– Papasakok, kaip atsidūrei Niujorke. Kodėl nusprendei įsikurti šiame mieste?
– Studijuodama pirmame psichologijos bakalauro kurse Vytauto Didžiojo universitete tapau vokiečių grupės „Scooter“ šokėja. Suderinti intensyvų koncertinį turą ir studijas universitete buvo nemenkas išbandymas. Visada sakiau ir tikėjau – viskas yra įmanoma. Nežinau, ar teisinga būtų save vadinti avantiūriste. Niekada neabejojau savimi ir visada stengiausi tobulėti, patirti vis kažką naujo. Baigusi studijas nusprendžiau, kad atėjo laikas permainoms. Jokio plano neturėjau. Pasiryžau išeiti iš grupės „Scooter“. Tą padaryti buvo labai nelengva, tapome tikra šeima. Nusipirkau lėktuvo bilietą į Niujorką. Tiesa, jis buvo tik į vieną pusę. Įsidėjau universiteto diplomą į lagaminą ir net nenutuokdama, kas manęs laukia, išskridau. Ir štai jau ketveri metai aš gyvenu Niujorke.
– Gilinaisi į aktorinio meno studijas. Kodėl pasirinkai šią sunkią ir gana nenuspėjamą profesiją?
– Nuo vaikystės žavėjausi teatru, filmais ir pasakomis. Turiu keistą įprotį mėgiamus filmus žiūrėti dešimtis, šimtus kartų. Mano mama turėjo įgimtą meno, grožio suvokimą, padėjo man pamatyti tikrąjį subtilumą kūryboje. Užaugau klausydama pasakojimų apie jos mokslus Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Visas mano gyvenimas buvo susietas su menu. Būdama labai maža supratau, kad niekur taip gerai nesijaučiu kaip scenoje. Studijuodama psichologiją visada žinojau, kad įgytas žinias pritaikysiu kažkur kitur, bet ne dirbdama psichologe.
Jau antrąją viešnagės Niujorke dieną susipažinau su žmonėmis, kurie mane paskatino pasidomėti aktorystės studijomis. Suvokiau, kad turbūt tai ir yra priežastis, kodėl širdis mane atvedė į šį miestą.
Baigiau studijas Niujorko Lee Strasberg Kino ir Teatro Institute. Jame studijavo daugybė garsiausių ir talentingiausių pasaulio aktorių: Marilyn Monroe, Robertas DeNiro, Alas Pacino. Vincentas D’Onofrio – nuostabaus talento aktorius ir mokytojas įkvėpė ir palaikė ne tik mane, bet ir visą mūsų kursą. Aš visada prisiminsiu jį kaip žmogų, kuris man neleido pasiduoti.
– Kur šiuo metu dirbi? Su kokiais aktoriais teko vaidini? Gal sulaukei ypatingų pasiūlymų?
– Po daugybės atrankų ir kelių trumpametražių filmų, pavasarį gavau nedidelį vaidmenį filme „Carol“. Filme vaidina Cate Blanchett ir Rooney Mara. Dirbti ir stebėti tokius talentingus aktorius bei režisieriaus Toddo Heyneso darbą yra neįtikėtina patirtis.
Šią vasarą Londone filmavausi filme „Adam Jones“, kurį režisavo žymus režisierius Johnas Wellsas. Dirbau vienoje filmavimo aikštelėje su daugybe žymių aktorių – Bradley Cooperiu, Sienna Miller, Uma Thurman, Omaru Sy, Danieliu Bruhlu. Alicia Vikander.
Taip pat filmavausi buvusios didžėjų grupės „Swedish House Mafia“ narių Axwello ir Ingrosso muzikiniame naujos dainos vaizdo klipe „On My Way/ Can’t Hold Us Down“, kuris turi jau visai netrukus pasiekti grupės gerbėjus. Klipas buvo filmuojamas Rumunijoje rugpūčio mėnesį. Darbai truko tris dienas neįtikėtiname 40 laipsnių karštyje.
Laikas, praleistas filmavimo aikštelėje, ir kūrybinė komanda buvo puiki. Teko ir kaskadininkės duonos paragauti – vairuoti automobilį visu greičiu ir sugebėti sustoti tiesiai prieš Sebastianą Ingrosso ir Axwellą jų nesužeidžiant, tada iššokti iš mašinos ir ją susprogdinti. Buvo labai smagi patirtis, kuri, tikiuosi, man vieną dieną pravers filmuojantis filme.
– Ar sunku lietuvei siekti aktorės karjeros Niujorke?
– Žingsnis po žingsnio, labai lėtai, kaupiant patirtį ir tobulėjant einu savo svajonių link. Esu priimta į Amerikos aktorių gildiją. Tai man didelis pasiekimas ir aš tuo labai džiaugiuosi. Tikiu, kad viskas dar tik priešakyje.
Šie ketveri metai vis dar yra didžiulis išbandymas. O buvo visko: džiaugsmo, nusivylimų, pakylėjimų ir nuosmukių… Tačiau niekas gyvenime nevyksta be reikalo. Mėgaujuosi procesu ir kasdien dėkoju Dievui, kad siunčia man tokias nuostabias galimybes dirbti su žmonėmis, kurie mane įkvepia, skatina tobulėti kaip aktorei ir žmogui.
Būti aktore Niujorke ar bet kur kitur yra vienodai sunku. Čia daug filmavimų, daugybė teatrų, tačiau labai didelė konkurencija, gauti vaidmenį tikrai nelengva. Tačiau sunku ir Lietuvoje. Juk ne tiek ir daug filmų sukuriama, o teatruose vaidmenis gauna jau dirbantys jame. Jaunam aktoriui yra sunku visur. Net ir žinomiems aktoriams nėra lengva. Niekada nesi garantuotas, ar atsiras tau tinkamas scenarijus, o gal teks palaukti kelis metus. Manau, turi būti gerokai trenktas, kad pasirinktumei aktoriaus duoną. Bet taip gyventi yra labai įdomu!
Stengiuosi tobulėti kasdien, nebijoti būti savimi. Tikiu, kad tik būnant savimi gali sukurti naują personažą. Kamera niekada nemeluoja, o už netikrumo nepasislėpsi.
– Ar netrukdo savo tikslų siekti lietuvių kalba?
– Lietuvių kalba netrukdo, nes netenka ja kalbėti. Nors naujame Axwello ir Ingrosso video klipe režisierius paprašė manęs kelis sakinius ištarti gimtąja kalba. Labai laukiu išvysti ir išgirsti!
Nemažai kliūčių teko patirti dėl juntamo akcento. Aktorių atrankų režisieriai dažnai reikalauja amerikietiškos tarmės. Jau keli metai stengiuosi ir daug dirbu, kad kalbėčiau kaip amerikietė. Galiu pasakyti, kad tai yra tikrai nelengva. Tai nuolatinis darbas su savimi ir su dialektų mokytojais.
Turiu svajonę vaidinti gimtąja lietuvių kalba. Gimtoji kalba yra neatskiriama dalis manęs ir bus man pati gražiausia. Sava kalba visada paliečia širdį.
– Papasakok apie gyvenimą Niujorke. Ką veiki laisvalaikiu, kaip atrodo tavo darbo diena?
– Laisvadienis nuo darbo dienos labai skiriasi. Kai tenka filmuotis, jautiesi kaip vaikas. Tave paima iš namų, nuveža į grimerinę, aprengia, nugabena į filmavimo aikštelę, kur turi tarti kažkieno kito sukurtus žodžius ir visa tai paversti savais. Tai labai stebuklinai keistas jausmas – gali būti ar tapti kuo tik panorėjęs. Po tokios dienos grižti namo ir stengiesi pailsėti.
Kiekvieną dieną vyksta peržiūros ir atrankos. Ir nors sudalyvavus šimte atrankų pavyksta gauti bent vieną vaidmenį, esu pati laimingiausia. Tikiu, kad kiekvienas „taip“ atneša mylimą darbą, o kiekvienas „ne“ yra tik dar didesnis spyris mokytis, tobulėti ir niekada nepasiduoti.
Šiuo metu pas mane namuose keliems mėnesiams yra apsistoję draugai dailininkai iš Monako. Jie labai talentingi ir savotiškai išprotėję. Mūsų gyvenamasis kambarys yra pavirtęs į didžiulę studiją, su daugybę teptukų, dažų, popieriaus, raudono vyno ir nenutylančios amerikietiško senojo bliuzo muzikos. Mes vieni kitus įkvepiame, labai suprantame.
Bent kartą per savaitę išeinu į „pasimatymą“ su savimi. Pasikviečiu save į muziejų, kiną ar tiesiog sėdu į metro ir važiuoju nežinoma kryptimi. Nemažai laiko praleidžiu fotografuodama, klausydama muzikos. Muzika mane įkvepia labiausiai. Mėgstu gaminti, o ypač draugams. Dažniai organizuojame linksmus pasisėdėjimus, vakarienes su daug skanaus namie gaminto maisto ir dar daugiau juoko.
– Ar dažnai užsuki į vakarėlius? Papasakok plačiau, kaip žmonės linksminasi Niujorke?
– Niujorke yra labai daug vakarėlių. Galerijų atidarymai, labdaros vakarienes ir renginiai, barai, koncertai... Tik spėk suktis. Aš labai mėgtu šokti, dėl to bent kartą per savaitę išeinu pasilinksminti su draugais. Keli iš jų yra labai talentingi didžėjai, visuomet labai džiaugiuosi turėdama progą paklausyti jų grojamos geros muzikos ir praleisti laiką kartu.
Žmonių įvairovė Niujorke yra tokia didelė, gali ir galva susisukti. Šis miestas niekada nemiega, čia visada rasi, kur nueiti, kur padainuoti, pašokti ar nueiti į gerą koncertą. Prieš savaitę buvau paklausyti dainininko Stevie Wonderio. Kokia energija ir talentas! Tikras stebuklas išgirsti Stevie gyvai.
– Gal bendrauji su kokiomis nors garsenybėmis ir tavo draugų rate yra žinomų žmonių?
– Draugų rate turiu žinomų ar net labai žinomų žmonių. Ilgą laiką dirbant filmavimo aikštelėje su aktoriais ar kitais komandos nariais tampi draugais. Nesureikšminu jų žinomumo, tačiau daugumos jų charizmos tikrai nepaneigsi. Kaip ir talento, nuolatinio sunkaus darbo, kuriuo labai žaviuosi. Būti žinomam už savo nuostabius, ypatingus darbus yra visai kas kita, nei būti žinomam už prodiuserių sukurtus skandalus, tam, kad uždirbtumei iš to pinigų.
– Tau teko garbė lankytis Kanų kino festivalyje. Kaip ten patekai?
– Gegužės mėnesį išgirdau apie internetinių aukcionų svetainę „BidKind“. Pamačiau, kad pirmasis organizuojamas aukcionas buvo kelionė į Kanų kino festivalį. Pagalvojau, kad gyvenimas yra magiškas, tai kodėl nepabandžius sudalyvauti. Po kelių valandų praleistų varžantis su vitualiais konkurentais, ekrane išvydau savo, kaip laimėtojos vardą.
Iš šios kelionės gavau daugiau nei tikėjausi. Sudalyvavau ne tik žymiausiuose vakarėliuose, sutikau nepakartojamus žmones, bet taip pat prisijungiau prie filmo „Dissapearance of Eleonor Rigby“ premjeros. Padėjau režisieriui bei prodiuseriams rasti tinkamą muziką, garso takelį. Po filmo premjeros visi kartu linksminomės vakarėlyje, kuriame režisierius Nedas Bensonas padėkojo man už gerai atliktą darbą. Tai buvo labai maloni staigmena, lyg savotiškas apdovanojimas.
– Iškilmėms pasipuošei dizainerio J. Statkevičiaus kurtomis suknelėmis. Kodėl pasirinkai šį drabužių kūrėją?
Festivalyje vilkėjau dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtą suknelę. Juozas yra geras mano draugas, kurį labai myliu. Visada maniau, kad jis yra išskirtinis. Žinojau, kad jei noriu savo suknele išsiskirti iš kitų, tai tik jis man gali padėti. Ir tai man pavyko. Visi svečiai klausė, iš kur gavau tokias gražias sukneles.
– Papasakok apie labdaringa veiklą, kuria esi susižavėjusi.
– Kaip „BidKind“ auciono laimėtoja buvau pakviesta sudalyvauti labdaros renginyje, kurį organizavo „The Art Of Elysium“. Tai nuostabi organizacija, kurioje menininkai padeda sunkiai sergantiems vaikams ligoninėse. Grįžusi į Niujorką prisijungiau prie jų veiklos. Kartu su aktoriais Jamesu Franco, Paz Vega kelis kartus per mėnesį vystame į Niujorko ligonines, kuriose su vaikučiais, sergančiais vėžiu, dainuojame, piešiame, statome trumpus spektaklius. Nežinau, ar galėjau gauti didesnę dovaną. Mano širdis dainuoja ir kraujuoja tuo pačiu metu. Bet matant, kaip vaikai džiaugiasi, kiek jiems atneša tai laimės, jaučiuosi pakylėta. Ši veikla verčia pamatyti prasmę visame, ką aš veikiu, kuriu ir dar kursiu savo gyvenime.