A. Chapman kolekciją galite išvysti paspaudę čia.
Drabužių linija buvo pavadinta „Anna Chapman“ – pagal dizainerės pavardę, kurią ji gavo ištekėjusi už brito Alexo Chapmano. Su juo moteris susipažino per vieną kelionę į Londoną.
Dizainerės kelią po ilgų savęs paieškų pasirinkusi A. Chapman teigė norėjusi sukurti jaunimui tokių drabužių, kuriuos būtų galima vilkėti visur – tiek dideliame mieste, tiek kurorte prie vandens.
Kurdama šią kolekciją viena garsiausių Rusijos moterų, kaip informuoja užsienio žiniasklaida, į pagalbą pasikvietė keletą jaunų rusų dizainerių ir ėmėsi darbo. Taigi, kieno mintis į kolekciją įtraukti Lietuvoje prieš 11 metų pirmą kartą pristatytas rankines, kol kas nėra galutinai aišku.
Tačiau, kaip ir minima šio teksto pradžioje, labiausiai šioje istorijoje aistros verda dėl į knygas panašių rankinių. Pavyzdžiui, viena rankinė sumodeliuota ant Nikolajaus Nekrasovo knygos „Kas gali būti laimingas ir laisvas Rusijoje?“. Kita – ant Nikolajaus Černyševskio romano „Ką daryti?“. Kolekcijoje apstu ir daugiau modelių.
Tuo tarpu ant lietuvių kurtų rankinių galima išvysti žymiausio rusų rašytojo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ pavadinimą. Itin daug dėmesio sulaukė Biblijos viršelį atkartojanti rankinė. Neilgai trukus, jomis ėmė puoštis garsios Lietuvos moterys.
Užsienio kritikai pastebi, kad knygos formos rankinės yra panašios ir į prancūzų „Olympia le Tan“ gaminius. Tačiau jie buvo pristatyti kur kas vėliau nei A. Pogrebnojaus ir V. Simanavičiūtės rankinės.
KGB agento dukterį Anna Chapman 2010 m. susekė Niujorko policija ir pateikė kaltinimus, priklausius slaptam agentų tinklui. Ją deportavo kartu su dar devyniais agentais. Tėvynėje juos sutiko pats prezidentas Vladimiras Putinas.
Grįžusi į Rusiją, A Chapman šiek tiek domėjosi politika, fotografavosi pusnuogė vyrų žurnalams, vedė TV laidą apie pasaulio paslaptis. Rašyta, kad ji norėjo kurti uniformas rusų kosmonautams, tačiau šio sumanymo neįgyvendino.
JAV viceprezidentas Joe Bidenas, vienoje televizijos laidoje NBC eteryje juokais paklaustas, ar Amerikoje yra karštesnių šnipų už raudonplaukę Anną, rimtu tonu atsakė: „Suprask mane, išsiųsti ją iš čia nebuvo mano idėja“. Tikėtina, kad paturėti ją savo pašonėje norėjo ir daugiau įtakingų politikų.
A. Pogrebnojus: šie KGB palikuonys mums visiems jau nebebaisūs ir net apgailėtinai juokingi
„Kai pamačiau Annos Chapman mados dizaino naujienas, iš karto pasirodė, kad gal kokį košmarą sapnuoju, bet ne – tai realybė. Ex KGB šnipai (o pagal V. Putiną, ex šnipų nebūna) mados dizainą kuria. Prieš mano ir jūsų akis – labai grubus ir nekūrybingas mano su Vida Simanavičiūte kuriamų rankinių-knygų plagiatas.
Man visada patiko stebuklai ir pasakos, bet ši slaptųjų tarnybų fėja tikrai magiška, ji buvo išsiųsta iš JAV už šnipinėjimą dar 2010 metais (net tokį specifinį, labai kūrybingą stilių tada buvo susikūrusi išgauti reikalingai informacijai. Galėtų gal net olimpinėje kokioje rungtyje dalyvauti, pavyzdžiui, šokinėjimas po JAV pareigūnų lovas).
Matyt, buvo labai žingeidi ir super talentinga. O grįžusi į Rusiją staiga ji dar įgauna ir dizainerės talentą (gerai bent, kad Mesijumi dar nepasiskelbė!). Pasirodo, nei mokslo, nei pastagų mados versle nereikia – tikras KGB vunderkindas.
Pirmos „A&V“ rankinės-knygos buvo sukurtos dar 2003 metais, kai mūsų plagiatorė turbūt dar mokykloje mokėsi ir per pamokas kramtomą gumą iš draugių atiminėjo.
Jos buvo demonstruojamos visose didžiausiose mados parodose ir per mūsų kolekcijos pristatymus: Tokijuje, Paryžiuje, Maskvoje, Vienoje ir daugelyje kitų miestų.
Šių rankinių fotosesijos buvo spausdintos visuose pagrindiniuose pasaulio mados žurnaluose: „Vogue“ , „L‘Officiel“, „Elle“, „Glamour“, „Harper‘s Bazaar“.
Kartais atrodo, kad kai kurie gudročiai plagiatoriai ar dideli koncernai su nepriklausomais kūrėjais kaip su bobute, kuri kaime išsiuvinėjo savo marčios vestuvėms staltiesę, gali nesiskaityti ir elgtis kaip išmano. Patikėkite, tie laikai jau baigėsi. Mes kovosime, nes mums kūryba yra gyvenimas, o gyvenimas – kūryba.
Ir geriau Lietuvių dizaino, kaip kokio mažo ir, iš pirmo žvilgsnio, nekalto bei nepiktybinio driežiuko, išvis neliesti. Dantys gal nedideli, ne kaip pas dinozaurus, bet įkandimas staigus, o rezultatas mirtinas.
Visa ši istorija mums, kaip kūrėjams, labai nemaloni, bet tai dar vienas ir labai aiškus įrodymas, dėl ko žmonės kovoja ant barikadų Ukrainoje.
Šie KGB palikuonys mums visiems jau nebebaisūs ir net apgailėtinai juokingi. Seniau bent bandydavo pavogti JAV naujausio atominio povandenio laivo brėžinius, o dabar sugeba tik Lietuvių dizainerių seniai sukurtą rankinių dizainą negrabiai nuplagijuoti.
Apgailėtina.
Staigiu judesiu ir žaibo greičiu priploju šitą mėšlo musę su elegantišku žaliu (užpatentuotu) musgaudžiu. Net žymės nelieka.”