Fausta sako, kad komplimentų iš Andriaus sulaukia kasdien. O Andrius Faustą vadina paprastai – mūza. Tik paklausus, kiek laiko jie kartu, Fausta ir Andrius pradeda juoktis sakydami, kad tiesiog nežino. Nors abu puikiai prisimena savo pažinties dieną – kovo 28-ąją. O taip yra dėl to, kad lygiai po mėnesio – Faustos gimtadienis.
– Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?
– Fausta: Man iškart norėtųsi sakyti – kitas klausimas. Neturiu ką šiuo klausimu pasakyti. Gal tu turi?
– Andrius: Man atrodo, kad meilė yra didesnis dalykas, nei gali atsirasti momentiniu būdu. Ji reikalauja didesnio pažinimo ir didesnės žmonių bendrystės. Kalbėdami apie pirmąjį žvilgsnį, žmonės kalba apie tą vieną momentą. Taigi, man atrodo, kad sąvoka „amžina meilė" yra nutampyta klišė.
Viešumoje abu esate aštrūs, nebijantys sakyti to, ką galvojate, ir tokiais žodžiais, kurie ne visiems yra priimtini. Tačiau dabar prieš mane sėdi du švelniai vienas į kitą žiūrintys žmonės. Ar esu teisi, kad Andrius jūsų poroje – jausmingoji ar, kitaip tariant, lyriškoji pusė?
– Fausta: Man atrodo, kad abi poros pusės yra jausmingos ar lyriškos. Būdamos tokio charakterio ar jausmingumo kaip mes, tai, be abejojo, daro neviešai. Tada, kai būna dviese, be pašalinių. Nėra taip, kad tik vienas sako švelnius žodžius, o kitas stovi atsitvėręs siena.
– Andrius: Toks įspūdis dėl mūsų galėjo susidaryti žiūrint į mūsų išleistą „Užkalnio" žurnalą, kuriame yra tekstų visuma. Žurnale esantys tekstai, kaip ir mano knygose, atspindi švelnesnę, jautresnę, labiau į emocijas linkusią mano pusę. Aš ne kartą esu pabrėžęs, kad kiekvienas mano pasirinktas žanras atspindi kitą asmenybės pusę. Žurnalas nėra naujienų portalas ar socialinio tinklo erdvė. Visgi žurnalas, nors ir bendras mūsų su Fausta darbas, nėra mūsų santykių atspindys. Mes su Faustai viešai apie savo santykius nekalbame. Taigi, galbūt žmonės, neturėdami kitos informacijos, renkasi informaciją iš ten, kur gali.
– Abu pakartojote, kad nekalbate apie savo santykius. Toks požiūris gimė natūraliai ar tai yra viešųjų ryšių dalis?
– Andrius: Man atrodo, kad, Faustos atveju, – tikslesnis instinktyvus jautimas, kaip teisinga elgtis. Aš pats ne vienerius metus esu viešas žmogus ir žinau, kaip čia veikia tam tikri procesai, žinau ir tai, kas atsitinka priėmus neteisingus sprendimus. Negaliu sugalvoti nė vienos pavardės žmonių, kurie būtų daug kalbėję apie savo santykius ir įsileidę daugiau, nei reikia, ir kurių vietoje aš norėčiau dabar būti.
– Fausta: Toks pasirinkimas tikrai nebuvo viešųjų ryšių dalis. Ši pozicija atėjo natūraliai. Niekada nedaviau interviu ir nešnekėjau viešai, kol nebuvome išleidę žurnalo. Man pačiai neįdomu skaityti apie tuščių mergaičių svajones, ką jos šiandien apsirengė, kaip apsikirpo – tos mergaitės man yra niekas be to, kad yra žmonės ir tu jauti joms žmogišką pagarbą. Visgi man jos neimponuoja kaip asmenybės. Taigi, kol aš pati nesijaučiu, kad turiu ką pasakyti, nieko ir nesakau.
– Andrius: Juk buvimas su Užkalniu nėra profesija.
– Fausta: Jei būčiau pasirinkusi kitokią poziciją, jausčiausi kvailai prieš save pačią. Žinoma, žmonės turi visokių nuomonių apie mūsų santykius. Tam tikra prasme noriu parodyti, kad tie, kurie mano blogai, mano neteisingai. Kita vertus, niekada nenorėjau kalbėti apie savo santykius viešai. Dabar mes turime savo žurnalą, kur mūsų abiejų indėlis yra lygiavertis, ir aš jau turiu daugiau ką pasakyti. Tik jokiu būdu nemanau, kad tada buvau kvaila ir neturėjau savo nuomonės. Tačiau, pasikartosiu, laikiausi pozicijos, kad nieko nepadaręs žmogus negali būti įdomus kitiems.
Kalbate apie nuomonę, kad jums reikia Andriaus dėl žinomumo? Ar esate susidūrusi su konkrečia neigiama nuomone?
– Fausta: Niekas nėra man taip konkrečiai pasakęs, todėl kalbu apskritai apie neigiamą nuomonę. Realybėje susidurti neteko niekada, dažniausiai ji pasireiškia interneto erdvėje anonimiškai. Straipsnių komentarus skaitau, bet retai, tuo metu Andriui jie reikalingi kaip darbinė medžiaga. Skaitome juos ne dėl smalsumo.
– Andrius: Komentarai yra medžiaga, iš kuriuos lipdome savo darbus. Kaip skulptoriui molis nėra gražus ar negražus. Viskas priklauso nuo to, ką iš to molio padarai.
Ką reiškia, kai po vienu stogu gyvena dvi stiprios asmenybės? Juk jūs ne tik gyvenate, bet ir dirbate kartu.
– Fausta: Man dėl to labai smagu. Visgi, jei sakyčiau, kad nesipykstame dirbdami, meluočiau. Andrius, taip sakydamas, irgi meluotų. Kartais mes pykstamės. Kartais norisi kažką sviesti į sieną. Tik pakeltu balsu kalbamės retai.
– Andrius: Abu ne tvarte esame augę (juokiasi).
– Fausta: Visos mūsų diskusijos vyksta ne dėl to, kad įrodytume, jog kažkuris iš mūsų kvailas, o kitas – teisus. Svarbiausia, kad mūsų bendras kūrinys, t. y. žurnalas, būtų dar geresnis ir pasiektų patį aukščiausią kokybės lygį. Kadangi pykstamės ne dėl ambicijų, lengviau prieiti sprendimą, kas būtų geriau žurnalui. Bet be blogosios dalies yra ir linksmoji. Gyvendami savo įprastą gyvenimą, mes galvojame apie darbus. Būna netgi taip, kad šoki iš lovos ir sakai, ką sugalvojai. Kūrybinis procesas vyksta nuolatos, tikrai ne nuo aštuntos ryto iki penkių vakaro. Kartais sugalvojame tokių nesąmonių, kad sužinoję žmonės pamanytų, jog mums trūksta sveiko proto. Smagu, kad tokius dalykus gali daryti su žmogumi, kuris tau yra pats artimiausias, kurį laikai pačiu geriausiu. Jei taip negalvotumėme, tikriausiai nebūtume kartu.
– Andrius: Taip, tokiu atveju atiduodi dalį savo ramybės ir sutarimo, bet tu atiduodi viską darbui. Tačiau žurnalui tai – būtina, nes jis yra kūrinys. Bet koks kūrinys gimsta iš dramos, iš tam tikro lūžio taško. Niekas nuo Aristotelio laikų dar nesugalvojo kito būdo.
Neslepiate, kad laikote vienas kitą geriausiu?
– Fausta: Taip, laikome. Aišku, neslėpsiu, Andrius nelaiko manęs geriausia geografijos specialiste (šypsosi).
– O ar laikote vienas kitą autoritetu?
– Andrius: Dažnai autoritetas, kaip žodis ar kaip sąvoka, siejamas vien su patirtimi, amžiumi ar socialine pozicija. Bet autoritetas turi ir kitą prasmę. Man tai yra pagarba ar net pagarbi nuostaba prieš tuos dalykus, kuriuos kitas žmogus daro geriau už tave. Tokių dalykų turime abu su Fausta.
Jūs sakote Faustai garsiai, kad ji kažką daro geriau už jus?
– Andrius: Aš esu įsitikinęs, kad Faustos, kaip redaktorės, pasirinkta žurnalo koncepcija savo nuoseklumu ir disciplina yra tokia, kokios aš neišlaikyčiau. Pats esu labiau kūrybiškas žmogus, todėl jei žurnalui vadovaučiau aš, jis būtų visai kitoks. Tuo metu Fausta, tiek galvodama apie turinį, tiek rinkodaros prasme, yra labai disciplinuotas žmogus. Ji nepavargsta sugrįžti prie klausimo, ko reikia skaitytojui. Tai – ne tik kiekvienos dienos klausimas. Prie jo sugrįžta kelis kartus per dieną. Be to, kuriant kartu, labai svarbu vaidmenų pasidalijimas. Netgi kai manai, jog kitas daro kažką, ką tu darytum kitaip, nesikiši. Aš net neabejoju, kad Fausta skaito mano tekstus.
Sulaukiate kritikos iš Faustos?
– Andrius: Nuolatos. Juk tai – redaktorės darbas. Teksto sugrąžinimas papildomam darbui, išplėtimui ar mano siūlomos temos atsisakymas, nes numeriui reikia kažko kito – įprasta. Fausta jau sakė – nekalbame čia apie asmenines ambicijas ar ego patenkinimą. Abu gyvenime jau esame pakankamai toli nuo tos stotelės, kur mums reiktų rūpintis savo ego ar vertės patikrinimu.
– Fausta, ar nėra sunku gyventi, dirbti, būti kartu su tokiu žmogumi, kaip Andrius, kuris turi didelį autoritetą?
– Fausta: Aš tikrai labai pasitikiu savimi. Nors kažkam galiu atrodyti arogantiška ar „pasikėlusi", bet manau, kad kartais žmonės nepelnytai savimi nepasitiki. Žinoma, aš žinau savo silpnąsias puses, jų netgi turiu nemažai. Jas žinau ne tik aš, bet, tikriausiai, ir Andrius. Kita vertus, žinau ir savo stipriąsias puses. Esu nekvailas žmogus ir dėl to neabejoju savo sprendimas. Jei kažkuo abejoju, džiaugiuosi, kad yra žmogus, su kuriuo galiu pasitarti, kas yra teisinga.
– Yra dalykų, kurių jūs mokotės iš Andriaus?
– Fausta: O taip! Man atrodo, kad iš jo mokausi drąsos – nedrebinti kinkų lemtingomis situacijomis. Galiu kartais būti „triznė", ypač kai viskas atrodo blogai. Tada iš Andriaus mokausi ramybės. Žinoma, būna situacijų, kai ne Andrius ramina mane, bet aš jį. Iš Andriaus mokausi ir daugiau dalykų. Mane žavi, kaip jis gali kurti istorijas. Nuvažiavome į Žemaitiją, ruošėmės naujam žurnalo numeriui. Apsilankėme miestelyje ir aš ne iki galo mačiau, kokią istoriją galime sukurti. Tuo metu Andrius jau ją matė. To iš jo galiu dar mokytis ir mokytis.
– Andriau, ar galima vadinti Faustą jūsų mūza?
– Andrius: Man atrodo, kad šis pavadinimas labai gražus ir jame nėra nė lašo netiesos. Fausta ir yra mano mūza.
– Sakote jai atvirai savo komplimentus?
– Fausta: Jis per valandą gali man 100 komplimentų pasakyti.
– Andrius: Namuose, kai esame dviese, tikrai sakau komplimentus. Tuo metu viešas seilėjimasis internete man atrodo nenatūraliai ir neorganiškai, žmonėms toks dalykas nepatinka. Kad ir kaip žmonės norėtų dairytis į svetimus miegamuosius, jiems tai labai greitai nusibosta. Mums niekada nebuvo minties iš savo santykių daryti viešos istorijos. Man net atrodo, kad viešai savo santykius norintys demonstruoti žmonės gal tokiu būdu bando kažką kompensuoti, ko jų santykiuose trūksta.
Visą interviu skaitykite IKONA.TV svetainėje čia.