Įrašu, patalpintu feisbuke, R. Mikelkevičiūtė sutiko pasidalinti ir su Delfi.
„Kaip aš, miestietė, tapau kaimiete!
Mes iš miesto pabėgome į kaimą prieš 20 metų ir sakau atvirai – net penthauzas manęs ten nesugrąžins! Bet vienas didelis „UPS“, visgi, nutiko.
Būtų gera tragikomedija, jei sukurčiau filmą apie tai, kaip miestiečiai, t.y. mes, nusprendėm šokiais tokiais ūkininkėliais tapti ir bent kažkiek maisto užsiauginti patys – tai juk taip paprasta ir net madinga!
Galit pasidalinti savo patirtimi, kaip jums sekasi?
Skambės juokingai, bet aš seniai būčiau bankrutavusi kaip ūkininkė ir tai būtų tragedija.
Mūsų „Ups“ buvo:
* Arbūzai. Iš 300 sėklų, kurias reikėjo dar susodinti, išaugo tik TRYS arbūzai!
Didžiausias arbūzas buvo vyro kumščio dydžio.
* Bulvės paskendo pavasario ežerėlyje!
* Agurkus suėdė koks tai amaras, ką išgelbėjom – nuskynė 3 šunys!
* Obelys kelis metus nedavė nė vieno obuolio – kažkoks gyvis viską sukramtė! Kol sužinojom, kad yra saugių priemonių!
* Labas rytas 5:30 net savaitgalį.
Neparduočiau savo Gulbės ir co kiaušinių net už 5 eurus! Neatsipirks! Ponios ne tik tarp rožynų pasivaikšto, bet po muštynių ir namuose pagyvena.
Duonos nesiryžtam auginti. Ją mokėmės kepti pas vieną labai gražią ūkininkę Neringą iš Biržų – jos suskirdusių rankų nepamiršiu niekada!
Aš įsivaizdavau ūkininkės gyvenimą romantišką, gražų ir gana lengvą! Realybėje grožio ir romantikos mažai, ir dar visiškas pravalas gavosi!“ – rašė R. Mikelkevčiūtė.