– Paskolų portfeliai, rinkos tendencijos, spekuliatyvusis kapitalas ir panaši terminologija jums, kaip žmogui, matyt, seniai uždėjo antspaudą?
– Mūsų profesija neišvengiamai uždeda antspaudą. Net charakterį kažkiek lemia. Egzistuoja stereotipai, kaip finansų srityje dirbantys žmonės privalo rengtis, elgtis, bendrauti su žiniasklaida. Jei pradėsi per daug ekstravagantiškai kalbėti, niekas daugiau nebekalbins arba manys, kad nori ne tiek orientuoti, kiek suklaidinti. Savo darbo apyaušriu norėjau būti labai protingas, todėl naudojau daug tarptautinių žodžių. Tik paskui susimąsčiau, kad kvailai atrodau iš šono. Nuo to laiko stengiuosi kalbėti taip, kad mane suprastų kuo daugiau žmonių, kurie nėra ekonomikos ar finansų ekspertai. Visuomet prisimenu, kai kartą viena mano pažįstama sakė: „Mačiau tave per televiziją, puikiai atrodei, gražiai šnekėjai, nieko nesupratau.“
– Esate finansų analitikas, SEB banko prezidento patarėjas, ekonomikos mokslų daktaras. Žmogus, žinantis viską apie pinigus?
– Jokiu būdu ne. Nereikia pižoniškai vaizduoti visko išmanančio. Ekonomika, finansai – kaip medicina. Turi specializuotis vienoje srityje, lįsti į gylį. Mano sritis – ekonomika kaip visuma, ekonominiai procesai, ekonominė politika, t.y. valdžios galimybės veikti ekonomiką jai prieinamais svertais, finansų rinka makro požiūriu, palūkanų normų susidarymas, prognozės. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad puikiausiai išmanau konkrečius finansų instrumentus. Visko žinojimas reikštų, kad esu paviršutiniškas, o aš to kaip tik ir stengiuosi vengti.
– Kas jums yra pinigai?
– Priemonė, padedanti pasiekti daugiau laisvės. O laisvė – labai didelė vertybė. Bet mitas, kad jei jau tu bankininkas, turi tiek pinigų, kad nebežinai, kur juos dėti. Nieko panašaus. Aš esu žmogus, paėmęs nemažą paskolą. Kiekvieną mėnesį moku palūkanas, todėl dažnai būna taip, kad nereikia rūpintis, kur investuosiu laisvus pinigus: aš jų neturiu. Būna, kad atsiranda, bet tikrai turiu fantazijos, kur juos išleisti.
Esate kada įsigijęs beprotišką pirkinį ar pralošęs didelę pinigų sumą?
– Lošti? Ne. Didžiausią azartą jaučiu sportuodamas. Jeigu man nepavyksta laimėti, tampu sunkiai kontroliuojamas, šūkauju. O beprotiški pirkiniai... Kai gyveni šeimoje, tenka suvaldyti beprotystes. Bet esu jų padaręs, esu... Konkretizuoti nenorėčiau, bet išleidau nemažą pinigų sumą dalykui, kuris man buvo reikalingas kaip žaisliukas. Tik vėliau išaiškėjo, kad tai buvo gera investicija.
– Ar dalyvaujate biržos žaidimuose?
– Galbūt pasirodys juokinga, bet biržoje beveik nežaidžiu.
– Tikriausiai jūs – vienas tų, kurie prieš pat nekilnojamojo turto kainų šuolį įsigijo itin vertingą objektą?
– Taip, bet tai nebuvo sąmoninga investicija. Įsigijau savo svajonių sklypą ir, žiūrint iš dabartinių pozicijų, įsigijau nebrangiai. Ilgai ieškojau būsto Senamiestyje, buvau nusprendęs, kokie turėtų būti mano namai, kol radau sklypą netoli Belmonto. Prieš penkerius metus su žmona buvome nuvažiavę į tą nuostabų kampelį. Pasakiau, kad jeigu statyčiau namą, tai tik čia. Bėgant laikui tą kampelį visai pamiršom. Kai nekilnojamojo turto agentė nuvežė mane kaip tik į tą vietą, juokiausi, kad tai – Dievo pirštas.
– Kas jūsų šeimos iždininkas?
– Sakykime, aš. Bet kai reikia priimti strateginius sprendimus, svarbesnį vaidmenį vaidina žmona.
– Galėtumėte prisiminti, kaip tapote pora?
– Mes abu klaipėdiečiai, buvome mokslus bebaigią, kai susipažinome pusseserės vestuvėse. Matyt, taip buvo lemta. Diana – mano gyvenimo žmogus, sutiktas visiškai atsitiktinai. Nuo tada aš jos ir nebepaleidau.
– Kuo Diana jus taip sužavėjo?
– Nevaidinsiu, kad per pirmąjį susitikimą mane sužavėjo dvasiniai turtai. Pirmiausiai užfiksavau nepaprasto grožio merginą. Tą vakarą, vestuvėse, mes net poroje nebuvome. Bet tam tikros rokiruotės įvyko. Buvau, kas man nebūdinga, įžūlus ir asistavau jai. Nors turėjau man priskirtą merginą. Man toks akiplėšiškumas nebūdingas, bet tąkart taip buvo. Matyt, vidinis balsas įsakė, kad turiu veikti ryžtingai ir drąsiai.
– Ar žinote, kad visa Lietuva spėlioja jūsų vardo kilmę? Gal tėvai laukė mergaitės?
– Gitanos vardas dažnesnis nei Gitano. O istorija labai paprasta. Mano mama bendravo su anglų kalbos mokytoja, kuri lyg ir įpiršo tą vardą. Dabar mama, sužinojusi ispanišką jo reikšmę, išgyvena. O aš sakau: „Mama, nusiramink. Taigi žmogus vardą daro, ne vardas – žmogų.“
– Kaip sprendžiate dukrų kišenpinigių klausimus?
– Labai paprastai. Kaskart, kai vežu jas į mokyklą, būna reketo scena. Susėdame visi į mašiną, tada pasigirsta: „Tėveli, duok piniginę.“ Tėvelis ištraukia piniginę, vaikai pasiima tiek, kiek jiems reikia, ir sugrąžina atgal. Būtų baisiausias įžeidimas, jei kada suabejočiau, kad jos pasiėmė per daug.
– Kiek paprastai paliekate arbatpinigių?
– Tarp penkių ir dešimties procentų nuo sąskaitos sumos. Ne daugiau kaip dešimt. Su kolegomis pasišpilkuojame ta tema. Jeigu jie mėgina palikti daugiau kaip dešimt procentų, juokais sakau: „Negadinkite rinkos, ką jūs darote, išpaikinsite žmones!“ Bet pasitaiko išimčių – kartais tarp tavęs ir personalo užsimezga itin draugiški santykiai.
– Ar renkatės, su kuriais žmonėmis bendrauti, o su kuriais – verčiau ne? Jūsų draugijos tikriausiai siekia ir gana prieštaringos reputacijos asmenys. Kaip atsirenkate?
– Nuoširdumas – pagrindinis kriterijus, pagal kurį mane žmogus patraukia arba ne. Jeigu matau, kad po plačia žmogaus šypsena slypi išskaičiavimas, mintyse jį nurašau. Gana gerai tai jaučiu. Turiu uoslę šiems dalykams.
– Sutiktumėte su posakiu – jei nesiseka su pinigais, sekasi meilė?
– Ne, gali sektis arba nesisekti abiejose srityse (juokiasi).
– Kaip įsivaizduojate save po penkerių metų?
– Norėčiau pakeliauti. Panašiai, kaip Hokšila. Užsimesčiau kuprinę ant pečių ir važiuočiau autostopu po Centrinę Ameriką. Dabar, matyt, toks gyvenimo etapas, kai jaučiuosi gerai, esu harmonijoje su savimi, artimaisiais, su gamta. Ir darbas man patinka. Bet jame man taip nusibosta planuoti ir prognozuoti, kad neberandu dvasinių jėgų prognozuoti dar ir savo gyvenimą. Bus, kaip bus.
– Kiek jums artima mintis tapti Lietuvos prezidentu?
– Jei pasakyčiau, kad šį klausimą išgirdau pirmą kartą, būtų nenuoširdu. Vis dėlto tai būtų labai didelis iššūkis man. Pirmiausia žmogiškąja prasme. Turėčiau suardyti visą harmoniją, apie kurią kalbėjau. Kitas dalykas, ką pagalvos žmonės. Ar jiems reikia? Ar jie nemato geresnių kandidatų?
– Bet kai prezidentas Valdas Adamkus mini jaunus, protingus ir gabius, daug kas mano, jog tarp eilučių tariama jūsų pavardė.
– Gerai, taip gali galvoti prezidentas. Mes esame su Jo Ekscelencija apie tai kalbėję. Esu dėkingas jam, jei mane įvertino, bet geriau nespėliokime, ką jis turėjo galvoje kalbėdamas apie įpėdinį. Jo apibrėžti kriterijai tinka keliems šimtams tūkstančių pretendentų. Prezidentą rinks žmonės. Vieni nori vienokio, kiti – kitokio. Pagrindinis klausimas: ar aš šito noriu? Ar man to reikia? Neatsakiau sau į šį klausimą ir dabar nenoriu sau dėl to kvaršinti galvos. Gal dabar geras metas išvažiuoti, ramiai pagalvoti apie viską, kas vyksta?