– Skaičiuojame paskutines vasaros dienas. Kokiu žodžiu apibūdintumei šią savo vasarą?
– Pirmoji mintis – darbų kupinos dienos, suteikusios man daugybę įsimintinų įspūdžių. Beveik visos darbo dienos, o ir mano savaitgaliai skirti darbui. Bet neišgyvenu dėl to, neburbu, kad pavargau, kad nespėjau pasimėgauti saule ir jūra. Suprantu, taip kalbėdama, esu balta varna, bet atsakau nuoširdžiai.
– Panašu, tau tinka pastebėjimas: surask mėgstamą darbą ir nereikės dirbti…
– Meluočiau, jei nutylėčiau apie kainą, kurią kartais turiu sumokėti už intensyvias savo dienas. Šią vasarą ypač pajutau dopamino duobes, kai pripratusi prie didžiulio adrenalino kiekio kūne nebesugebėdavau išbūti tyloje. Šitas perėjimas – ne visada paprastas, po milžiniškų, pavykusių renginių užeina debesys, kuriuos išvaikyti gali tik gerai parengtas fizinis ir emocinis kūnas. Štai kodėl privalau juo rūpintis.
– Kaip tai darai?
– Norėčiau būti ruoniu, besimaudančiu eketėje, lendančiu po šaltu dušu, bet kol kas tokios patirtys – tik svajonėse. Savo fizinį kūną stiprinu sporto salėje, šią vasarą mėginu prisijaukinti bėgimą, o emocijas ir psichologinę būseną patikiu profesionalams. Minčių higiena man – privaloma, jos ima ir susiraizgo į didžiulius kamuolius, rezginiai didėja, atsiveria labirintai, iš kurių sunku rasti išėjimą. Į duris pradeda belstis nepasitikėjimas savimi, abejonės.
Nebijau apie tai kalbėti, ši tema neturėtų būti tabu. Jei noriu stabiliai stovėti ant kojų, įgyvendinti savo tikslus ir svajones, atlikti kitų patikėtus darbus, privalau kasdien skirti laiko minčių higienai. Tarsi rėčiu persijoti, kur yra mano mintys, o kur aplinkos primesti lūkesčiai, kitų suformuoti stereotipai. Kasdien bent trumpam prisėsti ir pagalvoti, kas išties esu aš, o kas – aplinka, beje, ne visuomet man linkinti gero. Kokių žmonių nuomonė man rūpi, kokie žmonės mane supa, kaip atrodo mano namai, kuriuose jaučiuosi rami ir saugi. Esu atidi aplinkai, stengiuosi kliautis savo nuojauta. Klausau ir branginu tik artimiausių žmonių žodžius.
Lankausi pas profesionalus, skaitau psichologinę literatūrą, mokausi medituoti. Nutildyti mintis man, literatūros ir žodžio žmogui, sudėtinga, štai kodėl renkuosi meditacijų praktikas, kurias paprastai lydi specialistai. Pabūti tyloje man yra privaloma.
– Ir vis dėlto, kad dvasia būtų stipri, turi būti stiprus ir fizinis kūnas. Kaip jį saugai?
– Buvo įvairių etapų. Kartais jį pamiršdavau, buvo, kad nemylėjau jo, kenkiau jam. Tamsiausiais gyvenimo etapais būtent fizinis kūnas labiausiai ir kentėdavo, – būdavo emocinio valgymo, būdavo visiško nevalgymo dienų, kai pamiršdavau netgi vandens atsigerti. Pastaruoju metu darau pažangą, susikūriau rutiną, privalomą discipliną, tai susiję ir su mityba, ir su sportu.
– Ar esi sukūrusi savo mitybos sistemą? Kaip renkiesi produktus?
– Išties, ilgus metus išgyvenau sudėtingą santykį su maistu ir mityba. Galiausiai supratau, kad galiu maitintis sveikai, subalansuotai ir tvariai kiekvieną dieną. Tik tam reikia pastangų, specifinių žinių, taigi, mokausi. Dabar mano šaldytuve karaliauja mamos užaugintos daržovės, stengiuosi surasti tai, kas auga Lietuvoje, ką užaugina mano šeima ar lietuvių ūkininkai. Mėsos nevalgau jau gal 10 metų, klausau, ką kalba kūnas, stengiuosi atspėti, ko jis norėtų. Kol kas jaučiuosi tarsi pradinukė čia, bet tikiu, jei būsiu užsispyrusi, baigsiu ir universitetą.
– Tai, apie ką kalbi, tarsi siunčia žinią – aplink save kuri tvarią, save ir kitus saugančią aplinką?
– Studijavau lietuvių kalbą universitete, vertinu, myliu ir branginu žodžius. Man apmaudu, kad žodis „tvarumas“ yra nuslydęs į populizmą, norisi sugrąžinti jam tvarką ir sistemą. Tvaru yra didis žodis, niekaip negaliu pasakyti, kad būtent taip aš gyvenu, bet tikrai stengiuosi, mokausi ir man tai svarbu. Tvarumas man kalba ne tik apie meilę gamtai, bet ir apie meilę sau, savo emociniam ir fiziniam kūnui.
Esu empatiškas, itin jautrus žmogus, man rūpi kiekvienas gyvas organizmas, man skauda, kai žmogus niokoja gamtą, žudo gyvūnus, kitus žmones.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, vėl ėmiau lankyti terapiją – susitvarkyti su užplūdusia baime ir nerimu pati nesugebėjau. Priimti realybę tokią, kokia ji yra, nėra paprasta. Man kartais atrodydavo, kad aš viena nieko pakeisti negaliu, džiaugiuosi galiausiai suvokusi, kad visi dideli dalykai susideda iš mažų, daugybės žmonių žingsnelių. Ir tai galioja bet kam, ar mes kalbėtume apie karą Ukrainoje, ar apie tvarumą, ar apie meilę pasauliui, gamtai ir ateities kartoms.
– Visai neseniai persėdai iš įprasto automobilio į elektrinį. Ar šį sprendimą taip pat padiktavo poreikis gyventi tvariai?
– Mažytės mūsų pastangos kasdienybėje, buityje, neabejoju, prisideda prie geresnio rytojaus. Ir jei pradedame nuo gamtą saugančios kosmetikos, skalbiklio ar indų ploviklio, juk norisi žengti toliau. Vairuoju jau daugybę metų, esu išmėginusi nemažai automobilių modelių, tačiau pastaraisiais metais labiausiai pasitikiu „Škoda“. Tad ir pasidomėjau, ką ji siūlo, kai tik pradėjau galvoti apie elektromobilį. Sužinojusi, kad jų „Enyaq“ ne tik saugo aplinką, bet ir yra kuriami pagal tvarumo principus, apsisprendžiau, kad norėčiau važinėti būtent tokiu.
Man svarbu, kad kūrėjai įdėjo automobiliui ne tik nulinės emisijos elektros variklį, bet ir jo gamyboje naudoja daug perdirbto plastiko, plieno, aliuminio ir stiklo. Automobilio baterijų paketas sukurtas taip, kad jį būtų galima naudoti daug kartų, be to, baterijos beveik visiškai perdirbamos. Tvarios medžiagos – ir salono viduje. Mane nuoširdžiai nustebino, kad sėdynių apmušalai pagaminti iš perdirbtų butelių ir natūralios, ekologinės vilnos. Modernus automobilio dizainas išties žavi, džiaugiuosi ir tuo, kad mano naujasis automobilis kasdien pakeičia nuomonę apie elektromobilius, kurią buvau susidariusi iš aplinkui sklandančių mitų. Ir toji ramybė! Nuostabu, kokioje tyloje aš vairuoju.
Elektromobilis – sena mano svajonė ir, visiškai neabejoju, prasmingas pasirinkimas. Aš ne tik vairuoju, bet ir kaupiu žinias, skleidžiu jas, edukuoju aplinką. Džiaugiuosi įkvėpusi ir savo šeimą, mano tėveliai taip pat išsirinko elektromobilį.
– O ką apie tokį pasirinkimą mano tavo gyvenimo draugas, lenktynininkas Vaidotas Žala?
– Vaidotas seniai žinojo apie mano svajonę, jis netgi skatino nerti į gylį, atrasti misiją, skleisti žinią. Jis gerai žino, kad misijos man patinka (šypsosi). Vaidotas jau važiavo drauge mano naujuoju elektromobilius ir netgi pripažino, kad yra sužavėtas jo ergonomikos ir patogumo. Tyliai sau galvoju: gali būti, kad ir jis kada nors pasirinks elektrinį.
– O kas tau apskritai kelia džiugesį šiame gyvenime?
– Man atrodo, kad pernelyg retai galvojame apie tai, kas mums kelia džiugesį. Užsisukame rutinoje ir kur kas dažniau joje pastebime tai, kas mus piktina, o ne tai, kas džiugina. Mane džiugina lengva būtis. Tokia, kai kasdienybėje yra gera ir lengva būti, kai galiu sumažinti savo nerimą dėl dabarties ir ateities, dėl to, kas vyksta aplinkui. Aš net nebeliūdžiu, kad veide atsirado šypsenos raukšlių, nors vienu metu buvau dėl to susikrimtusi. Saviironija yra mano raktas į lengvesnę būtį.
Didžiausias noras ir lūkestis yra išmokti džiaugtis ne vien didžiosiomis, bet ir mažosiomis laimėmis. Didžiųjų gyvenime nėra tiek daug, jei jų lauksi, tikrai gali pasidaryti ilgu ir liūdna. Norėčiau išmokti koncentruotis į mažus gerus dalykus, nutinkančius kiekvieną dieną, norėčiau tapti geresniu žmogumi sau ir aplinkai.
