G. Drukteinis: atrodome susirūpinę it „Al Kaidos“ atstovai, nepagalvojame, kad esame patys geriausi

Šokiruojančios nuomonės apie visus gyvenimo klausimus reiškėjas, žurnalistas, etiketo žinovas ir dar daugelio galų meistras Giedrius Drukteinis neslepia, jog jam patinka žarstyti išmintį, nors kai kam ji ir nebūna maloni.

 - Lietuvoje – pats atostogų įkarštis. Kur šiuo metu laiką leidžiate jūs ir kuo užsiimate?

 - Sodyboje Jurbarke tradiciškai lietingomis dienomis skaitau, rašau ir redaguoju tekstus.

 - Jūs esate pristatomas išvardijant daugybę jūsų pareigų: žurnalistas, lektorius, etiketo žinovas, rašytojas, TV laidų vedėjas, konsultantas... Kokios (vienos) iš šių pareigų jus labiausiai pamalonina?

 - Vienoje laidoje, beje, auditorijai buvau pristatytas dar ir kaip „intelektualas“. Tai mane labiausiai ir pamalonino (juokiasi). Jau nuo trylikos metų norėjau būti žurnalistu, vaikiška svajonė išsipildė, ir aš ją puoselėju lig šiol. Aš esu žurnalistas. Kaip pas mus sakoma, „kartą žurnalistas – amžiams žurnalistas“. 

 - Girdėjau, rašote jau septintą knygą, kaip jaunimui išgyventi suaugusiųjų pasaulyje...

 - Jau priklausau tai kartai, kurią dabartinis jaunimas netrukus pakeis, ir man neramu matyti, kokia silpna ir neryžtinga biomasė seka mums iš paskos. Praeitais mokslo metais organizuodavau diskusijų klubus įvairiose Lietuvos mokyklose ir gimnazijose (jei leis laikas, atgaivinsiu juos ir šiemet). Žinoma, iš vaikų negali tikėtis išlavintų retorikos ar didaktikos įgūdžių, tačiau jų energija beribė, ir viena aišku - tai, kad jiems visiškai neaišku, kaip sukasi šitas pasaulis ir kokios aksiomos jame dominuoja. Vaikai aršiai kibdavo į mane gindami savo naivų požiūrį ir įsitikinimus, bet akivaizdu, kad artėjant pilnametystei, jie ją pasitinka kur kas labiau sutrikusia siela nei Judas Didžiojo penktadienio išvakarėse. Mano manymu, ir duokdie, kad aš klysčiau, švietimo sistema yra nebepajėgi sukurti atsakymus į pačius elementariausius gyvenimiškus klausimus, ne visose šeimose vyrauja priimtinos etinės normos, Bažnyčios vadovai kalba XIX amžiaus kategorijomis, visuomeninės ir kultūrinės organizacijos vienija neįtikėtinai mažą procentą vaikų, netgi gatvė nebeduoda patarimų, nes ir pačios gatvės nebelikę – vaikai yra labiau įpratę bendrauti virtualioje erdvėje, kurios kakofonijoje atsirinkti tai, kas yra gerai ar blogai yra nelengva net suaugusiems. Aš sutinku daug pasišventusių, motyvuotų ir profesionalių pedagogų, bet mes visi susiduriame su ta problema, kuri yra būdinga daugeliui Lietuvos gyvenimo sričių: mūsų šaliai niekada nestigo protingų žmonių, bet visada trūko aiškios ir vieningos sistemos. Net ir dabar nėra aišku, kokį socialinį vienetą iš vaiko turi pagaminti ir išleisti mūsų mokyklos – apie tai vis diskutuojama, išsakoma daug protingų minčių ir idėjų, tačiau, kaip sakė A.Einšteinas, pati idėja iš savęs yra visiškas niekalas - svarbu tik tai, ką tu su ja padarai. O mes vis dar įpratę kalbėti tariamaja nuosaka – „reikėtų“, „turėtumėme“, „galėtų“. Ir aš nesiliauju kartojęs to, ką prieš šimtą metų sakydavo sionistai, kūrę Izraelį – „liaukis zyzęs, verčiau jau padaryk ką nors konkretaus“. Atsižvelgdamas į tai, ir parašiau tą knygą, nes „gerai padaryta yra geriau nei gerai pasakyta“. Ta knyga noriu pasakyti, kad mes, suaugusieji valdome šitą pasaulį, ir tik mes, suaugusieji jaunimui tegalime duoti darbą, pinigus ar laisvę, todėl prašant šitų dalykų ar siekiant karjeros tarp suaugusiųjų neįmanoma nesilaikytis daugelio elgesio, išvaizdos, laikysenos ir požiūrio taisyklių, nes mūsų pasaulyje, deja, nėra vietos chamams, plevėsoms, tatuiruotiesiems, auskaruotiems – taip, jie gali atrodyti „meniškai“, tačiau aukščiausiuose sluoksniuose jie visada atrodys tik kvailai. Kitais žodžiais, vienintelė jaunimui išeitis – tapti konformistais, ir kuo greičiau jie tai suvoks, tuo idealiau susiklostys jų ateitis. Knyga turėtų pasirodyti šį rudenį.

 - Ar manote, kad šių dienų jaunimui daug sunkiau išgyventi labai išmodernėjusiame pasaulyje negu buvo jums, vos gavus mokyklos baigimo atestatą?

 - Viso pasaulio jaunimą persekioja vienas prakeiksmas – jie tiki, kad ateityje viskas gerai. Pinigais lis iš dangaus, sveikata visada bus gera, senatvė niekada neateis, draugai ir sutuoktiniai liks ištikimi amžinai, nebus karo ir t.t. Kaip sakoma, jaunimas yra visada kupinas optimizmo. Dėl to daugelis jų ir palūžta ištikti „ketvirtinio amžiaus krizės“, t.t., būsenos, kuri apima pirmą kartą susidūrus su suaugusiųjų gyvenimo realijomis. Palūžta, reiškia, nustoja kažko siekti, nebesimoko prisiderinti prie kitų ir ieško alternatyvios realybės primityvioje muzikoje, narkotikuose, religijoje ar beprasmėse kelionėse. Rodos, kad šiais laikais, kai visas pasaulis stengiasi pats atrodyti jaunesnis, nes senu būti nebemadinga, jaunimas dar ilgai turėtų jaustis savoje terpėje. Tačiau bėda yra ta, kad mes visi senstame sulig kiekviena akimirka, ir tas mūsų dirbtinis jaunatviškumas palaipsniui pradeda atrodyti kvailai, jei ne iškrypėliškai. Mano kartai, baigusiai mokyklą okupacijos metais, buvo lengviau – gyvenimas sistemiškai jau buvo suplanuotas daugeliui metų į priekį – sovietinė armija, universitetas, paskyrimas, butas, profsąjungos kelialapiai. Tačiau anuos laikus, kaip ir šiuos vis dėlto vienija viena taisyklė – išsilavinimas, padorumas ir tiesi laikysena visada laimi. Man pavyko tai suvokti dar ankstyvojoje jaunystėje, todėl ir mano gyvenimas buvo patogus.

 - Jūsų jau nemažoje knygų kolekcijoje yra labai įvairios temos: nuo Vietnamo karo iki etiketo subtilybių. Kaip renkatės temas savo knygoms?

 - Manau, kad yra du rašytojų tipai. Vieni, perafrazuojant mūsų klasiką Juozą Erlicką, rašo todėl, kad negali nerašyti. Vis dėlto tai rizikinga – sukurti poezijos tomelį, eiti keliais, kad jį kas nors išleistų, kamuotis, kai jo niekas neperka, tūžti, kad pasaulis tavo kūrybos nesupranta ir t.t. Antras tipas, kuriam priskirčiau ir save – tie, kurie rašo genami žingeidumo ir siekio išnaikinti baltas dėmes mūsų istoriografijoje. Man visada buvo įdomu, kas iš tikrųjų vyko Vietname, Šiaurės Airijoje, Pietų Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, iš kur atsirado mūsų apranga ar elgesio normos, ką reiškia mus supančių kompanijų pavadinimai - klausimas, „kodėl“ man visada buvo svarbesnis nei klausimas „kaip“. Niekur nebuvo parašyta, kad aš tokių knygų parašyti negaliu, tad atsisėdau ir jas parašiau.

 - Daugelis jus išvydusių TV ekrane dažniausiai tikisi išgirsti kokį svarbų patarimą etiketo klausimais ir tikriausiai jums pavydi, kad tiek daug visko žinote. Koks klausimas šia tema jums dažniausiai pateikiamas?

 - Jau daugelį metų žmonės klausia vieno ir to paties – kaip vyrui derėtų sveikintis su moterimis, paduodant ranką ar ne? Lietuvos pedagogai nuo Klaipėdos iki Dieveniškių taip pat turi juos visus vienijantį klausimą – kaip tinkamai reaguoti į aršių ir agresyvių tėvų išpuolius?

 - Kaip ir kur paprastam žmogui geriausiai mokytis etiketo subtilybių? Kaip šitų dalykų mokėtės jūs pats?

 - Kaip jau ne sykį esu pabrėžęs, kur kas svarbesnis dalykas už etiketą yra tiesiog paprastas žmogiškumas, kuris sudaro viso mūsų gražaus elgesio pagrindą. Etiketo taisyklės gimsta ir miršta, o štai žmogiškumas su mumis nuo pat seniausių laikų, ir kai kurios elgesio normos yra išlikusios per visus amžius, karus ar revoliucijas. Tai kito žmogaus interesų paisymas, pagarba svetimai nuosavybei ir savijautai. Bendravimo su žmogumi turinys, o ne forma – štai kas svarbiausia. Kaip sakoma, nėra svarbu, iš ko šampaną geri, svarbu, su kuo jį geri. O šiaip kiekvienas geras žurnalistas žino – geras atsakymas prasideda nuo gero klausimo. Kai suformuluoji sau klausimą, kodėl gi vyrams psichologiškai sunku paduoti moteriai ranką sveikinantis, užtrunki, bet atsakymą randi – knygose, internete, išmintingų žmonių pasakojimuose.

 - Koks, jūsų nuomone, yra lietuvių etiketo išmanymo lygis? Kokioje srityje jis dažniausiai pažeidžiamas?

 - Būtina suvokti, kad per visą Lietuvos istoriją etiketą ir įvairias elgsenos formas mums nešė tik priešiškos jėgos – kryžiuočiai, lenkų ponai, rusų ir vokiečių okupantai. Su jais mes visada kovojome, ir pasipriešinimas užsienietiško elgesio standartams pavirto mūsų genetiniu kodu. Todėl ir šiandien mums dažnai psichologiškai nepatogu elgtis taip, kaip tie, prieš kuriuos visada priešintasi. Akivaizdu, kad susidūrus su Vakarais mums trūksta pasitikėjimo savimi, atrodome susirūpinę it „Al Kaidos“ atstovai izraelietiškame Knesete ir dažniausiai net neleidžiame sau pagalvoti, kad esame patys geriausi pasaulyje – dailiai nuaugę, išsilavinę europoidai ir krikščionys. Taip pat didelė bėda yra ta, jog pirmenybę labiau teikiame aprangai ar interjerui, o ne bendravimo įgūdžiams ir elgesiui. Bet net geriausias kostiumas neapsaugos nuo blogų manierų prie stalo, o vėluojančios, nors ir kailiniais apsigobusios ponios atrodys tarsi nesuskubusios į paskutinį autobusą (beje, tik būtinybė kam nors pakeisti lašelinę pateisina šį plebėjišką įprotį – vėluoti). Ir, skubu dar kartą pabrėžti, kad į uždarytas tualeto duris galima ir pasibelsti, nereikia laužtis iš visų jėgų, čia jums ne rajoninės poliklinikos kabinetas.

 - TV ekrane esate demonstravęs tam tikras aprangos etiketo subtilybes. Ar įmanoma nenusižengti aprangos etiketo taisyklėms drabužius perkantis masinio apsipirkimo vietose – dideliuose prekybos centruose? Kur pats sau perkate drabužius ir avalynę? Ar turite savus prekių ženklus?

 - Vilkiu tai, ką dizaineriai vadina „total look“, t.y., vieno gamintojo drabužius – nuo apatinių iki skrybėlių. Perku iš to paties gamintojo net popierių laiškams ir dėžę pikniko indams. Ta kompanija vadinasi „Brooks Brothers“, amerikietiška, pas mus jos gaminiais neprekiaujama. Visa tai įsigyju Amerikoje arba internetu, taip pigiau nei Lietuvoje. Ir išvis manau, kad Lietuvos vyrams, kuriuos dėl fiziologinio kontūro būtų logiška pavadinti „vyrais-cepelinais“ kur kas prasmingiau būtų vilkėti amerikietiško, o ne itališko ar angliško kirpimo aprangą.

 - Pastaruoju laiku buvote dažnai matomas televizijoje. Neatrodo, kad čia atsiradote, norėdamas daugiau užsidirbti ar dėl to, kad laisvo laiko turite per daug. Kas jus stumtelėjo į televiziją ir kaip čia jaučiatės?

 - Pirmą kartą televizoriuje pasirodžiau dar okupacijos metais, būdamas paauglys – kaip Jaunųjų technikų stoties konkurso nugalėtojas, ir netrukus po to, 1985-aisiais kontrpropagandiniame dokumentiniame filme „Sportas ir šaukštas deguto“ - apie triukšminguosius sporto aistruolius. Tai buvo laikai, kai Vilniaus „Žalgiris“ dar buvo normali futbolo komanda, ir po jos rungtynių vykdavo atsakančios jaunimo riaušės, buvo vartomi milicijos automobiliai, o aistruolių eisenos masiškumu prilygo Dainų šventėms. Tame dokumentiniame filme, pamenu, lyg tai Valdemaras Chomičius angažuotai ragino aistruolius elgtis santūriau ir kultūringiau, o aš – penkiolikametis pankas dažytais plaukais ir išskutinėtais smilkiniais iš ekrano drėbiau, kad kur kitur geriau išliesi neigiamas emocijas, gavęs dvejetą, jei ne futbolo stadione? Rodos, pasakiau šventą teisybę, tačiau už tai atsiėmiau nuobaudų pagal pilną programą – ir kaip komjaunuolis, ir kaip moksleivis, ir kaip sovietinis pilietis. Tada pirmą kartą nukentėjau už teisybę, bet užtat suvokiau televizijos galią (juokiasi).

Šiaip jau visą gyvenimą buvau rašantis žmogus ir televizijai pretenzijų ar ambicijų niekada neturėjau, nors daug metų esu dirbęs ir radijuje. Į televiziją patekau kaip savo srities žinovas, taigi, primenu, kad išsilavinimas ir yra didžiausias žmogaus turtas. Iš pradžių buvo baisu, žinoma. Bet, kaip sakydavo Kryžiaus žygių dalyviai, jei ateini su Dievo vardu lūpose ir gerais tikslais, tau niekas negresia (juokiasi). Televizijoje jaučiuosi gerai, nors yra vienas esminis skirtumas nuo spaudos. Kaip rašantis žmogus, aš esu įpratęs kalbėti ilgais sakiniais, su daug šalutinių intarpų ir kryžminių nuorodų, kas televizijoje yra labai netoleruojama. Taigi, mokausi kalbėti trumpai.

 - Kaip į jūsų šmėžavimą TV ekrane reagavo jūsų bičiuliai, kai šiandien dažnai atrodo yra netgi madinga sakyti „aš neturiu televizoriaus“?

 - Kaip sakoma Holivude, televizorius ir yra reikalingas, kad pasirodytum per jį, o ne žiūrėtum į jį. Paradoksalu, bet tie, kurie sakosi neturį televizoriaus, greičiausiai viską ir pamato, turbūt per internetą (juokiasi). Dauguma mano bičiulių yra žurnalistai, taigi, viską jie jau yra matę ir čiupinėję.

 - Koks ligšiolinis TV projektas jums pačiam buvo įdomiausias?

 - Kiekvienas jų turėjo savo žavesio ir iššūkių - LNK „Kviečiu šokti“, TV3 „Mylimiausi“, BTV „Yra kaip yra“. Labiausiai sukrėtė tai, į ką žmonės niekada net neatkreipia dėmesio, tai - užkulisiniai prodiuserių darbo ypatumai. Tokie prodiuseriai kaip Laurynas Šeškus, Rolandas Skaisgirys, Saulius Bartkus pelnė mano išties nuoširdžią pagarbą, pademonstravę, kiek vis dėlto talento, sumanumo ir pastangų reikalauja bet kurios geros laidos sukūrimas.

 - Kokios taktikos laikotės, žarstydamas patarimus laidoje dalyvaujantiems žmonėms? 

 - Manau, žmonės darosi vis silpnesni ir pasiilgsta autoritetų. Aš neabejoju, aš žinau. 

 - Vienoje laidoje Natalija Bunkė netgi neatlaikė jūsų atviravimų jos atžvilgiu ir paliko studiją. Ar kalbėdamas dažnai pagalvojate, kaip jūsų išsakomi žodžiai paveiks kitą žmogų?

 - Vladimiras Leninas mokė, kad „geri dalykai nutinka tiems, kurie sako teisybę“, o „jei jautiesi esąs teisus, tai nebaisu likti ir opozicijoje, kad ir vienas prieš 110“. O ir kaip sakoma politinėse technologijose, žmonės nebalsuoja už iniciatyvą, jie balsuoja už konkretumą. Visą gyvenimą nekenčiau tariamosios nuosakos ir visada tikėjau konkretumu bei kategoriškumu. Už tai mane vadino demagogu, „arogantišku snobu“ ir pan. Bet, kaip žinia, tik silpni ir menki žmogeliai mums nekelia jokios nuostabos, o priešų neturi tik vidutinybės. Be to, dar egzistuoja tai, ką prodiuseris R.Skaisgirys įvardino kaip „Drukteinio efektą“ – nuo mano kategoriškų pastabų ar komentarų žmonės tūžta, tačiau praėjus kelioms dienoms, patys pradeda kalbėti taip pat, netgi tuo pačiu leksikonu ir naudodami tuos pačius gestus. Nes, ką jau žinojo kiekvienas geras inkvizitorius, didžiausias malonumas slypi ne galimybėje pažeminti kitą žmogų, o būtent tiesos paieškoje. Kurią gali rasti tik atviroje diskusijoje, kad ir kaip ji ką bepažeistų. O savo kiekvienam oponentui visada sakau – nagi, susiremkime - tavo tikėjimas prieš mano tikėjimą. Ir visiems geriems žmonėms sakau: „aš esu Jūsų pusėje“ – kad ir ką bekritikuočiau. 

 - Ar yra tokių temų, kuriomis nesiryžtumėte ar tiesiog nenorėtumėte kalbėti?

 - Žurnalistinio darbo metodika įgalina kalbėti bet kuriomis temomis.

 - Kurioje srityje jums labiausiai patinka „nardyti“?

 - Manęs nepaliauja stebinus ta keista Lietuvos žmonių savybė – jie visada turi viena priežastimi daugiau kažko nedaryti nei daryti. Žmonių abejingumas, abuojumas, nepasitikėjimas savimi, nenoras keistis, nepadorus elgesys, netvarkinga apranga – mano stichija. Taip pat nesuprantu, kaip suaugę vyrai gali reikalauti užuojautos, nes gailestis vyro atžvilgiu yra daug baisesnis dalykas nei mirtis. Patinka kalbėti su politikais, ir net pats esu nustebęs, kad pastaruosius dešimt metų jiems nejaučiu nieko kito kaip tik lengvą pašaipą ir panieką. Karlas Marksas brošiūroje “Šventoji šeima” teisingai rašė, kad “didieji mums atrodo dideli tik dėl to, kad mes pries juos klūpome”. Tarsi pratęsdamas Napoleono mintį, kad “žmones apimtų tikras siaubas, jei pagaliau suvoktų, kokie menkystos jiems vadovauja”. Išties, atsikeli ir pamatai, kad tie politikai yra už tave visa galva žemesni – visais atžvilgiais.

 - Ne kartą esate dalyvavęs rinkimų misijose Afrikos ir kitose šalyse. Jums tai malonus atsipalaidavimas po visų darbų Lietuvoje, galimybė papildomai užsidirbti, siekis save realizuoti tarptautinėje veikloje, ar...? Ką tose misijose turite daryti?

 - Rinkimų administravimo ir stebėjimo misijos yra neatsiejama trečiojo pasaulio demokratizacijos proceso dalis. Jų paskirtis – kilstelti politinį tų šalių gyvenimą iki tarptautinių standartų. Mūsų tikslas – įtikinti žmones, kad valdžią galima pakeisti taikių rinkimų keliu, o ne bombomis ir kulkomis.

 - Kokių netikėtumų/nemalonumų/rizikų esate patyręs per tas savo išvykas?

 - Afrikoje esu sirgęs egzotiškomis ligomis, Afganistane buvau bombarduotas, Kosove stovėjau prieš piktus ginkluotus partizanus, kurie buvo įsitikinęs, kad esu serbas (vėliau sutikęs serbus, suvokiau, kodėl – visi jie didžgalviai žaliūkai, kaip aš, tad nenuostabu, kad jie tokie geri atletai). Kai žiūri į tuos įvykius iš laiko retrospektyvos, atrodo nostalgiškai, tačiau sąmoningai po kulkomis niekada nelindau, nes neužmirštu vienos taisyklės: „verčiau blogas žurnalistas, bet gyvas nei geras žurnalistas, bet miręs“.

 - Būdamas labai veiklus ir naujovėms imlus žmogus, ką dar norėtumėte išbandyti, patirti savo gyvenime?

 - Manau, kad jei pragyvenai metus ir matei, kaip kinta metų laikai, vadinasi, matei viską, ir nieko daugiau šiame gyvenime jau nebepamatysi. Šiaip jau pažinimo džiaugsmą esu jau kažin kada praradęs, ir malonumus man teikia tik smulkmenos – kavos puodelis, šalto arbūzo riekė karštą vasaros dieną, meškutė panda, neįpareigojantis pokalbis ar rašymas.

 - Koks buvote vaikystėje?

 - Filosofinio impresionizmo dainius, turintis tvirtus socialinės pasaulėžiūros pagrindus ir garsėjantis savo plačiu teoriniu akiračiu, kalbos stiliaus grožiu, aforistiniu įmantrumu, moksline argumentacija ir užsienio kalbų žinojimu, taip pat - gabumais revoliucingai kūrybai. Netgi mano rentgeno nuotraukose buvo matyti papūga, tupinti ant peties ir palmės fone (juokiasi). Okupacijos laikais augau garbingoje inteligentų šeimoje Vilniuje, Karoliniškėse, kas neabejotinai daro garbę tam mikrorajonui. Buvau bene vienintelis „depešas“ visoje teritorijoje, kurioje aplink visas šviesesnis jaunimas buvo „metalistai“. Tačiau visiems jau per šimtą metrų buvo aišku, kad esu poetas, kurio laukia didi ateitis. Buvau, aišku, „gyvas sidabras“, visur kišęs savo tris kapeikas, nes jau kažin kada pasidarė aišku, kad charakterį grūdina ne žmonės, o situacijos. Penkiolikos sulaukęs du kartus buvau kviečiamas į KGB, ką yra aprašęs „Playboy“ žurnalas straipsnyje “KGB Playboy“, o ir buvęs Lietuvos kultūros viceministras, mano tuometinis bendražygis Donatas Valančiauskas yra apie tai pasakojęs žiniasklaidoje. Perskaitęs Jono Avyžiaus knygą „Į stiklo kalną“, vieną vasarą netgi kurį laiką vilkėjau Smetonos laikų skautišką uniformą, tiesa, be atpažinimo ženklų, bet su perpetiniu diržu, mūvėdamas kojines iki kelių ir ryšėdamas geltoną kaklaraištį – su Stepono Dariaus šukuosena turbūt atrodžiau kaip keliautojas laiku – ir, beje, Vilniaus gatvėmis su ja išvaikščiojau gana ilgai – milicininkams stigo išsilavinimo, kad suvoktų, kas čia per apranga, veteranai, matyt, manė, kad filmuojamas koks filmas, kol galų gale apsišvietusiems kagėbistams tai pasirodė hitlerjugendo uniforma, ji buvo konfiskuota, gal ir dabar dūli kur nors Ypatingųjų bylų archyvuose (juokiasi). Vaikystėje gana anksti suvokiau, kad žmonės manęs mielai klausosi, beliko šį pranašumą tinkamai išnaudoti, ir tapti vienu iš tų nedaugelio, kurie žino išties kažką naudingo. Kaip ir pasisekė anksti suprasti, kad žinios, o ne užimamas postas žmogų daro kompetetingu, išpuoselėti jausmai, o ne poza – kilnų, ir tik išugdyta valia padeda įsitikinimus paversti gerais poelgiais. 

 - Koks jūs esate šeimos aplinkoje? Ar jūsų žmona niekada nepriekaištauja, kad per daug plepate?

 - Kaip ir kiekvienas padorus vyras beigi tėvas. Visada sakiau, kad nėra šiame gyvenime niekam nei kainos, nei vertės, nei džiaugsmo, jei nėra šalia artimųjų. Ir prie šeimos stalo, kaip dera inteligentams, pirmenybę teikiame bendravimui, o ne gastronomijai. Kartais susireikšminu ir pradedu mokomąsias kalbas varinėti, bet netrunku suvokti, kad niekas manęs neklauso, išskyrus šuniuką Švepsą (juokiasi). Nuolat bandau aplenkti dukros pasiektus rekordus išmaniajame telefone, sykiais bandau pamokyti žmoną, bet kažkodėl ji mane pamoko greičiau. Ir visada laikausi Talmudo nurodymo – „turtingas kaimynas yra šimtą kartų geriau nei nuskurdęs kaimynas“.

 - Ar šį rudenį jus matysime TV ekrane? Kur?

 - Nuolat - laidoje „Yra kaip yra“, ir visose kitose gerose laidose, kuriose reikalinga išmintinga nuomonė ar parabolės, kuriomis kalbėjo Jėzus, aiškiai nurodydamas kelią į rojų.