Merginos papasakota istorija nepaliko abejingos G. Brokienės. Pabėgusi iš bombarduojamo Charkovo Mariia tris dienas keliavo iki Rumunijos, tuomet trimis skirtingais traukiniais pasiekė Vieną ir galiausiai atskrido pas Kipre atostogų metu pasilikusią mamą.
Čia abi moteris pasitiko Gretė, kuri suteikė visą reikiamą pagalbą. Šią istoriją ji papasakojo instagrame ir sutiko pasidalinti su Delfi skaitytojais.
„Užvakar sulaukiau žinutės iš savo mylimos klientės gyvenančios Londone:
– Grete, mano draugė Mariia šiuo metu bėga iš bombarduojamo Charkovo, dėdė su teta ją paveš iki Rumunijos sienos ir tada su traukiniais jie bandys pasiekti Vieną. Mariia ieškos būdo iš Vienos skirsti į Kiprą, nes ten atvažiavusi trumpo poilsio, o vėliau prasidėjus karui užstrigo jos mama.
Gal netyčia žinai, kas galėtų joms padovanoti kelis rūbus ir avalynės? Jos turi laikiną prieglobstį pas mamos pažįstamą, bet jokių būtiniausių asmeninių daiktų...
Per parą laiko su drauge čia gyvenančiomis moterimis surinkome/supirkome pilną automobilį daiktų, kažkas prisidėjo pinigais, o didžiausia finansinė parama Mariiai ir jos mamai atkeliavo iš Londono. Šiandien ryte kartu su vaikais viską nuvežėme į Limassolį, kur susitikome su nuostabiosiomis ukrainietėmis.
Moterys šypsosi ir yra be galo dėkingos. Nors Mariios veidas perbalęs kaip kreida, o paakiai juodi kaip naktis, akyse viltis ir džiaugsmas, kad čia saugu.
Jokios nuoskaudos, jokių ašarų ar skundų. Jokio pikto komentaro apie jų tėvynę užpuolusį agresorių, jo tautą ar jo kariuomenę, kuri toliau niokoja gimtinę ir žudo ten likusius. Tiek ryžto ir noro greičiau tęsti karo sustabdytą gyvenimą dar nesu mačiusi. Sunku nupasakoti, kaip didžiai moteryje veikia išlikimo instinktas.
Nedrąsiai paklausiau, kaip tas pabėgimas atrodė, štai Mariios istorija.
„Vasario 24 d. 05:00 Charkove prasidėjo ataka. Visi slėpėmės savo daugiabučio rūsyje ir naiviai tikėjome, kad tai truks dieną ar dvi. 5-tą parą sulaukiau dėdės žinutės jog reikia bėgti. Daiktams susirinkti jis davė pusvalandį, bet iš jo teliko 10 min., nes likusias 20 min. aplikui namą krito bombos ir aidėjo šūviai, tad buvo baisu palikti rūsį.
Į 11 aukštą bėgau savomis kojomis, nes nuo pat atakų pradžios liftas buvo išjungtas. Su automobiliu iki Rumunijos sienos keliavome 3 paras – baisiausia buvo kai valandai užstrigome kamštyje ant tilto, kuris pastatytas virš Dniepro, jis buvo mūsųų viltis pabėgti. Tačiau tas tiltas – okupanto taikinys“.
Toliau kelionė trimis skirtingais traukiniais ir pasiekta Viena, iš kur Mariia atskrido pas mus į salą. Tik po kelių valandų iš jos draugės sužinojau, kad beveik savaitę bėgimo ji nevalgiusi ir nemiegojusi, pati, žinoma, nepasipasakojo.
Kai paklausiau, ką pasiėmė iš namų, sąrašas buvo neilgas: keli megztiniai, medikamentai ir universiteto diplomas įrodantis, kad Mariia baigusi mediciną ir yra bendrosios praktikos gydytoja – kad greičiau rastų čia darbą ir kabinusi į gyvenimą toliau.
Mariios pasakojime nebuvo jokių perdėtų emocijų, tik išlikimo metu įsijungęs subtilus sarkazmas. Priminė Remarko pasakojimo stilių jo knygose apie karą.
Leyla visą kelią namo klausinėjo kodėl daiktus atidavėme tetoms. Atsakiau be kūrybos: „Tetos nebeturi namų, todėl turime padėti joms. Tada trimetė pati sumąstė, kad pikti dėdės sugriovė tetų namus ir pasakė padovanosianti damoms savo burtų lazdelę. Per ašaras nemačiau kelio atgal į Pafosą.“
Lietuva drauge su Šveicarija, Libanu, Moldova ir UK apkabina Ukrainą čia, Viduržemio jūros saloje. Moteris apkabina moterį ir tai yra didžiausia jėga bei stiprybė, kokią pasaulis yra matęs.
Slava Ukraini“, – socialiniame tinkle rašė G. Brokienė.