- Antrus metus iš eilės vesi vasarinį projektą. Tau tai didžiausias įvertinimas ar natūralus įvykis?

- Kadangi visa žiema ir pavasaris man ir mano kolegei Ievai Stasiulevičiūtei buvo labai darbingi, daug laiko pareikalavo projektas „Chorų karai“, todėl daug apie vasaros darbus negalvojau. Tačiau tikrai apsidžiaugiau, kad šou „Ūkininkas ieško žmonos“ kūrėjai paskambino ir pasiūlė vesti laidą ir šiais metais. Pernai projektas man paliko geriausius įspūdžius.

- Yra manančių, kad toks šou, kurį vedi, yra nerimtas, per daug pramoginis ir, liaudiškai tariant, yra ne lygis dirbti į kaimą orientuotame projekte. Ką tokiems žmonėms atsakytumei?

- (Juokiasi). Iš tikrųjų, man bet koks darbas yra garbingas. Į jį žiūriu atsakingai. Nemanau, kad laida, kurioje dirbu, yra nerimta. Kvaila manyti, kad dirbti prekybos centro kasoje yra „ne lygis“, o vadybininku – labai gerai. Visi darbai yra geri, į juos reikia žiūrėti rimtai.

- Tai gal taip kalba žmonės, kurie net nematė projekto savo akimis?

- Gali būti. Į tokius kritikus ir vertintojus aš žiūriu su šypsena. Žmonės patys atsirenka, kokius šou jie nori žiūrėti per televiziją. Tuos, kuriems patiko „Ūkininkas ieško žmonos“, kviečiu ir toliau žiūrėti šį projektą.- Save vadini kaimo ar asfalto žmogumi?

- Visas savo vasaras iki pat to laiko, kol suėjo devyniolika, praleidau pas močiutę kaime. Todėl šis projektas mane savotiškai sugrąžina atgal į vaikystę. Visuose Lietuvos miesteliuose, kaimuose ir ūkiuose gerai jaučiuosi. Tačiau man patinka ir mieste. Esu kažkas tarp kaimo ir miesto (juokiasi).
Mėšlo kvapas manęs neerzina, karvę moku pamelžti, kiaules pašerti galiu. Kaimas manęs negąsdina. Juolab, kad ir mano tėvai visai neseniai iš Mažeikių persikėlė gyventi į kaimelį. Visada juos stengiuosi ten aplankyti.

- Pakalbėkime apie ūkininko portretą. Daugeliui atrodo, kad žmonės iš ūkio yra vyresni, nuolatos apgirtę ir išsipurvinę žemėmis. Kokius ūkininkus pažinai Tu?

- Žmonėms iš tiesų atrodo, kad standartinis Lietuvos kaimo žmogus yra su šakėmis rankose, su guminiais batais ir, žinoma, girtas. Tačiau visuose miestuose apstu žmonių, kurie atrodo netvarkingai ir yra apgirtę. Per pastarąjį dešimtmetį situacija kaime gerokai pasikeitė.

- Tai kokie dabar yra Lietuvos ūkininkai?

- Reikėtų visiems šalies verslininkams gyventi taip, kaip gyvena mūsų ūkininkai. Taip, jie labai daug dirba, tačiau ir gyvena puikiai: ilsisi tikrai ne Egipte ar Turkijoje, o gerokai toliau, turi puikius automobilius ir prabangius namus. Be to, puikiai išmano naujausias technologijas.

- Internete jau klaidžioja juokelis, kuriame teigiama, esą barakudoms pats laikas nuo miesto verslininkų pereiti prie kaimo ūkininkų, nes jie turtingesni. Kaip manai, ar iš tiesų barakudoms kaime patiktų?

- (Juokiasi). Nelabai žinau, ką jos ten veiktų. Bent jau pernai ūkininkai man sakė, kad jie ieško paprastų žmonų, tikrai ne tuštučių. Kita vertus, daugelis turtingų ūkininkų turi namus su baseinais, todėl barakudos ten rastų sau veiklos. Greitai paaiškės, kokių žmonų ūkininkai norės šįmet.

- Ar Tu pati norėtum tapti ūkininko žmona?

- Niekada apie tai nesvarsčiau. Nesirenku žmogaus pagal jo gyvenamą vietą, profesiją ar dar kažką. Jei žmogus, kurį įsimylėčiau, būtų iš kaimo, man tai tikrai nekliudytų. Taip pat man nesvarbu, ar jis turėtų prabangų limuziną, ar traktorių. Man rūpi visai kiti dalykai!

Daugiau interviu su Lietuvos garsenybėmis - naujame žurnalo MIESTE numeryje ir portale MIESTE.lt