Savo įraše feisbuke G. Jaunius užduoda ne vieną svarbų klausimą apie dabartinius kunigų veiksmus, politikavimą ir pamaldas lygina su neseniai vykusiu skandalingu renginiu – Didžiuoju šeimų maršu, susilaukusiu daugybės kritikos bei nevienareikšmių vertinimų.
„Net talentingiausi pamokslininkai nesitvardo homilijos išteplioti siauromis asmeninėmis politinėmis įžvalgomis. Ir ką tokiais atvejais daryti? Pakilsi ir išeisi – būsi silpnas, liksi kantriai sėdėti – tapsi maršo dalimi. Ką turime kiekvienas padaryti, kad visuotinė Bažnyčia išliktų visų? Svarstau, kad pirmiausia reikia nenutylėti“, – rašo TV profesionalas.
Pasak jo, krikščionių yra viskokių: itin konservatyvių, nuosaikiai liberalių ir nenuosaikiai, tai turi būti girdima.
„Nes kai nutylima, visą erdvę mielai užima pykčiu ir baime varoma maršininkų ideologija. Katalikų gali būti ir socialdemokratų, gali būti konservatyvių, gali būti ir liberalių – visi jie sekmadienį susirenka aplink altorių. Man regis, tvirčiausias, skirtingus politinius ir socialinius požiūrius turinčius tikinčius žmones sujungiantis bendras vardiklis – visi esame pakrikštyti, visi esame nusidėję“, – tęsė itin svarbia tema nepabijojęs prabilti G. Jaunius.
Apie Bažnyčios užkulisius jis žino tikrai nemažai. Neseniai laidoje „Nepatogūs klausimai“ dalyvavęs G. Jaunius atskleidė, kaip jį gyvenimo keliai atvedė į teologiją.
„Paauglystėje prasidėjo klausimai, kas aš esu, kokia yra gyvenimo prasmė ir ką aš noriu daryti. Suradau tokių draugų bažnyčioje. Tai buvo nepriklausomybės pradžia ir man tapo įdomu melstis, skaityti teologines knygas, bendrauti“, – vedėjui Rolandui Mackevičiui tuomet pasakojo žinomas vyras.
„Džiaugsmą atradau tame. Tai buvo viskas. Ir atsakymai. Supratau, kad noriu kažko prasmingesnio savo gyvenime ir supratau, kad tas prasmingumas man yra būti jėzuitu. Jėzuitas yra kunigas vienuolis, bet toks specifinis ir jis daug mokosi, daugiau į socialinę veiklą orientuotas.
Man jie atrodė ta chebra, su kuria norėčiau tapatintis. Jie manęs iš karto nepriėmė. Sakė, kad aš per jaunas. Sakė, kad pasimokyčiau, pagyvenčiau. Tada aš metus pasimokiau Kretingoje teologijos studijų ir nusprendžiau, kad noriu eiti šiuo keliu.
Mokiausi seminarijoje, bet niekada nėjau tuo keliu. Tik, kaip sako, kad gyvenau seminarijoje, niekada negyvenau joje. Aš gyvenau jėzuitų namuose, kas yra Kaune per rotušės aikštę perėjus. Turėjome gana laisvą grafiką, o kad išsilaikyčiau, dirbau kiemsargiu. Mano pirmas socialinio darbo knygutės įrašas yra Kauno jėzuitų gimnazijos kiemsargis.
Lygiai po metų – Kauno jėzuitų gimnazijos filosofijos mokytojas. Tas laikas buvo tikrai įspūdingas. Daug protiškai gavau ir sutikau daug išmintingų žmonių, kurie iki šiol man palikę vieną didžiausių įspūdžių.
Tai buvo nelengvas laikas, kai išvažiuoji į Šiaulių noviciatą, kur visiškai užsidarai ir nebėra mokslo, žmonių, susitikimų... Ten darbas su savimi. Priaugau 30 kg. Duoda valgyti ir (tenka) krūvis smegenims. Kai man psichologiškai sunku ar smegenys labai dirba, aš sustorėju. Kai man viskas super gerai – aš susitraukiu. Tada pradėjau suprasti, kad tas kelias gal nėra visiškai man.
Jėzuitai irgi pradėjo sakyti, ar man nėra per sunku. Tai buvo didelė trauma ir šokas. Kai tu žinai, kad viską palieki, visiems pasakai, kad eisi tuo keliu ir tada supranti, kad tai nėra tavo kelias“, – laidoje pasakojo G. Jaunius.