Prieš 1,5 metų gimus anūkui, Gediminui grįžo prisiminimai apie jo paties išgyvenimus, kai su buvusia žmona susilaukė vaikų. Vyras sako puikiai suprantantis, kokie išbandymai laukia sūnaus šeimos.
„Tai nebuvo toks pats jausmas kaip pačiam sulaukti savo vaikų, – paklaustas, kaip reagavo į žinią, kad gimė mažylis, atviravo G. Juodeika. – Aš džiaugiausi iš anksto – man nereikėjo sulaukti būtent to gimimo momento. Gimdyme tikrai nedalyvavau, man tiesiog paskambino ir pranešė. Mane gal labiau nudžiugino žinia, kad aš tapsiu seneliu. Mintyse sugrįžau į savo sūnų gimimą. Mačiau, kaip mano sūnus džiaugiasi, pergyvena – išgyvena tuos jausmus ir emocijas. Kadangi aš pats tą praėjęs, labai džiaugiausi už jį. Puikiai žinojau, kas laukia – ir didžiulis vargas, ir milžiniška laimė. Ar aš pats puolu dabar prižiūrėti anūką – ne. Savo pareigą tėvynei jaučiuosi atlikęs. Pasakiau vaikams: „Atvežkite, mielai prižiūrėsiu anūką, bet po kokių 3-4 metų, kai jau bus įmanoma su juo susikalbėti žmonių kalba“.
G. Juodeika – paskutinis Juodeikų giminės atstovas. Vyro giminėje buvo daug daugiavaikių šeimų, jo paties tėvas irgi iš daugiavaikės šeimos. Kadangi visi jo tėčio broliai su žmonomis susilaukė mergaičių, be Gedimino neliko nė vieno asmens, kuris tęstų šią pavardę.
„Aš - paskutinis Mohikanas. Todėl pasistengiau, kad skoloje nelikčiau – kai driokstelėjau, tai mano giminė man iki šiol dėkoja. Per kiekvieną šeimos balių sulaukiu pagyrų. Savo giminėje esu pagerbtas“, – patikino G. Juodeika.
Paklaustas, kokios svarbiausios savybės stengsis išmokyti anūką, pašnekovas patikino, kad jį patį labiausiai žavi žmogaus galimybė rinktis ir būti laisvam.
„Aš noriu palinkėti, kad niekas neknistų jam proto. Mane visi mokė gyventi ir nieko iš to neišėjo. Aš pats savo vaikus bandžiau mokyti, o iš to – tik mažiau naudos. Norėčiau, kad anūkas būtų laisvas. Manau, kad taip ir bus, nes jau aš pats savo vaikus auklėjau kitaip nei mano tėvai mane.
Galvoju, kad viskas turi keistis. Norėčiau, kad anūkas eitų savo keliu, nesirgtų mūsų ligomis, šablonais ar įsitikinimais. Nieko nespręsiu už jį ir nesakysiu, ką jam daryti. Ir savo sūnus taip auklėjau. Turi problemų – spręsk pats. Aš palaikysiu, padėsiu, gelbėsiu. Viską padarysiu, ką reikės, bet sprendimas – tavo rankose. Jeigu gyvenimas bus blogas, žinos, kad ėjo savo pasirinktu keliu, jeigu geras – jis nieko nebus man skolingas ir žinos, kad to pasiekė pats“, – kalbėjo pašnekovas.
