– Gintare, kiek šiuo metu prižiūrite šunų?
– Du Berno zamenhundus prižiūri mano mama, bet planuoju netrukus juos parsivežti į savo namus. Dar du tiesiog priklydo. Mažasis Zigmas atsekė namo paskui sūnų dar pavasarį. Jis labai protingas, tik turi vieną bėdą – vis nori pabėgioti. Aišku, visi aplinkiniai jau žino, kieno šuo, ir parveža jį mums arba patys nuvažiuojame pasiimti. Ant Zigmo antkaklio kabo pakabutis su visa informacija, kad, jeigu ką, žinotų, kur jį grąžinti (šypsosi). O didysis Džiazas, vilkšunio mišrūnas, priklydo visai neseniai. Taip pat protingas ir gudrus, dar jaunas, bet turėti keturis šunis – per daug.
– Ar ketinate Džiazą pasilikti?
– Kol dar neprisirišome, ieškome jam kitų namų. Nesinori kreiptis į prieglaudą, vis atidėliojame, nes skauda širdį, viliamės, kad dar atsiras nauji šeimininkai. Jis mielas, gražus, jau klauso vyro komandų.
– Kodėl du šunys atsirado pas mamą?
– Jūsų šunų vardai labai išradingi: Dafnė, Denzelis, Zigmas ir Džiazas. Kodėl renkatės nestandartinius vardus?
– Mėgstame keistus vardus (juokiasi). O kam daugiau tokius suteikti?
– Dafnė ir Denzelis – kilmingi šunys. Ar kada nors juos rengėte kokiai nors parodai?
– Galėjome, tačiau šunys mums draugai ir šeimos nariai. Prižiūrime juos, tačiau neruošiame jokiems pasirodymams, tam ir laiko nėra.