Feisbuko įžymybė Laurynas Maybach DELFI išklojo šokiruojančius savo gyvenimo faktus: narkotikai, psichiatrinė ir linkėjimai mirti

Iš Trakų kilęs Laurynas, kuris geriau žinomas tiesiog Maybacho vardu („Instagram“ – maybach420, „Facebook“ – Laurynas Maybach), šiuo metu yra vienas ryškiausių personažų internete. 27-erių vaikinas socialiniuose tinkluose išgarsėjo gana nestandartiniu būdu – pavojingais ir neretai sunkiai protu suvokiamais iššūkiais. Tiesa, kad ir kaip kartais nesuvokiamai atrodytų Lauryno vedamos tiesioginės transliacijos, kaip teigia pats 27-erių pašnekovas, jo realus gyvenimas – dar labiau neįtikėtinas.

Nors šis interviu gali atrodyti pats atviriausias, kokį tik yra davęs Laurynas, dalis jo teiginių atrodo ne tik šokiruojantys, bet ir sunkiai įtikėtini. Verta paminėti, kad socialinių tinklų garsenybė kalbėti telefonu nepanoro ir į klausimus atsakyti sutiko raštu, atsiųsdamas net 18 puslapių medžiagos. Dėl didelio informacijos kiekio, interviu buvo padalintas į dvi dalis – šioji skirta aptarti jo paauglystei, santykiams su šeima ir psichologinėms problemoms. Kitą dalį DELFI skaitytojai išvys jau netrukus.

– Laurynai, neįsižeisk, bet daugelis tave dabar žino kaip „tą keistuolį, kuris gali išgerti litrą aliejaus“ ar galintį padaryti kitus sunkiai protu suvokiamus iššūkius, papasakok, koks iš tikrųjų esi realiame gyvenime?

– Na, iš tikrųjų esu toks, kaip ir visi kiti žmonės – turiu savų pliusų ir minusų, pranašumų ir trūkumų. Esu kūrybingas, iškalbus, aktyvus, energingas, kai kuriose srityse – gabus, talentingas ir drąsus. Tačiau tuo pačiu esu ir traumuotas, kompleksuotas, nepasitikintis savimi, nes nuo mažų dienų yra tekę kentėti psichologinį smurtą artimoje aplinkoje. Būtent dėl to turiu krūvą psichologinių problemų, kurios mane persekioja visą gyvenimą. Kaip bebūtų, mano veikla man yra Dievo dovana, tikras išsigelbėjimas, nes vos tik pasijaučiu vienišas – galiu įjungti tiesioginę transliaciją ir mane stebės tūkstančiai žmonių, būsiu dėmesio centre, išklausytas ir įvertintas. Mano sekėjai man patars bet kokiu klausimu. Dabar savimi pasitikiu žymiai labiau, nebesijaučiu toks vienišas, nebeslegia dėmesio trūkumas ir vienatvė.

– Gal gali papasakoti apie savo vaikystę, paauglystę? Kuo domėjaisi? Ar mokykloje buvai populiarus, kompanijos siela? O gal kaip tik – buvai gana uždaras ir mieliau rinkaisi laiką leisti vienas?

– Nuo mažų dienų esu gatvės vaikas, beveik visą laiką praleidau kieme. Iš tėvų dėmesio susilaukdavau mažai, niekas manęs neauklėjo. Imdavau pavyzdį iš tėvų, nes tokia jau mūsų prigimtis, deja, ne visada tinkamą ir teigiamą. Pasirinkau lengviausią kelią, visai kaip ir mano mama – nieko nedaryti, niekur nesistengti ir būti kvaileliu.

Kai man buvo kokie 9-eri ar 11-ika metų, tėvas labai dažnai namuose išgėrinėdavo – tai irgi man padarė įtaką kai kuriais gyvenimo metais. Atrodė, kad alkoholis tikro vyro gyvenime yra priimtinas, natūralus ir net sveikintinas.

Žinoma, ėmiau pavyzdį ir iš draugų, bendraamžių. Buvo laikai, kai rūkiau ir gėriau dėl „kietumo“. Buvo daug draugų, o kadangi visas mūsų gyvenimas virė gatvėje, neapsiėjome be smurto, keiksmažodžių, nusižengimų, policijos, alkoholio ir cigarečių.

Buvo laikotarpis, kai domėjausi monetomis, istorija, geografija. Kažkada mokėjau visų valstybių sostines, vėliavas ir visas jas rasdavau žemėlapyje. Kadangi senelis buvo Antrojo pasaulinio karo veteranas, taip pat daug giminių ten žuvo, man buvo aktuali ir istorija. Išmanyti ir suvokti to laikotarpio svarbą man buvo pareiga. Į tiksliuosius mokslus nei tada, nei dabar negaliu žiūrėti – nieko įdomaus raides ir skaičiukus dėlioti. O istorija ir geografija – mokslai apie viską, o tuo pačiu ir apie mus visus.

Gyvenimas labiausiai pasikeitė tada, kai man buvo 11-ika ar 12-ika metų. Tada mama išvažiavo dirbti į Italiją, praradau net tą visiškai menką ryšį, kurį turėjau su ja. Netrukus, dėl šios priežasties, jausdamas dėmesio trūkumą, pradėjau išsidirbinėti mokykloje iš savęs ir kitų, suprastėjo pažymiai. Pradėjau elgtis taip, kad būčiau pastebėtas, tapčiau kažkam įdomus.

Tėvas nuo mažų dienų į galvą kišo, kad esu ne toks, kaip kiti, jog esu prastesnis, silpnesnis – net ne žmogus. Nuo tada iki dabar gyvenu tikrai kitokį gyvenimą, nei tie, kuriuos tėvai mylėjo ir rūpinosi jų ateitimi. „Dėka“ tėvo psichologinio smurto – gyvenu slegiamas psichologinių problemų. Neslėpsiu, yra tekę nuo viso to bėgti pasitelkiant legalias ir nelegalias psichoaktyvias medžiagas. Narkotikų griebiausi bėgdamas nuo kraupios realybės. Vieni vartoja dėl „kietumo“ ar prie kompanijos, ar iš neturėjimo ką veikti, bet yra tokių, kaip aš, kurie to ėmėsi ne iš gero gyvenimo. Kartą tėvas įkalė į galvą, kad man liko gyventi vos dveji metai, buvau paskendęs skolose ir, galima sakyti, be jokių pajamų, be jokios ateities. Buvau praradęs viltį, todėl tuomet vartojau beveik kasdien. Dabar, kai jau esu ne vienas, o mane seka šimtai tūkstančių lietuvių, bandau stotis ant kojų.

Turėjau labai daug draugų, tame tarpe ir labai gerų, artimų. Jau tada su jais mano talentas, gabumai buvo realizuojami, tačiau tik siauru mastu. Žmonėms patikdavo būti su manimi, nes buvau ir esu iškalbingas, moku prajuokinti. Man buvo gerai, nes nebuvau vienas ir niekam nereikalingas. Tiems draugams aš lieku skolingas visą gyvenimą. Jie pirmieji man parodė, ką iš tiesų reiškia nuoširdžiai rūpintis vienas kitu.

Taip pat esu lankęs karatė, futbolą, baseiną, bet neilgai. Mokykloje iki kokios 7-8 klasės buvau pilka pelytė, bet po to, kai mama išvažiavo į užsienį, pradėjau ieškoti dėmesio ir pripažinimo tarp draugų ir gatvėje – ėmiausi kraštutinumų, elgiausi kitaip, iššaukiančiai, o dažnai – ir netinkamai.

– Kaip tavo gyvenimas klostėsi po mokyklos? Ar įgijai aukštąjį išsilavinimą?

– Po mokyklos įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Žinoma, slegiamas savo kompleksų, psichologinių problemų, vienatvės ir dėmesio trūkumo – trečiame kurse pasiėmiau akademines atostogas, išvykau į Londoną ir nebegrįžau. Studijų laikais gyvenau su sese, nuosavame tėvų bute Vilniuje, Fabijoniškių mikrorajone. Su seserimi, galima sakyti, nebuvo jokio ryšio – ilgainiui ji į mane pradėjo žiūrėti kaip į konkurentą dėl tėvų palikimo ir net dėl to pačio buto, kuriame kartu gyvenome. Taigi, iš vienatvės ir dėmesio trūkumo, pradėjau svaigintis rūkydamas marihuaną.

Studijų laikais Vilniaus universitete esu skaitęs, kad tie vaikai, kurie neturėjo tinkamo ar reikiamo ryšio su savo tėvais, dažnai užauga traumuoti, kompleksuoti, savimi nepasitikintys, todėl tokiems žmonėms neretai stipriai padidėja rizika pradėti vartoti narkotines medžiagas. Aš ne tik, kad neturėjau to minimo ryšio, bet dar ir veiksmais bei žodžiais buvau traumuojamas. Dėl to manęs laukė neišvengiamos pasekmės, kurias jaučiu dar ir šiandien.

– Kuo užsiimi be veiklos internete, kitaip tariant, iš ko pragyveni? Kokius darbus esi dirbęs?

– Nors mokyklą esu baigęs, turbūt, geriausiai iš visos Trakų Vytauto Didžiojo gimnazijos savo 2010-ųjų metų laidos, vaikinų tarpe, o taip pat puikiai pasirodžiau Vilniaus universitete, kuomet mokydamasis anglų kalbos C1 lygiu turėjau 10/10 – neslėpkime teisybės, kad Lietuva yra maža šalis, dar neatsitiesusi po Sovietų Sąjungos, vargana ir nusivažiavusi. Būtent todėl iki savo veiklos 3 mėnesius esu dirbęs apsauginiu, beveik visuose didžiuosiuose prekybos centruose – salės darbuotoju, kasininku bei valymo brigadoje. Šiose darbovietėse ilgai neužsibūdavau. Tuo tarpu turtingų, pasiturinčių ir įtakingų tėvų vaikai, kurie valstybinius egzaminus, o jų vertinimo skalė yra nuo 1 iki 100 proc., išlaikė 6 proc. arba 8 proc. rezultatu, jau po mokyklos įsitaisė geruose darbuose pas artimuosius, gimines ir važinėjo su naujais automobiliais.

Londone esu mėnesį dirbęs viename rusų oligarcho Arkadijaus Novikovo restorane, apie 5 mėnesius esu dirbęs „Tesco“ sandėlyje. Dėl didelio darbo krūvio man tai primena savotišką kariuomenę – sustiprėjau tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kai išėjau iš šio darbo, ant mano kojų ir sėdmenų išryškėjo raumenys, atrodžiau idealiai.

Dabar oficialiai vykdau individualią veiklą, moku mokesčius. Veikla vadinasi – video kūrimas ir reklama. Mane seka virš dešimtadalio milijono lietuvių visame pasaulyje, mano nuomone, tai reiškia daug. Mano „Instagram“ paskyros istorijas peržiūri 28 000-34 000 žmonių.

Kadangi apie 6 mėnesius abejotinomis aplinkybėmis esu gulėjęs psichiatrijos ligoninėje, kur man, nė žodžiu apie tai neužsiminus, buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija, buvau pripažintas neįgaliu ir šiandien jau treti metai, kuomet gaunu valstybinę pašalpą.

– Retkarčiais savo įrašuose mini mamą, kokie tavo santykiai su ja? Ar ji neprieštarauja dėl tavo veiklos internete? Gal gali šiek tiek daugiau apie ją papasakoti, kokia ji?

– Su mama bendrauju tik iš reikalo – kai ko nors reikia man arba jai. Ji negerbia nei savęs, nei manęs, todėl tokių žmonių aš net akyse nenoriu matyti. Sužinojusi apie mano veiklą, ji iš pradžių prieštaravo, grasino psichiatrine, tačiau tai man yra Dievo dovana ir niekas manęs nesustabdys – tuo labiau, kad aš nepažeidžiu jokių įstatymų.

Mano mamos gyvenime yra buvusi tragedija, po kurios jos pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, todėl ji irgi turi rimtų psichologinių problemų. Blogiausia tai, kad žmogus pradėjo save realizuoti, kaip kvailelę. Šis žmogus tikrai primityvus, su minimaliomis pajamomis ir be jokių pasiekimų gyvenime. Ne kartą mama yra parodžiusi, kad man linki baisių dalykų, nes jai kainuoja mane išlaikyti, todėl apsunkinu jai gyvenimą. Gyvenu kartu su ja, ji – tvarkinga, neturi jokių žalingų įpročių. Sesuo gyvena bute Vilniuje, o šiame bute, kuris po močiutės mirties turėjo atitekti man – gyvena tėvai, o aš turiu atskirą kambarį. Yra buvę atvejų, kai tėvai manimi norėjo atsikratyti, kad nereikėtų manęs išlaikyti. Ačiū Dievui, jiems neišdegė. Dabar esu žinomas žmogus, socialinių tinklų žvaigždė, todėl dabar nužmogėję tėvai ir korumpuotas, nusivažiavęs valstybės aparatas manęs taip lengvai nesuvalgys, nes aš jau seniai ne vienas ir jau niekada vienas nebeliksiu.

– Tikiu, kad daugeliui būtų taip pat įdomu šiek tiek daugiau sužinoti apie tavo tėtį. Kaip suprantu, tavo ir jo santykiai yra įtempti? Kada paskutinį kartą bendravote? Kodėl nesi linkęs apie jį atvirauti? Gal tai žmogus, apie kurį kalbėti nėra lengva?

– Tėvo tėvas – mano senelis, kuris buvo karo veteranas, po Antrojo pasaulinio 45-erius metus kiekvieną dieną gėrė alkoholį. Negana to, artimoje aplinkoje pastoviai būdavo naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas prieš mano tėvą, jo brolį, jų mamą – mano močiutę. Kieme vos ne kiekvieną dieną stovėdavo policija, greitoji, bet niekas nieko negalėdavo mano seneliui padaryti, nes jis buvo „Karo veteranas!“. Todėl mano tėvas neužaugo visiškai normalus žmogus – jis irgi traumuotas, kompleksuotas, savimi nepasitikintis. Ar normalus žmogus sakytų savo sūnui, kad sūnus jam gadina gyvenimą? Nemanau. Ar normalus žmogus sakytų savo 23-ęjų metų sūnui, kad jam liko gyventi dveji metai daugiausia? Nemanau. Be to, kai pirmą kartą su tėvų žinia atsidūriau psichiatrinėje ir galimai neteisėtai buvau apkaltintas kliedesiais – tėvas neslėpė džiaugsmo, buvo patenkintas, jautėsi nugalėtoju.

Nuo 2014-ųjų metų visiškai nebendrauju ir jokio ryšio nebepalaikau su savo tėvu. 2014-ųjų metų spalio 2-ąją jis man tiesiai šviesiai ir labai įtikinančiai pasakė, kad man liko gyventi maksimaliai dveji metai. Nuo to laiko mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nuo 2016-ųjų metų gyvenu taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė ir viskas jau šiame žiauriame, laukiniame gyvenime yra prarasta. Tėvas tikrai mane labai sužlugdė ir traumavo – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. 2015-aisiais metais buvau netgi prisiėmęs kreditų – galvojau, kad viskas prarasta, tad kokio velnio man mirti su idealia kredito istorija?

Tie įkalti tėvo žodžiai, kad man liko gyventi vos dveji metai, man trukdo gyventi, svajoti, planuoti, studijuoti, siekti kažko gyvenime. Mielu noru baigčiau istorijos studijas Vilniaus universitete – jau vien dėl prestižo! Tačiau kokia prasmė, kai gyventi liko tiek nedaug? Kokia prasmė paskutines gyvenimo dienas praleisti universitete dėl ateities, kurios seniai nebėra?

Pamenu kažkada buvom trise – aš, mama ir tėvas sename name „Trakų Šanchajuje“. Tėvai sėdėjo prie baro tipo stalo, o aš sakiau, kad išeinu. Nepamenu kodėl, bet iš tikrųjų neišėjau, o tik uždariau verandos duris ir, tėvams negirdint, atsisėdau ant minkštos sofos. Tėvai galvojo, kad aš išėjau, nes durys užsidarė ir daugiau jokių garsų nebekilo. Tada girdėjau, kaip pokalbio tarp jų metu tėvas pasakė: „Greičiau jis mirtų nuo tų narkotikų“. Supraskite, jeigu žmogus degraduoja vartodamas narkotikus, reiškiasi jis jų griebiasi kamuojamas problemų ir bėdų, o ne iš laimės ar pramogos.

Tėvų nepasirinksi, todėl visiems visada sakau, kad gyvenimas šiandieninėje mūsų civilizacijoje yra vis dar žiaurus ir laukinis. Ir pats tokioje situacijoje atsidūręs, stebiuosi, kodėl dauginimosi niekas nekontroliuoja ir bet kokie žvėrys gali daugintis tada, kada nori, kaip nori ir kur nori. Apskritai šeimoje pavyzdį turėjau ne kokį – tėvas gėrė, mama visiems save pristatė kaip nieko vertą ir nieko nesugebančią kvailelę, o sesuo mane laikė konkurentu tam, kad visas palikimas liktų jai. Man atrodo, jau geriau išvis neturėti artimųjų, nei turėti tokius, kurie tave traumuoja ir žlugdo tiek fiziškai, tiek psichologiškai bei nori, kad tu mirtum arba supūtum nelaisvėje.

– Papasakok apie savo seserį. Kodėl tavo santykiai su ja taip pat, regis, nekokie?

– Su ja irgi nebendrauju nuo kokių 2014-ųjų metų. Sesuo ne kartą yra parodžiusi, kad yra mano tėvų pusėje ir tikrai nieko gero man nelinki. Mano šeima turi tris nekilnojamojo turto objektus: 2-jų kambarių butą „Trakų Šanchajuje“, kur dabar gyvena tėvo brolis, 2-jų kambarių butą, kur gyvenu aš su tėvais ir 2-jų kambarių butą Fabijoniškių mikrorajone, Vilniuje, kur gyvena sesė. Taigi, ji milijonus kartų būtų laimingesnė, jeigu viskas atitektų jai ir nereiktų su manimi niekuo dalintis. Tuo pačiu tai yra žmogus, kuris negerbia nei manęs, nei savęs, todėl, kaip ir mamos atveju, paminėsiu, kad tokių žmonių aš net akyse matyti nenoriu, o ką jau kalbėti apie kažkokius santykius ir bendravimą. Mano sesuo – primityvus ir godus, tačiau skurdus padarėlis. Ji labai akivaizdžiai pataikauja tėvams, galimai dėl to, kad nori viso palikimo – trijų nekilnojamojo turto objektų.

– Ne kartą esi viešai prabilęs, kad turi psichologinių problemų, dėl to sieki žmonių dėmesio. Kaip jau minėjai, teko apsilankyti ir psichiatrinėje, kas nutiko? Ar specialistų pagalba kiek nors padėjo?

– Na, deja, tikrai turiu psichologinių problemų. Nors mano veikla yra Dievo dovana ir labai palengvina mano gyvenimą, suteikia jam labai daug džiaugsmo – vis tiek tai nedingsta. Neslėpsiu, labai save nuvertinu, nepasitikiu savimi. Manau, kad mano veikla man labai padeda, galima sakyti, išgelbėjo mano gyvybę, nes ilgai nuo savo bėdų bėgau, pasinerdamas į kitą, kvaišalų pasaulį.

Labiausiai mane kamuojanti, tėvo „dovanota“ trauma yra ta, kad man neva liko gyventi daugiausiai dveji metai. Dabar, kai jau nuo tos mūsų pokalbio praėjo 4-eri metai, po truputį stojuosi ant kojų, bet vis tiek sunku, labai sunku! Kasdien atrodo, kad kita diena – paskutinė. Kiekvieną vasarą sakau, kad ši – jau paskutinė, kitos jau nebebus. Tą patį jaučiu su didžiosiomis metų šventėmis, gimtadieniu.

Į psichologus pagalbos dar nesikreipiau, man atrodo, kad jau niekas nebepadės ir jau viskas prarasta. Faktas kaip blynas, kad jeigu eiti, tai eiti reikia pas privatų psichologą, kur apie tai žinosiu tik aš ir jis, nes valstybinių gydymo įstaigų medikai tam tikra prasme, mano akimis, yra kaip viena didelė gauja, nusikalstamas susivienijimas, siekiantis prisidurti kuo daugiau pinigų prisidurti prie, jų akimis, varganų atlyginimų.

Buvo toks atvejis, kai mama sako: „Važiuojam, pasikonsultuosim į privačią psichiatrijos ligoninę. Pažadu niekas tavęs neguldys ir neuždarys“. Nuvažiavome. Iškart pajutau neigiamą ir šališką atmosferą. Prasidėjus konsultacijai, pamačiau, kad čia visiškai nieko gero nebus, jog niekam net neįdomu, ką aš sakau, todėl pasakiau, kad išeinu iš čia. Bet išėjus iš kabineto, pamačiau greitosios pagalbos automobilį. Privačios psichiatrijos ligoninės sanitaras, man vos tik pabandžius žengti pro duris į lauką, kaipmat mane nustumdavo nuo durų ir neleisdavo išeiti iš ligoninės. O mama, prie mano akių, pradėjo prašyti greitosios pagalbos medikės, kad mane išvežtų į psichiatrijos ligoninę. Netrukus buvau išvežtas į vieną psichiatrijos ligoninę. Buvau priverstinai hospitalizuotas. Tam, kad būčiau išleistas iš ten greičiau, pasirašiau dokumentus, jog ten guluosi savo noru. Ligoninėje praleidau 35 dienas – tai buvo tas kartas, kuomet man buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija.

Sudėjus visą bendrą laikotarpį, per kurį man teko praleisti tokio pobūdžio vietose, išeitų beveik pusė metų. Pirmą kartą psichiatrijos ligoninėje praleidau 52 dienas, antrą kartą – 35 dienas, o trečią – 3 mėnesius.

Neslėpsiu, kai patekau ten pirmą kartą, vartojau daug alkoholio, narkotikų, rūkiau. Pamenu, atlikus narkotikų testą psichiatrinėje, gydytojas tarė: „Laurynai, tu pilnas amfetamino!“. Per porą savaičių jaučiausi visiškai pilnai atsigavęs ir, regis, buvau pasirengęs išeiti, tačiau ten išbuvau beveik mėnesį.

Antrą kartą gydžiausi privačioje psichiatrijos ligoninėje, su tėvų žinia.

Trečią kartą pakliuvau, vėlgi, dėl narkotikų, dėl kurių man neatlaikė psichika, pradėjau drebėti, prasidėjo haliucinacijos. Galvojau viskas – dabar jau tikra prisižaidžiau, dabar jau man viskas. Tikrai labai išsigandau, todėl sutikau ten važiuoti. Tačiau primenu, kad kvaišalų griebiausi ne iš gero gyvenimo. Kaip bebūtų, stebimoje palatoje užmigau, o atsikėlęs ryte jau buvau savame prote.

Nepaisant to, tik papuolęs į valstybės rankas pamačiau, kokia ji skurdi, neteisinga ir netgi galimai korumpuota. Paprastas civilis bus suėstas labai greitai, be jokio gailesčio. Manau, geriausia būtų visiems vienytis ir pradėti viską Lietuvoje keisti iš pagrindų arba tiesiog pabėgti – emigruoti.

Kita Lauryno interviu dalis – jau netrukus DELFI portale. Kitame straipsnyje socialinių tinklų įžymybė prabils apie didžiausiu išsigelbėjimu tapusią veiklą, sekėjus, moteris ir ateities planus.

Pagalba turintiems priklausomybių

Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą:

RPLC Vilniaus filialas [phone] [e-mail] Gerosios Vilties g. 3 RPLC Kauno filialas [phone] [e-mail] Giedraičių g. 8 RPLC Klaipėdos filialas [phone] [e-mail] Taikos pr. 46 RPLC Šiaulių filialas [phone] [e-mail] Daubos g. 3 RPLC Panevėžio filialas [phone] [e-mail] Elektronikos g. 6 Anoniminių alkoholikų draugija [phone] [e-mail] Pilnų namų bendruomenė [phone] [e-mail]

Bendrojo pagalbos centro numeris – 112.

Specializuotos pagalbos centrų sąrašas ir kontaktai pagal savivaldybes:

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris El. adresas Darbo laikas „Pagalbos moterims linija“ [phone] [e-mail] kasdien visą parą „Vilties linija“ 116 123 [e-mail] kasdien visą parą „Linija Doverija“ (pagalba paaugliams ir jaunimui teikiama rusų kalba) [phone] II-VI 16:00-20:00 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba [phone] Pirmadieniais – ketvirtadieniais: 8.00-19.00 val. Penktadieniais: 8.00-18.00 val.

SPC kontaktai: Specializuotos pagalbos centrų, 2017 metais teikiančių specializuotą kompleksinę pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, sąrašas pagal savivaldybes Savivaldybė Organizacijos pavadinimas Tel. Nr. El. pašto adresas Akmenės r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Alytaus m. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Alytaus r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Anykščių r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Birštono Moterų teisių asociacija (buv. Kauno moterų draugija [phone] [e-mail] Biržų r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Druskininkų Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Elektrėnų Moterų informacijos centras [phone] 95216 [e-mail] Ignalinos r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] Jonavos r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Joniškio r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Jurbarko r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Kaišiadorių r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Kalvarijos Marijampolės apskrities moters veikos centras [phone], [phone] [e-mail] Kauno m. Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Kauno r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Kazlų Rūdos Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Kelmės r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Kėdainių r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Klaipėdos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Klaipėdos r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Kretingos r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Kupiškio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Lazdijų r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Marijampolės Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Mažeikių r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Molėtų r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Neringos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Pagėgių Koordinacinis centras „Gilė“ [phone] [e-mail] Pakruojo r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Palangos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone], [phone] [e-mail] Panevėžio m. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Panevėžio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Pasvalio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Plungės r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Prienų r. Asociacija „Kauno moterų draugija“ [phone] [e-mail] Radviliškio r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Raseinių r. Raseinių krizių centras [phone] [e-mail] Rietavo Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Rokiškio r. Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Skuodo r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Šakių r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Šalčininkų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Šiaulių m. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Šiaulių r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Šilalės r. Koordinacinis centras „Gilė“ [phone] [e-mail] Šilutės r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone], [phone] [e-mail] Širvintų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Švenčionių r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Tauragės r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Telšių r. Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] Trakų r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Ukmergės r. Moters pagalba moteriai [phone] [e-mail] Utenos r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Varėnos r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Vilkaviškio r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone], [phone] [e-mail] Vilniaus m. (išskyrus Naujininkų, Grigiškių, Naujosios Vilnius seniūnijas) Vilniaus m. (Naujininkų, Grigiškių, Naujosios Vilnius seniūnijos) Vilniaus moterų namai Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Vilniaus r. Moterų informacijos centras [phone], [phone] [e-mail] Visagino r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] Zarasų r. Visagino šeimos krizių centras [phone], [phone] [e-mail] SVARBU. bukstipri.lt - Vidaus reikalų ministerijos administruojama internetinė svetainė, skirta žmonėms, susidūrusiems su smurtu artimoje aplinkoje. Bendrojo pagalbos centro numeris – 112.

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą:

Regionas Specializuotos pagalbos centras Telefonai, el.paštas Akmenės r., Joniškio r.,Pakruojo r., Radviliškio r., Šiaulių m., Šiaulių r. Moterų veiklos inovacijų centras [phone] [e-mail] Alytaus m., Alytaus r., Druskininkų sav., Lazdijų r., Varėnos r. Alytaus miesto moterų krizių centras [phone] [e-mail] Anykščių r., Molėtų r., Utenos r. Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Birštono sav., Kaišiadorių r., Kauno r., Prienų r. Moterų teisių asociacija [phone] [e-mail] Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Pasvalio r., Rokiškio r. Lietuvos agentūros "SOS vaikai" Panevėžio skyrius [phone] [e-mail] Elektrėnų sav., Šalčininkų r., Širvintų r., Trakų r., Švenčionių r., Vilniaus m.(Naujininkų, N.Vilnios, Grigiškių seniūnijos), Vilniaus r. Moterų informacijos centras [phone] [e-mail] Visagino m., Ignalinos r., Zarasų r. Visagino šeimos krizių centras [phone] [e-mail] Jonavos r., Kėdainių r., Ukmergės r. Kauno moterų linija [phone] [e-mail] Tauragės r., Kelmės r., Jurbarko r. Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras [phone] [e-mail] Marijampolės sav., Kalvarijos sav., Kazlų Rūdos sav., Šakių r., Vilkaviškio r. Marijampolės apskrities moters veiklos centras [phone] [e-mail] Kauno m. Kauno apskrities moterų krizių centras [phone] [e-mail] Klaipėdos m., Neringos m., Palangos m. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras [phone] [e-mail] Kretingos r., Klaipėdos r., Skuodo r., Šilutės r. Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras [phone] [e-mail] Telšių r., Mažeikių r., Plungės r., Rietavo sav. Telšių krizių centras [phone] [e-mail] Šilalės r., Pagėgių sav. Koordinacinis centras "Gilė" [phone] [e-mail] Raseinių r. Raseinių krizių centras [phone] [e-mail] Vilniaus m.(išskyrus Naujininkų, N. Vilnios, Grigiškių seniūnijas) Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija [phone] [e-mail]