„Pirmąkart gyvenime pati rengiu koncertą. Labai keista, kad tai darau būtent dabar, kai auginu Priją. Norisi vėl pabūti su žiūrovais, norisi dainuoti, parodyti, kokių naujų dainų prikūriau. Mamos būna mamomis, bet mamoms labai svarbu turėti ir kitų savo veiklų, kad galėtų išeiti ir pasireikšti“, – įsitikinusi Ieva, lapkričio 20 dieną kartu su pianistu Donatu Kelmeliu pristatysianti šiltą akustinį pasirodymą.
Dainininkė, savo jautria siela jau spėjusi apglėbti ir didžiulę „Eurovizijos“ sceną, ir įvairių TV projektų užkulisius, dabar didžiausią dalį savo širdies atiduoda dukrai. Pokalbio su „Delfi“ metu, mažylė tai paprašo nuauti batuką, tai užsigauna. O mama kiek pašvelninusi balsą atliepia jos poreikius. Nepaisant to, kad šios mamos galvoje – gausybė minčių, susijusių ne tik su kasdiene ruoša bei namo statybomis, bet ir su repeticijomis bei koncerto organizavimu.
Kas įeina į organizacinius darbus?
Viskas: nuo bilietų iki šviesų, garso, reklamos ir plakatų. Turėjau surasti vietą, pasirašyti sutartį, tada rasti, kas apšvies, įgarsins, sudaryti programą, pasiruošti aprangą. Viskas nuo pradžių iki galo. Buvo labai įdomu pasimatuoti tą vadybininkės kostiumą. Labai daug darbo, tačiau buvo smagu pamatyti, kaip ten viskas gimsta, pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Yra tiek daug, ko žmonės nemato.
Kiekviena mama žino, kad atlikti įtemptus darbus, kai ant rankų mažylis – ypač sudėtinga. Ar pastebite, kad vyras jus skatintų judėti pirmyn, užsiimti savo darbais ir tuo pačiu įdėtų daugiau pastangų prižiūrint mažylę?
Man atrodo, svarbiausia, kad vyras moterį palaikytų, leistų jai skleistis. Aš pati dabar esu labiau vadinamose „motinystės atostogose“. Šalia to dar esu ir atlikėja. Žinojau, kad darbo srityje teks pristabdyti, kai tapsiu mama. Nėra didelių šansų ir daug dirbti, ir prižiūrėti vaiką. Kaip sakoma, tu gali turėti viską, tik ne vienu metu. Kai užsimanai kažką daryti šalia vaikų auginimo, labai svarbu kad vyras nesakytų: „Ką tu čia sugalvojai, nepersiplėši“. Geriau kaip tik paragintų.
Jis man labai padeda. Gelbsti ir koncertiniuose reikaluose, prisidėjo prie reklamos rengimo. Ir iki šiol padeda. Žinau, kad ir koncerte tikrai bus kartu su Prija. Jis yra vienas geriausių mano palaikytojų.
Ar sulaukėte vyro pastebėjimo, kad dabar, kai pagausėjo šeima, šiek tiek mažiau laiko skiriate sau svarbiam gyvenimo akcentui – muzikai?
Nebuvau labai atitrūkusi nuo muzikos. Kai nesi scenoje, tuomet labiau orientuojiesi į kūrybą. Man per šį laiką pavyko parašyti nemažai naujų dainų, kurios skambės koncerte. Nepavyko tik joms vaizdo klipų sukurti, tačiau pristatyti gyvai tikrai galėsiu. Kai gimsta vaikas, viskas natūraliai pasikeičia, apstoja. Mes buvome tam pasiruošę ir nusprendę, kad tai aš būsiu ta, kuri daugiau laiko leis namuose. Kaip sako, vyras eina mamuto nešti, o moteris, mama, namų židinį kursto. Mums šitas modelis visai pasiteisino.
Tačiau bet kokiu atveju, praėjus 1,5 metų pajaučiau, kad ir man jau po truputį norisi kelti sparnus. Ne pilna koja, tačiau norisi. Turiu dar ir didesnių planų, apie kuriuos papasakosiu koncerte. Tad muzika manęs niekada gyvenime nepalieka. Ir tai yra nuostabu. Labai džiaugiuosi, kad ją turiu.
Ar ryžtumėtės Prijai surasti auklę? O gal jau galvojate apie darželį?
Dar kai Prijos nebuvo, aš jau planavau, kad ją į darželį leisiu nuo trijų metukų. Nežinau, ar išvis leisiu. O kol kas turiu labai gerą draugę, kuri kartą ar kelis kartus per savaitę po 2-3 valandas man padeda. Pavyzdžiui, ji man pagelbės šią savaitę, kol ruošiuosi koncertui.
Su terapeute neseniai kalbėjomės, kad dirbančiai ar nedirbančiai mamai labai svarbu bent kartą į savaitę turėti 3-4 nepertraukiamas valandas pabuvimui su savimi. Ar pasivaikščiojimu miške, ar žiūrėjimui pro langą. Visiškai nesvarbu. Kartais mes galvojame, kad jeigu jau mama nedirba, tai tiesiog namie sėdi. Man nuoširdžiai lengviau dirbti nei sėdėti namuose. Būdama namuose atlieki krūvą namų ruošos darbų: skalbi, gamini valgyti, tvarkaisi, nuolatos atliepi savo vaiko poreikius, žaidi su juo, turi sugerti visas jo emocijas. Tad tikrai kartais atrodo, kad dirbti yra lengviau nei būti mama.
Prijai šiuo metu yra 1 m. ir 5 mėn. Kiekviena mama jaudinasi dėl vaiko raidos ar kitų gyvenimiškų detalių. Kuri dalis dabar jums yra jautriausia?
Prija išvis yra auksinis vaikas. Šiandien buvome pasitikrinti pas gydytoją, tai sakė, kad tokių vaikų dar neteko matyti. Ji yra ramybės įsikūnijimas. Aišku, ir ji kartais sako „ne“, kažko nenori. Bet kartais man atrodo, kad jai būtų 16 metų. Gali susitarti su ja. Mano brolis sako: „Palauk, kol sueis du metai ir pradės viskam sakyti „ne“. Man, kaip ir kiekvienai mamai, baisiausia, ar ji tikrai pakankamai valgo. Atrodo, kad tas vaikelis kaip žvirbliukas pakramsnoja.
Ar pasikeitė požiūris į vyrą, kuomet pamatėte, kaip jis komunikuoja su vaiku? Gal iš naujo atgimė jausmai?
Aš labai įsimylėjau savo vyrą. Bet gal ne iš karto po gimdymo. Mums, ko gero, buvo atvirkščiai. Pirmieji mėnesiai buvo labai sudėtingi. Prija prastai miegodavo, jai skaudėdavo pilvuką. Gal keturis mėnesius mes buvome absoliučiai be miego. Jeigu valandą pamiegi, labai džiaugiesi. Tad tai buvo sunkus laikotarpis.
O dabar, kai viskas lengvėja, įsimylėjau jį iš naujo. Vien dėl to, kad praėjome kartu tą sunkiausią etapą. Kad ir kaip buvo sunku, vis tiek koja kojon. Nes žinai, kad kažkam tai reikia tuo vaikeliu pasirūpinti. Labai įdomu žmogų matyti ne tik tada, kai viskas labai gerai, bet ir duobėje, krizinėje situacijoje. Kuomet atrodo, Dieve, ar mes praeisime, ar išgyvensime. Kaip sakoma, jeigu jau pirmus metus išgyvena, valio. Tad tai tikrai nebuvo kaip medaus mėnuo ir vienaragiai neskraidžiojo.
Tėveliams labai svarbu kartas nuo karto pabūti vieniems, be vaikų, kad ir kaip sunku juos kažkam palikti. Gal namuose turite kokią taisyklę, kuri gelbsti nepristigti romantikos?
Dabar esame nusprendę, kad kartą į savaitę turėtume bent valandos ar dviejų valandų trukmės pasimatymą. Dažniausiai savaitgaliais irgi būname kartu. Bet mes dar mokomės atrasti laiko. Vienas kitam sakome, kad per mažai būname tik dviese. Kaip tik sulaukėme labai gražaus patarimo. Kiekvienam reikia susirašyti po dešimt veiklų, kurias norime nuveikti. Pavyzdžiui, eiti į SPA, krepšinio rungtynes, teatrą ir t.t. Kiekvieną kartą išsitraukti kažkokią veiklą ir būtinai ja užsiimti kartu. Manau, kad šitą mes pabandysime.
Gal turite kokių pomėgių, kurie sutampa? Ką labiausiai kartu mėgstate veikti?
Taip, miegoti (juokiasi). Mums abiem labai patinka gamta, pasivaikščioti, pasiruošti pikniką, pasikepti kažką ant laužo. Viskas, kas susiję su gamta.
Dabar dar jus vienija ir namo statybos. Kaip sekasi? Ar labai sudėtinga jaunai šeimai pasistatyti namą?
Aišku, kad yra reikalų. Bet mano vyras yra nagingas ir jis viską prie to namo daro. Pats jį susiprojektavo ir net statybomis užsiima. Labai įdomu tai stebėti. Jau pasistatėme karkasą. Bet įdomiausia, kad mes viską darome žiemą, kai yra labai šalta. Turbūt žmonės tokius dalykus dažniau daro pavasarį. Tačiau mums labai faina. Nes darome tai kartu.
Viskas kažkaip stebuklingai susidėlioja: ir pinigai, ir pagelbėti norintys žmonės atsiranda. Man atrodo, kad žmonėms tiesiog reikia pradėti. Mažiau galvoti ir žinoti, kad viskas tikrai susidėlios į savo vietas. Mūsų tėvai irgi viską turėjo, nors laikai buvo sudėtingi. Mes irgi taip pat gyvename. Tiesiog reikia daryti ir patikėti, kad viskas ateis.