Modelis tvirtina, šis sunkus metas - tai ne pirmas jai siųstas likimo išbandymas.
„Dar 2012-aisiais buvau Tel Avive, būtent tuo metu teroristinė organizacija „Hamas“ smogė Izraeliui – buvo paleista 800 bombų. Teko bėgti slėptis į bunkerį ir laukti. Taip pat esu patyrusi stiprius žemės drebėjimus Los Andžele ir Milane. Savanoriaudama Pietų Afrikoje bėgau nuo liūtų – buvome patekę į nepavydėtiną situaciją. Jau vien skrendant čia, į Ispaniją, būnant 10 kilometrų aukštyje, sprogo lėktuvo variklis ir turėjome avariniu būdu leistis viename Prancūzijos kaime. Ir štai, šiandien esu viename karščiausių koronaviruso taškų pasaulyje“, - "Delfi" pasakoja Solveiga.
S. Mykolaitytė Ispanijoje gyvena su sužadėtiniu Mantu. Moteris teigia, kad į koronavirusą jiedu stengiasi žvelgti be baimės, panikos taip pat nejaučia.
„Manau, kad tikrai nereikia panikuoti – reikia sąmoningai suvokti ir įvertinti padėties rimtumą, ko gali imtis, kad apsaugotum save ir kitus. Tačiau negerai ir tada, kai žmonės elgiasi egoistiškai, – mintimis dalijasi modelis. – Ispanijoje prabėgo jau 4 griežto karantino savaitės. Prieš daugiau nei porą savaičių važiavome į vaistinę ir į maisto parduotuvę. Dabar galvoju, kad jau geriau būčiau niekur nelindusi – vos išėjome iš namų, pasijutome, lyg kas būtų įmetęs į kitą laiko ir erdvės dimensiją. Po to, ką pamačiau, dingo noras kišti nosį iš namų. Keistas jausmas, kai žmogus, pamatęs kitą žmogų baikščiai neria į kitą gatvės pusę. Parduotuvėje vienas nuo kito bėga ir nedrąsiai nudelbia akis. Visiškai nejauki tyla. Suprasčiau, jeigu tai vyktų Lietuvoje, bet juk čia Ispanija!”
Tarptautinę karjerą vystanti moteris sako, kad ispanams suvaržyta laisvė nėra problema – jie suvokia, kad svarbiausia čia yra žmogaus gyvybė.
„Dabar jau nebesvarbu, už ką italams ir ispanams teko tokia Dievo rykštė. Dėl pietietiško lėtumo, perdėto optimizmo, ar požiūrio, kad non ce problema – viskas visada bus gerai. Galbūt už jų nesibaigiantį norą bendrauti, lankyti šeimas, draugus, buriuotis didingose gotikos ir baroko aikštėse. Iš šių tautų šimtmečius besitęsiančius stiprius kultūros papročius išrauti sunku. Nebesvarbu. Dabar svarbu tai, jog suvokę padėties rimtumą jie nebezyzia, neinkščia ir nesiskundžia, kokios suvaržytos yra jų teisės. Dabar pietiečiai vienijasi ir supranta, kad jų įprastas gyvenimas palauks, kad jų poreikiai negali būti aukščiau, kai kalbama apie žmogaus gyvybę”, – Delfi teigė pašnekovė.
Moteris pasakoja, jog Ispanijoje už nusižengimus yra griežtai baudžiama piniginėmis baudomis. Kartą baudos vos išvengė ir pati Solveiga – į parduotuvę nuvažiavo dviese su mylimuoju, o Ispanijoje iš namų išvykti leidžiama tik po vieną žmogų.
„Prie mūsų iš karto prisistatė policija, tačiau pamatė, jog patys esame pasimetę. O parduotuvėje nenupirksi nei lemputės, nei keptuvės, nei kojinių – atidaryti tik maisto prekių skyriai. Norint išeiti iš namų, reikia internetu užpildyti specialią formą, –situaciją Ispanijoje apibūdina Solveiga. – Dabar išties džiaugiuosi, kad gyvename name su terasa, kad matau jūrą, palmes, kad kartais išlenda kaitri saulė, galiu terasoje sportuoti, pasideginti ar dirbti kompiuteriu. Jūra, regis, ranka pasiekiama, o išeiti negali. Prieš mėnesį, kai dar nebuvo viskas taip baisu, tačiau draudimai buvo įsigalioję, buvau išėjusi viena prie jūros – iki jos vos 3 minutės kelio, bet nuo to pasidarė tik dar liūdniau. Nebėra kurorto gyvasties, milžiniškas paplūdimys tuščias, viskas užsidarę, jokio žmogaus – tik tolumoje šunys loja.”
Mados versle šiuo metu taip pat pauzė – suplanuoti darbai perkeliami į ateitį. Delfi pašnekovė neslepia, jog nežinia, kada viskas stos į vėžias, iš tiesų baugina.
„Iš pradžių ši situacija gąsdino – buvo suplanuotos kelionės į Milaną, Ameriką, o paskui viskas stojo, į minusą viskas. Buvo šokas. Kai sienos dar nebuvo uždarytos, buvau užsidegusi skristi, tačiau viską permasčiau iš naujo – dabar jau neaišku, kur būčiau viena užstrigusi. O nuotaika kinta kasdien – būna, kai viskas labai gerai, paskui užeina liūdesys, jog nieko negali padaryti ir esi lyg uždarytas į narvą. Atrodo, jeigu dabar žmogus alkūnėmis brautųsi prigrūstame metro Niujorke – aš jam nusišypsočiau, šiandien net ir tokių žmonių pasiilgstu”, – šypteli Solveiga.