– Ar susimąstėte, kiek daug atradimų ir džiaugsmų jums padovanojo praėjusieji metai?
Adomas (A.): – Tikrai daug. Pernai susituokėme, seną būstą pakeitėme į naujus namus, be to, mūsų šeimą aplankė didžiausias džiaugsmas – rugpjūčio pabaigoje gimė dukrytė Adija.
– Šiemet galbūt norėtųsi daugiau ramybės?
Ieva (I.): – Manau, kad šie metai bus tarsi visų pernykščių atradimų tęsinys. Juk kai namuose yra mažas vaikas, kiekviena diena gali būti vis naujas atradimas. Be to, netrukus ketiname keltis į savo naujus namus.
– Ko netradiciško vienas kitam linkėjote pasitikdami Naujuosius?
A.: – Juos sutikome labai netradiciškai, kaip niekada šeimyniškai. Šventėme kartu su mano brolio šeima – jie taip pat turi mažą, dviejų mėnesių, kūdikėlį.
I.: – Aplinkybės taip susiklostė, kad per patį vidurnaktį mes, abi mamos, su savo „leliukais“ ant rankų sėdėjome kitame kambaryje juos maitindamos. O kai supratome, kad šitaip įsėlinome į kitus metus, tiesiog viena kitą ramiai pasveikinome.
– Netyčia nepagalvojote, jog galbūt geriausias linkėjimas vienas kitam būtų, kad iki tol jūsų santykius užvaldžiusios romantikos neišguitų kasdienybės rutina?
A.: – Mūsų kasdienybėje nėra jokios rutinos. Kuo toliau, tuo daugiau patiriame naujų dalykų, kurie mus skatina tik džiaugtis. Niekada nepagalvojau, kad į mūsų santykius gali įsimesti rutina.
I.: – Mūsų gyvenimas – nuolatinis judėjimas į priekį. Mes abu esame žmonės, kuriems nepatinka ilgai sėdėti. Jei tik pajuntame, kad kažkas ne taip, tuoj kraunamės lagaminus ir lekiame pas draugus ar į gamtą. Iš tiesų, kai atsirado televizorius, virtuvė, sofa, tas sustingimo pavojus tapo didesnis. Tad ir judesio mūsų gyvenime atsirado daugiau. Manau, reikia stengtis neatsiduoti sustabarėjimui.
– Ieva, dar visai neseniai sakėte, kad jums nėra nieko smagesnio, kaip sėdėti namuose, džiaustyti skalbinius... Ar ir šiandien galite tą pasakyti?
I.: – Taip. Man gera sukinėtis namuose, aš nesijaučiu „iškirpta“ iš gyvenimo. Man smagu sėdėti ir nesinervinti dėl tiesioginio eterio ar filmavimų, kuriems reikia išmokti daug teksto. Namie su vaikeliu „nenčytis“ – tikras malonumas.
– Nejaugi šis darbas jūsų nė kiek neišsunkia?
I.: – Aišku, nuovargio būna, bet ne tokio, kokiu mane gąsdindavo kiti ar kokį patirdavau filmuodamasi ar repetuodama. Manau, kad mano geriausios atostogos vis dar tęsiasi...
– Kaip tuomet suprasti šį jūsų grįžimą į televiziją?
I.: – Iš šalies žiūrint gal ir atrodo, jog man nusibodo namuose. Iš tikrųjų nebūtume sutikę dalyvauti šiame projekte, jei ne kelios sąlygos. Pirmiausia, mums buvo sudarytas labai patogus darbo grafikas – viso mėnesio laidas nufilmuosime per vieną dieną. Kitas dalykas – kad jaustumės kaip namuose ir nepervargtume, laidoje mes būsime visi trys.
– Kaip pasiskirstėte pareigas laidoje?
I.: – Mes abu esame kavinės, kurioje vyksta tam tikras veiksmas, šeimininkai.
A.: – Viskas kaip tikroje kavinėje: vyras – prie baro, o moteris – padavėja, sutinkanti svečius ir bendraujanti su jais.
– Laidos pavadinimas „Atgal į vaikystės miestą“ tarsi sako, jog tai laida suaugusiesiems?
I.: – Tai laida visai šeimai. Mamytės galės gauti naudingų patarimų, kaip bendrauti su vaikais ar surengti jiems šventę, vaikučiams bus smagu pasiklausyti linksmų dainelių ar padainuoti kartu, pasimankštinti. Mūsų kavinėje dirbs viena moteris, kuri mokys, kaip gaminti maistą, o jai virtuvėje padės vaikai. Turėtų būti smagu.
– Adomai, jūs turite mažiau televizinės patirties nei Ieva. Lengvai priėmėte tokį iššūkį?
A.: – Šokių projektuose aš dalyvauju nuo 2006 metų. Tačiau niekada nebuvau jokių laidų vedėjas. Ši proga man – visai naujas savęs išbandymas ir tobulėjimas. O žinodamas, kad Rasos Micachienės projektai visada būna įdomūs ir sėkmingi, aš nė kiek nesispardžiau ir iškart pasakiau, jog tai turėtų būti smagu. Juk dabar galėsiu save išreikšti ne tik judesiu, bet ir liežuviu.
I.: – Aš savęs irgi klausiau, ko ten einu. Žinojau, kad bus nelengva. Aišku, būtų dar sunkiau, jei tam būčiau ryžusis viena. Nebūtų lengva vaikelį palikti namuose, sukontroliuoti savo fizinį nuovargį. Man svarbu nepervargti, po filmavimo dar turėti kantrybės pasirūpinti mažyle. Tačiau aš nemoku sakyti „ne“. Gyvenime priimu viską, ką tik man pasiūlo. Kita vertus, laidos režisierė Rasa – mano sena bičiulė, su kuria ne vienerius metus kartu dirbome. Ji mane seniai įkalbinėjo, tačiau dabar, kai dukrelei
– jau keturi mėnesiai, tam pasiryžau ir labai tikiuosi, jog neprašoviau.
– Sakėte, jog laidoje tėvai išgirs nemažai patarimų. Ar jums, tapus tėvais, reikėjo daug patarimų, kaip prižiūrėti kūdikį?
A.: – Kai atsiranda vaikas, pabunda vidiniai instinktai, ypač mamos. Aš pats bijojau momento, kai man teks keisti sauskelnes. Tačiau pirmą naktį pabandžiau, ir pavyko.
I.: – Atrodytų, jog viskas tau lyg ir „įdėta“ iš prigimties. Tačiau, nors, regis, ir žinai, man vis norisi pasitikslinti, ar tos mano žinios – teisingos. Tai tarsi psichologinė mokykla, kurioje tu išgirsti savo vidinį balsą, įgauni pasitikėjimo, išmoksti nepanikuoti tada, kai vaikas verkia.
– Kada jums būna sunkiausia?
I.: – Sunkiausia vakarais, kai mažylė būna pavargusi, irzli. Vakarais grįžta tėtis. Norisi su juo pabendrauti, o dukrytė nepaleidžia. Suprantu, jog neturiu jokios teisės pulti į paniką, nervintis, privalau išlikti rami. Kitaip pyktis gali užvaldyti. O tai ir būtų tos kasdienės rutinos pradžia. Mes esame labai impulsyvūs ir emocionalūs žmonės. Jei pasipykstam, tai audringai, tačiau jau po penkių minučių tas pyktis išgaruoja.
A.: – Tada geriausia išeitis – susikrauti daiktus ir bent trumpam visiems pabėgti iš namų.
– Kokius charakterio bruožus jau demonstruoja jūsų mažoji Adija?
A.: – Ji labai panaši į mus: aktyvi, smalsi, viskuo domisi, ramiai nepasėdi nė minutės. Kai tik kam nors užsimename apie jos judrumą, visi mums sako, jog pirmiau pasižiūrėtume į save...
– Kokia buvo jūsų vaikystė?
A.: – Man atrodo, normali. Aš supratau tėvus, kodėl jie nori, kad aš ko nors pasiekčiau, ir sprendžia už mane. Man buvo šešeri, kai mane nuvedė į šokių būrelį. Iš pradžių aš to nenorėjau, tačiau vėliau patiko. Dabar džiaugiuosi, jog esu pasiekęs ne tiek ir mažai. Manau, buvau geras vaikas savo tėvams. Iš vaikystės man labiausiai įsiminė mano vasaros Zarasų rajone, kai su kaimynų vaikais basi lakstydavome po pievas ir prisigalvodavome įvairiausių linksmybių. Iki šiol juntu didelę simpatiją kaimui.
I.: – Nors mes abu – vilniečiai, mus traukia arčiau žemės. Brandžiame amžiuje gal net išsikelsime į kaimą. Mano vasaros irgi bėgdavo kaime, prie upės. Mano tetos laikydavo gyvulių. Man labai patikdavo juos stebėti, šerti. Dar ir dabar, atrodo, užsimerkiu ir matau save įmerkusią kojas į upę ir svajojančią apie šviesią ateitį. Iš tiesų mano vaikystė buvo graži. Pradėjusi domėtis vaikų auginimu, suvokiau, jog pati turėjau puikias sąlygas formuotis kaip asmenybė, kuri pasitiki savimi, kuri gali reikštis visuomenėje, siekti ir pasiekti savo tikslų. Mes, matyt, abu tokie. Man nereikėjo paklusti tėvų valiai, nes pati buvau tvirto charakterio, žinojau, ko man reikia. Dar pradinėse klasėse pasakiau, kad būsiu šokių mokytoja, net tokį piešinį esu nupiešusi. Būdama dešimties, pati susiradau skelbimą, kviečiantį į baleto mokyklą, ir tėvų paprašiau, kad mane nuvestų.
– Kas šiandien tvarko jūsų namus?
I.: – Mes abu su vyru. Gal jis to ir nelabai norėtų...
A.: – Aš esu ganėtinai tvarkingas, bet tvarkytis man nelabai patinka...
I.: – Moteriai svarbiausia vyrą nukreipti tinkama linkme... Kilimų aš nesiurbiu. Manau, kad yra moteriški ir vyriški darbai.
A.: – Aš manau, kad indų plovimas – moteriškas darbas... Todėl Ieva įkalbėjo nusipirkti indaplovę...
– Kas jūsų šeimoje turi sprendžiamąjį balsą?
I.: – Žinoma, kad vyras, nes jis – šeimos galva.
A.: – Man atrodo, kad mūsų abiejų balsai turi vienodą galią.
I.: – Tačiau išsiskyrus nuomonėms vis tiek, manau, svarbu, jog vyrui bent atrodytų, kad jis daro galutinius sprendimus.
– Ar sukūrę šeimą įžvelgėte vienas kitame naujų, iki tol nepastebėtų, savybių?
A.: – Blogų savybių – tikrai ne. Greičiau gerų – Ieva yra labai kantri. Kartais, kai vaikas būna labai neramus, atrodytų, jog ir jos nervai turėtų būti ant ribos, tačiau ji niekada nesako „daugiau nebegaliu“, ima ir viską ramiai padaro.
I.: – Adomas – labai šeimyniškas. Visiems maga sužinoti, ar juntu dešimties metų amžiaus skirtumą. Tikrai ne, bet prisiminusi, kad gyvenimiškos patirties jis turi mažiau, dar labiau imu jį gerbti už tvirtumą ir norą tobulėti. Jis – labai ūkiškas žmogus plačiąja prasme. Kai įsigijome naują namą, daugelio darbų jis neišmanė, nes paprasčiausiai neturėjo patirties, tačiau aktyviai domėjosi, klausinėjo, tarėsi. Man tai atrasta nauja jo savybė. Manau, kad tai ir yra šeimos laimės paslaptis, kai abu tvirtai žino, ko siekia, ir stengiasi žengti į priekį. Pastebėjau, kad net materialios siekiamybės yra labai palankios judėjimui į priekį. Kai ko nors sieki, esi priverstas dirbti, galvoti, kurti, kaip užsidirbti daugiau, kad pasiektum savo tikslą. Ir tai tave varo į priekį. Tik, žinoma, svarbu neprarasti vertybinių nuostatų.
– Kokie yra jūsų svajonių namai?
I.: – Tai paprastas, niekuo neypatingas kotedžas kvartale, kur gyvena daug jaunų šeimų su vaikučiais. Jau matome, kaip jie visi užaugę drauge su Adija bus gera „chebra“. Namuose mums svarbiausia – didelis stalas, prie kurio galėtų susėsti daug žmonių. Įsivaizduoju, kad mūsų namuose nuolat bus šurmulys, durys bus atviros artimiesiems ir draugams.
A.: – Gyvensime kaip tikra itališka šeima...
– Ar šiemet turėjote laiko pažiūrėti, kaip vyksta šokių projektai?
A.: – Šiemet jau šeštą kartą dalyvavau šokių projekte. Visą vasarą atkakliai repetavau, dėjau daug vilčių išlikti jame kuo ilgiau. Tačiau partnerė iš projekto pasitraukė savo noru vos po kelių laidų... Tad paskui išblėso ir noras stebėti tolesnį šokių procesą.
I.: – Šokių tema – mums ypatinga. Ten susipažinome, ten prasidėjo mano televizinė karjera. Šįkart ilgai svarstėme, ar verta Adomui ir vėl dalyvauti. Žiūrovai mato tik gražiąją šokių projektų pusę. Tačiau tas pusmetis, kol vyksta projektas, – tarsi „iškirptas“ iš gyvenimo, nes tuo metu nebelieka nei laiko, nei dėmesio niekam kitam. O kur dar kasdien patiriama psichologinė įtampa – tai partnerei kojelė paskaudo, tai pervargo, tai žiūrovai per mažai balsavo, ir jau, žiūrėk, žvaigždė deda į krūmus. O juk profesionalus šokėjas visą vasarą pluša mokydamas žvaigždę šokti, kad tik ilgiau išliktų projekte jam prasidėjus. Gerai, kam pavyksta gauti ryžtingą ir kūrybingą partnerį.
– Jums neatrodo, kad šokių projektai lyg ir išsikvėpė?
A.: – Aš manau, kad jie jau prieš trejus metus išsikvėpė, nes jau seniai juose nėra nieko naujo, ir nežinau, kodėl jie vis dar vyksta. Kita vertus, BBC televizija juos rodo jau gal penkiolika sezonų be jokių naujovių, ir kažkodėl jie nepraranda populiarumo. Aišku, man, šokėjui, būtų nenaudinga, kad tokie projektai baigtųsi.
I.: – Aš kaip vartotoja sakau, kiek gi galima vis tą patį žiūrėti. Tačiau ką gi daugiau žiūrėti gūdų žiemos vakarą, ypač kokiame nors mažame Lietuvos miestelyje?..
– Ieva, jūs nestokojote labai įvairios veiklos. Į kokią sritį pirmiausia norėtumėte nerti, kai baigsis nuostabiausios motinystės atostogos?
I.: –Turiu svajonę pastatyti spektaklį, ir ne vieną.
– Ar sukūrę šeimą galite sakyti, kad labai pasikeitėte?
I.: – Aš jaučiuosi pasikeitusi. Manau, kad kiekvienam žmogui skirta per gyvenimą žengti dviese. Jeigu jis – vienas, būna paskendęs nuolatiniuose ieškojimuose – kad tik atrastų savo antrąją pusę. Kad ir kaip būtų kalbama, tačiau tol, kol neatrandi tos savo antrosios pusės, nesijauti saugus. Kai žmonės suranda vienas kitą, jie tampa ramesni, tvirtesni, saugesni.
– Ir niekada jūsų nepersmelkia dyglys: „O jei tai ir vėl pasikartos?..“
A.: – Čia norėčiau įsiterpti ir prisiminti mums kunigo per tuoktuves pasakytus žodžius. Jis ragino nepamiršti, jog santykius reikia kurti, stengtis vienam dėl kito. Juos galima sukurti tokius, kokių pats nori. Dabar aš jaučiuosi tarsi savotiškas kūrėjas, gyvenantis ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų savo šeimos narių. Manau, dabar nesu toks egoistas, kaip anksčiau. Nuolat galvoju apie šeimą ir gražią jos ateitį.
I.: – Nesutinku su priekaištu tų, kurie sako, esą kokia čia meilė, jei dėl jos reikia dirbti. Aš įsitikinusi, kad santykius reikia kurti. Ir kai manęs paklausia, ar aš nebijau dėl savo vyro, šokdinančio kitas moteris, visada atsakau, jog intrigos visuomet pirmiausia prasideda namuose, o ne už jų sienų. Jei namuose viskas gerai, nieko bloga neatsitiks ir už jų durų.