Iki vestuvių Ieva jau buvo išgyvenusi dvi nesėkmingas santuokas, tačiau ne tik tai audrina smalsuolių fantazijas – porą skiria 15 metų amžiaus skirtumas. „Lyg ir gali pasirodyti, kad tas skirtumas nenormalus. Stereotipiškai mąstant, gali pagalvoti, kad turėtų skirtis mūsų mąstymas. Bet, pavyzdžiui, mano aplinkos žmonių niekada tie skaičiai netrikdė. Visi susitikę bendraujame kaip lygus su lygiu. Juk aš nesu už ją jaunesnis tiek, kad ji turėtų važiuoti pasiimti manęs iš darželio, o aš grįžęs jai keisčiau pampersus. Viskas kur kas paprasčiau nei gali pasirodyti“, – kalbėjo vaikus į darželį ir mokyklą nuvežęs ir ankstyvą rytą į interviu atskubėjęs aktorius.
Interviu eigoje paaiškėjo, kad Raimondas subrendęs ne pagal metus, o subręsti jį privertė gyvenimo sąlygos. Išsiskyrus tėvams, jis liko augti su močiute, kuri prižiūrėjo ne tik Raimondą, bet ir jo seserį bei pusbrolį.
„Mes neturėjome sąlygų būti lepinami. Namuose nebuvo dušo, o tualetas – tik lauke. Močiutei nebuvo lengva mus prižiūrėti, tad privalėjau laikytis disciplinos. Visą turėjau daryti pats. Pats atsikelti, pasidaryti pusryčius, pats sugalvoti, kaip grįžti iš mokyklos kitam mieste. Tačiau būdamas vaikas tu negalvoji, kas būtų, jeigu būtų. Tiesiog gyveni. Nežinau, ar dėl patirties vaikystėje, tačiau jaučiuosi vyresnis negu esu iš tiesų. Ir bendrą kalbą visada rasdavau su vyresniais žmonėmis. Mano draugams dabar apie trisdešimt ir daugelis jų dar nė negalvoja apie atžalas“, – pasakojo aktorius.
- Kalbant apie stereotipines nuomones, ar tikrai privalumų turint vyresnę antrą pusę yra daugiau nei gyvenant su bendraamže?
- Kai atsiranda meilė, juk negalvoji apie privalumus. Galvoji apie tai, kad tau gera, lengva būti kartu. Mes priimame vienas kitą tokius, kokie esame. Tarp mūsų nėra jokios įtampos, jaučiamės lengvai. O tas lengvumas, bendri tikslai ir aistra – tikri santykių klijai. Man nereikia sukti galvos, kaip pradėti pokalbį ar kažko paklausti. Neturiu galvoti apie tai, kad būsiu aprėktas, jog ne ten padėjau lėkštę. Darbe mes įpareigoti nuolat bendrauti, rodyti emocijas, tad grįžę namo suprantame, kad galbūt mes visiškai nenorime kalbėti. Ir viskas gerai, viskas paprasta, lengva. Manau, kad tas lengvumas mus laiko ir laikys visą gyvenimą.
Aišku, kas bebūtų, namuose yra trys vaikai. Ir disciplina turi būti. Aš pats esu labai disciplinuotas – žinau, jeigu reikia keltis septintą, negaliu miegoti pusvalandžiu ilgiau, nes paskui reikės bėgti. Mes abu suprantame, kad kartais norisi pamiegoti ilgiau, tačiau negalima. Nors aš be galo vertinu tas akimirkas, kai grįžtu namo vėlai po spektaklio, ryte skamba žadintuvas, o Ieva paglosto ir sako: „Miegok“. Atsikelia ir viską padaro viena. Lygiai taip pat ir aš, kai ji, būna, visą naktį nemiega, nes vis reikia keltis pamaitinti vaiko, keliuosi ir visų reikalų imuosi pats.
- Ar jūsų netrikdė tai, kad, kai judu susipažinot, Ieva jau turėjo du vaikus? Ar vaikų tėtis nebandė kištis į judviejų santykius?
- Oi, tikrai ne. Jis yra suaugęs, protingas, atsakingas žmogus, be galo mylintis savo vaikus ir juos prižiūrintis. Aš lygiai taip pat juos myliu. Tai kodėl jis turėtų pikto linkėti tam, kuris linki gero jo vaikams? Būna atvejų, kai Ieva turi kažkur išvažiuoti, o su vaikais namie lieku aš. Jis atvažiuoja pas mus į namus jų pasiimti. Mes tikrai nevengiame šitų susitikimų. Gyvenimas eina, nori to ar ne. Aš negaliu palikti vaikų prie „Maximos“, kad jis atvažiuotų ir juos pasiimtų. Nesąmonė. Manęs jos santuokos netrikdė, juk aš ne su tais vyrais gyvenu. Aš gyvenu su Ieva ir suprantu, kad gyvenime būna visaip. Mano tėvai išsiskyrę, draugų tėvai – irgi. Net iš mano 16 klasiokų mokykloje 12 vaikų tėvai yra išsiskyrę. Juk suprantu, kad be priežasčių tai nevyksta.
- Ar tėvų skyrybos paliko ryškią žymę jūsų gyvenime? Ar jums, kaip žmogui, kurio tėvų santuoka nutrūko susilaukus dviejų vaikų, nebuvo neramu pradėti savo paties šeimą?
- Aišku, kad kiekvienas vaikas po tėvų skyrybų nešasi kažkokią patirtį. Turbūt ir Jono bei Adijos gyvenimuose tai paliko pėdsakus. Nesakau, kad tai jaučiu, tiesiog mąstau, kad tai gali atnešti baimę, nepasitikėjimą. Dabar galiu daug laisviau apie tai kalbėti. Anksčiau šia tema neatviraudavau, buvau užsidaręs. Augau su močiute, nes mama išvažiavo į užsienį, o tėtis dingo be žinios. Iki šiol nežinau, kur jis. Man būdavo skaudu apie tai kalbėti iki tol, kol sukūriau mono spektaklį šia tema. Tai veikia terapiškai. Nuvažiavau į Lentvarį, 7 pensininkėms pavaidinau ir nebeliko jokio barjero.
- Kaip užsimezgė judviejų su Ieva santykiai?
- Mus suvedė bendri darbai. Po repeticijų vis pasikalbėdavome. Paskui pradėjom jausti, kad tie pokalbiai ilgėja, norisi būti kartu. Viskas virto į tai, kad jau ketverius metus gyvename kartu, turime dukrytę. Šitas gyvenimo laikotarpis yra pats gražiausias mano gyvenime.
Pamenu, močiutė liepė įsiminti studijų metus, neva jie būna patys gražiausi gyvenime. Tikrai ne man – neužsilieku praeityje. Aš net laukiu senatvės, galvoju, ką ji man atneš. Gal keliausiu su kemperiu į Vokietiją ir miesto centre 11 val. ryto gurkšnosiu alų. Mėgaujuosi kiekviena diena.
Manęs vis klausia, ar aš nervuojuosi dėl mudviejų su Ieva amžiaus skirtumo. Aš tikrai nesinervuoju, bet už mane nervuojasi aplinkiniai . Man liūdna, kad taip yra. Atrodo, gal to žmogaus gyvenime tuštuma? Nevyksta nieko, kuo jis norėtų pasidalinti ir todėl jam šitas faktas yra toks svarbus.
- Kai visi vis primena tuos skaičiukus, ar nesijaudinote prieš piršdamasis mylimajai, kuri jau keletą kartų išgyveno nesėkmingas santuokas?
- Anksčiau mes buvome kalbėję, kad vestuvės yra per daug sureikšminamos, dvejojome, ar kas po jų pasikeis. Tačiau dabar labai gerai suprantu, kad daug kas pasikeis. Anksčiau vestuves stengdavosi atšokti taip garsiai, kad kuo daugiau žmonių išgirstų, kad du žmonės sukūrė šeimą. Be to, nežavėjo ir mūsų santykių statusas. Kai susilaukėme Saulės, turėjome važiuoti pas Notarą, kad jis pripažintų mane kaip jos tėtį. Įsivaizduojate? O kai buvome paklausti, kas vienas kitam esame – įvardijome, kad vedame bendrą ūkį, esame sugyventiniai.
Po vestuvių viduje pradėjau jausti dvasinę brandą. Žiedas ant rankos man suteikia saugumo, brandos jausmą. Moterų gyvenime daug brandos ženklų: mėnesinės, pastojimas, gimdymas, maitinimas, vaiko užauginimas. Kokie ženklai yra vyro gyvenime? Jokių. Gyveni sau kaip Alfonsas (juokiasi.).
Na, o pats pasiruošimo piršlyboms momentas buvo net labai smagus. Viską planavau slaptai, Ievai nieko net neužsiminiau. Labai gerai žinojau, kad noriu pasipiršti Biržuose. Šis miestelis tiek man, tiek Ievai labai svarbus, nes čia, nors skirtingu metu, abu praleidome vaikystę. Be to, iki šiol čia turime giminių, tad dažnai atvažiuojame kartu su vaikais. Vaikystėje maudydavomės ežere prie pėsčiųjų tilto. Tiksliai žinojau, kad piršlybų momentas įvyks čia. Tačiau, įkvėptas amerikietiškų filmų, sugalvojau, kad lemtingą klausimą norėčiau užduoti praskrendant lėktuvui su tentu, ant kurio būtų klausimas: „Ar tekėsi už manęs“. Paskambinau į Biržuose esantį mini oro uostą ir pasiteiravau apie tokią galimybę. Vadovybė sutiko, bet paklausė: „O plakatą turi?“. Ši idėja nuplaukė, tačiau vis tiek pasipiršau ant tilto prie ežero ir ši akimirka buvo labai jautri.
- O jūsų vestuvės buvo labai triukšmingos ar dėl pandemijos nepavyko iškelti didžiulės puotos?
- Vestuves suorganizuoti nebuvo lengva. Ilgai galvojome, kokių vestuvių norėtume. Daug įtakos turėjo tai, kad mums su Ieva, nors ir krikštytiems, krikščioniški ritualai niekad nebuvo priimtini. Tačiau mums abiem labai artima gamta, tad nutarėme susituokti pagal senąsias lietuviškas tradicijas. Mus sutuokė Šeimų Romuvos Kriviai. Tuoktuvių apeigos buvo labai gražios. Visi stovėjo ratu aplink laužą, siuntė midų, mėtė grūdus, sakydami palinkėjimus laužė duoną. Krivė kiekvienam mūsų pakirpo po plaukų sruogą ir sudegino, kas reiškė perėjimą į naują gyvenimą.
- Smagu girdėti, kaip jūs branginate Lietuvą. Vestuvės tokios, kokias švęsdavo senovės lietuviai, dukros vardas – atvirkščiai nei dabar populiaru, lietuviškos kilmės. Kaip kilo idėja mergytę pavadinti Upe Saule?
- Aš iš karto sakiau, kad, jei gims dukra – bus Upė. Ievai patiko vardas Saulė. Tad nutarėme sujungti du vardus ir taip gavosi Upė Saulė.
- Vestuvėse mažylę turbūt padėjo prižiūrėti jūsų tėveliai? Kaip judviejų su Ieva tėvai sutaria tarpusavyje?
- Taip, mano mama irgi atvyko iš užsienio. Man buvo be galo gražu žiūrėti, kaip ji bendravo su mano žmonos mama. Ji parodė savo stiprybę padėkojusi uošvienei už tai, kad ji padeda prižiūrėti Saulę, nes ji pati to padaryti negali, gyvena užsienyje. Gerbiu ją už tai. Apskritai, tiek mano artimieji, tiek Ievos tėvai yra labai geranoriški, jiems svarbiausia, kad mes būtume laimingi.
O prižiūrėti vaikus tėvai labai padeda. Nors ir šiaip mūsų dukra labai rami ir gera mergaitė. Šeimos pagausėjimas atnešė į mūsų gyvenimą naujų iššūkių, naujų vėjų. Ne tik mums, suaugusiems, bet ir vaikams. Adija labai gražiai bendrauja su Saule. Džiaugiuosi, kad būdama tokio amžiaus ji jau mokosi prižiūrėti vaikus. Kai pati susilauks vaikų, tikrai žinos, kad kūdikėliui būtina prilaikyti galvą.
Stengiamės ugdyti vaikus pagalbos principu. Mums svarbu, kad jų gyvenime būtų disciplina. Turiu draugų, kurie augindami vaikus vadovaujasi teorija nesakyti „ne“. Tačiau mano šeimoje tai neveikia. Pavyzdžiui, aš turiu pasakyti Jonui, kad jis negali šokinėti ant lovos, nes mamai alergija nuo dulkių. Dabar negaliu pasakyti, ar toks auklėjimo būdas pasiteisins – pasakysiu, kai jie užaugs. Bet man atrodo, kad tai yra teisinga.
- O jūs pats buvote lengvai sukalbamas vaikas? Kaip jūsų gyvenime atsirado noras tapti aktoriumi?
- Mokykloje lankiau skaitovų būrelius. Esu labai dėkingas mokytojai Romutei Dailydėnienei, kad ji mane pastebėjo, nors Lietuvių kalba man sekėsi sunkiai. Valstybiniame egzamine surinkau labai mažai balų. Galbūt dėl to, kad esu pusiau rusas – visa mano mamos pusė yra rusai, o tėčio – lietuviai. Kadangi augau su mamos mama, visą gyvenimą šeimoje kalbėjau rusiškai. O mokykloje vis ilgindavau balses, dėdavau nosines, kur nereikia. Tačiau mokytoja mane pastebėjo ir pradėjo ruošti skaitovų konkursams. O tai man sekdavosi ir mokykloje suteikdavo pasitikėjimo savimi. Gal aš ir nemokėdavau Lietuvių kalbos, bet važiuodavau į skaitovų konkursus ir visi žinodavo, kad galiu dirbti renginiuose, esu artistiškas.
Aišku, nebuvau labai paklusnus. Štai, dabar aš suprantu, kaip kvailai elgiausi nepriimdamas visko, ką mokytoja man pateikdavo ant lėkštutės. Juolab, kad ji skirdavo man daugiau laiko nei jai priklauso. Tik pats pradėjęs lankyti pedagoginį universitetą, teatro ir kino pedagogikos specialybę, supratau, kaip sunku padėti mokiniams, kuri dar nežino, kam jiems tų mokslų reikia. Galvoja, kad iš jų reikalaujama to, ko jiems gyvenime galbūt nereikės. Tačiau, pasirodo, reikės. Ir labai daug. Pavyzdžiui man to reikia dabar, rašant pjeses, scenarijus renginiams. Juk negaliu daryti rašybos klaidų.
- Kodėl pasirinkote pedagoginį universitetą, o ne LMTA, kaip įprasta aktoriams?
- Baigus mokyklą žinojau, kad noriu stoti į LMTA. Sesuo padėjo supildyti stojamųjų prašymą, bet aš praleidau stojamuosius. Vėl gi todėl, kad žiūrėjau į tai neatsakingai. Tačiau įstojau mokytis teatro ir kino pedagogikos. Pamačiau žodį „teatras“ ir nusprendžiau, kad tiks. Ir labai džiaugiuosi, kad ten mokiausi, nes teko dirbti su labai gerais specialistais.
Trečiame kurse pagalvojau, kad vis tiek turiu pabandyti įstoti į LMTA. Nuvykau į stojamuosius, o ten studentus rinko Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis. Yra trys stojamųjų turai, vykstantys tris dienas. Ko gero, tai buvo pati sunkiausia patirtis gyvenime. Antrame ture man nepasisekė – neįstojau. Sulaukiau kvietimo mokytis Kaune. Laimei, šito pasiūlymo atsisakiau, nes neilgai trukus feisbuke sulaukiau Bareikio žinutės: „Vis dėlto ateik į trečią turą“. Atėjau, pasisekė ir paėmė.
Taip nutiko, kad pedagoginiame studijavau paskutinį kursą, o LMTA tuo pačiu metu – pirmą. Visi stebėdavosi, kaip įmanoma mokytis ir ten, ir ten, bet kažkaip išlaviravau. Įgijęs pirmąjį bakalaurą pagalvojau – kodėl nepabandyti įgyti ir magistro? Taip ir bėgiojau iš akademijos į universitetą.
- Ilgą laiką pasirodydavot su Vido Bareikio įkurtu teatru „No Theatre“. Ar ši veikla tęsiasi iki šiol?
- Dabar Vidas labiau susitelkęs į muzikinę karjerą ir, nors vaidmenis ir iki tol kurdavome patys, kai nėra teatro dvasinio lyderio, tai ir spektakliai nevyksta. Bet, manau, kad jis dar atgims. Be to, bet užsivėrus langui atsidaro durys – dabar su Ieva įkūrėme savo teatrą „No Shoes“.
- Pavadinimas – užuomina, kad spektaklis žiūrimas neavint batų?
- Taip, visų pirma, tai yra teatras vaikams. Tad tikrai daugelį spektaklių žiūrovai stebi be batų. Tačiau yra ir dar viena reikšmė – palikęs savo purvinus batus, vargą ir nueitą sunkų kelią už durų ateini žiūrėti spektaklio ir pasineri į čia kuriamą fantaziją. Tokia ir yra pagrindinė mintis. Trejus metus dirbome su kitu pavadinimu. O dabar mūsų komandą sudaro šeši žmonės: aš, Ieva ir dar penki aktoriai.
- Aktoriai mokosi ne tik studijuodami aukštosiose mokyklose, bet ir filmavimo aikštelėje ar teatro scenoje. Juk pasitaiko brandesnio amžiaus aktorių, kurie nevengia dalyti patarimų? Ar esate linkęs priimti juos ramiai ar pastabos skaudina?
- Šiaip aš esu jautrus, empatiškas žmogus. Tačiau manęs tikrai negniuždo, kai profesionalai dalijasi savo pastebėjimais. Pavyzdžiui, Asta Baukutė ateina ir pasako: „Raimi, čia šiek tiek šūdas“. Ir aš suprantu, kad tai yra žmogus, kuris vaidina ilgiau nei aš esu šiame pasaulyje. Belieka tik padėkoti, kad tai ji pasakė man, o ne kažkam kitam filmavimo aikštelėje. Žmogus vis tiek jaučia, kam galima sakyti kritiką. Taip pat aš esu labai dėkingas Ramūnui Rudokui, kuris pakvietė vaidinti seriale „Kam ta meilė“, patikėjo manimi. Nors nežinau, ar buvau tam pasiruošęs.
- Kaip manote, ką jis jumyse pamatė?
- Aš į kastingą buvau pakviestas dėl epizodinio vaidmens. Ten man pasiūlė paskaityti vieną, vėliau kitą dalį scenarijaus. Paskui pasiūlė: „Įsivaizduok, kad čia stovi mažulė ir tu ją kabini. Bet šiek tiek pikčiau“. Kadangi aš esu kilęs iš kaimo Jonavos rajone, man tai nebuvo sunki užduotis – ten žmonės visada taip bendrauja. Taip, kaip jam tada reikėjo. Girdžiu, Ramūnas sako: „Gerai, įrašyk fotografą“. Grįžęs namo ir sulaukęs skambučio nustebau – man skyrė pagrindinį vaidmenį. Labai apsidžiaugiau.
- Niekas neslepia, kad aktorystė didžiulį pelną gali atnešti nebent Holivude. Ar siekdamas šios specialybės nesibaiminote dėl uždarbio?
- Iš pradžių atrodė svarbu daryti tai, ką širdis sako. Tikrai nemažai savanoriaudavau. Pakviesdavo pravesti renginį ar savaitės trukmės festivalį – neatsisakydavau, nors už tai gaudavau tik pavalgyti ar kažką panašaus. Dabar gyvendami vienuose namuose su Ieva mes turime taisyklę: jeigu pajunti, kad eini dėl pinigų, būtinai pergalvok. Jau buvome keletą kartų paslydę ir dirbę ten, kur reikia kentėti. Mes abu žinome, kad nesame etato žmonės. same laisvi, projektų žmonės, kuriems, pavyzdžiui, trečiadienį iki pietų norisi būti namuose, o paskui padirbėti iki dešimtos.
Mums ne kartą buvo pasitaikiusi galimybė užsidirbti daugiau. Būdavo, sutinki, nes galvoji, kad kažką už tuos pinigus galėtum įsigyti. Bet, kaip taisyklė, priėmę tokius pasiūlymus visada pralaimėdavome. Darbuose kentėdavome kol galop tiesiog užtrenkdavome duris. Dabar priimame tik tai, kas atneš prasmę ateityje. Su ta mintimi ir atidarėme savo teatrą. Jis skirtas tam, kad turėtume, ko patys norime.