Įdomu tai, kad dabar Vilniuje gyvenimą kurianti 24-erių Silvija sporto neatsisakė ir nėštumo laikotarpiu. Nors aktyvi veikla nešiojant kūdikį dažnai susilaukia kritikos, pašnekovė tikina, kad ji visada jautė meilę sportui, todėl, pasitarusi su medikais, lankėsi sporto klube ir dėl to nejuto jokios grėsmės.
Aktyvaus gyvenimo būdo Silvija neišsižada ir dabar, kuomet ant rankų sūpuoja beveik vienerių metukų sūnų. Sutikti ją sporto salėje su vežimėliu – kasdienybė. „Vaikelį auginame kartu su vyru, tačiau jis nėra didelis sporto fanas, todėl dėl to dažnai kyla konfliktų. Nepaisant to, jis palaiko mane ir gerbia mano sprendimą sporto klausimu“, – DELFI sako ji.
– Silvija, esate pareigūnė, pasienietė, ar visada svajojote apie tokį darbą? Ar tai fiziškai aktyvus darbas?
– Šiuo metu dirbu Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT). Taip, tai tikrai fiziškai aktyvus darbas ir įdomi darbo specifika. Manau, kad ši veikla yra skirta ne kiekvienam ir ne kiekvienas sugebėtų ten dirbti. Džiaugiuosi, kad atitikau sveikatos ir fizinius reikalavimus. Ar visada svajojau apie tokį darbą? Tikrai ne. Prisiminus laikotarpį, kai buvau abiturientė, tai tikrai ilgai svarsčiau tarp pareigūnės ir stiuardesės profesijų. Džiaugiuosi pasirinkus šį savo gyvenimo kelią, nes man tikrai labai patinka šis darbas, todėl drąsiai galiu teigti, kad tai – mano svajonių darbas. Taip pat tarnauju Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP), tačiau tai galėčiau pavadinti laisvalaikio pomėgiu.
– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsidūrė fitnesas? Kodėl juo susidomėjote, koks buvo jūsų tikslas?
– Fitnesas mano gyvenime atsirado prieš kelis metus, jei tai galima būtų pavadinti fitnesu, nes pripažinsiu, šiame sporte tikrai reikia laiko – tiek tam, kad išmoktum techniką ir nežalotum savęs, tiek tam, kad pamatytum rezultatą, kuris, kaip gaila, nebūna greitas ir iš dangaus neatsiranda – dėl jo reikia daug ir sunkiai dirbti.
Kalbant apie mano reguliarias treniruotes, tai jos prasidėjo nėštumo metu, kadangi atsirado daugiau laisvo laiko. Jau tada žinojau apie projektą „Fit Model Lietuva“, o mano tikslas buvo jame sudalyvauti ir užimti prizinę vietą. Aišku, svajojau ir apie laimėjimą, bet supratau, kad penki mėnesiai po nėštumo yra labai trumpas laiko tarpas atsistatymui. Kalbėdama apie atsistatymą, aš tikrai nekalbu vien apie išvaizdą.
– Kokias prizines vietas, pasiekimus esate pelniusi šioje srityje?
– Esu pelniusi šeštojo sezono „Fit Model Letuva“ trečiąją vietą. Dėl to tikrai labai džiaugiuosi ir galiu drąsiai sakyti, kad aš sugebėjau perlipti per visus „negaliu, neturiu jėgų“, išėjau iš komforto zonos ir padariau tai dėl savęs, dėl savo svajonių. Aš pasimėgavau akimirkomis būdama scenoje, todėl, manau, tai mane ir „užkrėtė“ labiausiai. Nepakartojami momentai, jaudulys viduje ir plati šypsena veide.
– Kaip atrodydavo jūsų mityba, aktyvumas prieš varžybas? Kam sunkiausia buvo atsispirti?
– Vienareikšmiškai man sunkiausia atsisakyti saldumynų, dėl to su šia problema kovoju ir dabar, nes mano tikslas yra visiškai atsisakyti cukraus, pakeisti savo gyvenimo būdą. Būtent dėl to dabar iš lėto save pratinu prie sveikuoliškų skanėstų, kurie stipriai nekenkia figūrai. Dirbu su savo silpnybėmis iš lėto keisdama gyvenimo būdą, keisdama nuo vaikystės su manimi per gyvenimą keliaujančius blogus įpročius, pavyzdžiui, ryto pradžią su arbata ir kruasanu.
Prieš varžybas mityba atrodydavo ne tokia gausi, kaip įprastai, padaugėjo sveikesnių patiekalų ir produktų, pradėjau daugiau valgyti baltą žuvį, jautieną. Galiu pateikti paprasčiausią mano dienos mitybos pavyzdį, tačiau jo nerekomenduoju taikyti asmeniškai, nes kiekvieno tikslai yra skirtingi ir valgymų skaičiai bei racionas gali stipriai skirtis. Ryte – ryžiai ir trys kiaušiniai, iš kurių buvo vienas pilnas ir du baltymai, pietums – ryžiai, vištienos krūtinėlės kepsnys, daržovės, iš kurių buvo pusė avokado, toliau tik salotos su vištiena du kartus, o vakare – trys kiaušiniai, iš kurių buvo vienas pilnas, o kiti du baltymai. Aišku, produktų racionas kasdien keitėsi, čia pateikiau paprasčiausią variantą ir, aišku, viskas priklauso nuo fantazijos.
– Esate jauna mama, ar mažylis nesustabdė jūsų tikslų? Kaip pavyksta suderinti motinystę ir aktyvesnį gyvenimo būdą?
– Tikrai ne, sakyčiau jis stipriai mane motyvavo, o ne stabdė kelyje link mano tikslų. Pasiruošimo metu dėl to nekilo didelių sunkumų, galbūt viskas tiesiog priklauso nuo nusiteikimo. Taip, man būdavo sunku keltis 6 val. ryto, kad susiruoščiau naujai dienai, sudėčiau maistą ir daiktus sau bei savo vaikui visai dienai. Turėdavau susidėti viską į automobilį, kol sūnelis dar miegojo. Dienotvarkė atrodė tikrai nelengva, bet kai nori – viskas įmanoma. Iš namų pajudėdavome apie pusę 8 val. ryte, o 9 val. treniruotėje su treneriu salėje būdavo ir mano sūnus. Po treniruotės pietaudavome ir 12 val. važiuodavome į sūnelio užsiėmimus, pavyzdžiui, masažą, kineziterapiją ar baseiną. Taip kasdien mes visur kartu. Šiuo metu viskas vyksta labai panašiai, kaip ir projekto metu.
– Kodėl nebijojote sportuoti ir nėštumo metu?
– Reikėtų pradėti nuo to, kad sportas mano gyvenime buvo visada. Nuo mažų dienų buvau labai aktyvi, todėl ir nėštumo metu nepradėjau elgtis kitaip. Mano nuomone, nėštumas tai ne liga ir mes neturėtumėme nustoti daryti tai, ką darėme iki nėštumo. Žinoma, reikia kiekvienam asmeniškai reikia atsižvelgti į krūvį, nesiekti rekordų bei būtinai viską daryti su gydytojo priežiūra. Norisi dar kartą padėkoti savo nuostabiai gydytojai, kurios dėka ir leidimu aš sportavau iki pat paskutinio mėnesio fitneso salėje. Kodėl tai dariau? Visų pirma – dėl naudos kūdikiui, nes sporto metu organizmas yra labiau prisotinamas deguonimi ir dėl savęs, nes tai man teikė didelį malonumą, džiaugsmą – gera nuotaika buvo užtikrinta.
– Kokie jūsų ateities tikslai, kalbant ir apie gyvenimą, ir apie sportą?
– Apie tikslus garsiai kalbėti nenoriu tol, kol jų nepasiekiau. Kitaip tariant, svajoju tyliai. O kabant apie sportą, tai tikrai „užsikrėčiau“ dalyvavimu varžybose, scena. Ateityje norėčiau būti dar labiau aktyvesnė ir suburti didesnį bendraminčių ratą, būti naudinga sportuojantiems, motyvuoti juos judėti, vesti sveiką gyvenimo būdą, taip pat motyvuoti ir raginti moteris sportuoti nėštumo metu, padėti atsistatyti po gimdymo. Dar vienas iš tikslų – nuo pat mažens pratinti sūnelį prie fizinio aktyvumo bei sveikos mitybos, kartu aktyviai leisti laiką, sportuoti ir iš to gauti kuo daugiau naudos. Taip pat norėtųsi surasti daugiau bendraminčių, praktikuoti bendrus užsiėmimus su vaikais, lavinant jų fizinį ugdymą.
– Ar nemanote, kad fitneso kultas pastaruoju metu tapo tarsi mada?
– Dėl fitneso kulto suaktyvėjimo turiu savo nuomonę. Ne paslaptis, kad tai tapo savotiška mada, su kuria kaip ir viskas gerai, jei į tai atsižvelgiama rimtai. Sportinis bumas yra tendencija, kurią norėčiau palikti amžinai, bet kaip ir bet kuri mada, ji, manau, netrukus praeis ir tai nutiks atsiradus pirmoms aukoms. Kalbu apie žmones, kurie pradėjo sportuoti be trenerio pagalbos ir pratimus atlieka be jokios technikos – svarbiausia užsidėti kuo didesnį svorį. Apie tai prisiskaitoma internete arba atkartojama tai, kas matoma vaizdo įrašuose, rastuose internete. Dar blogiau, kai aukomis tampa „trenerių“ klientai. Vadinamieji ekspertai, kurių dabar gausybė, dažnai atsiranda po vieno sezono varžybų. Jie aktyviai pradeda konsultuoti mitybos ir sporto klausimais, deja, patys apie tai turėdami labai mažai žinių, neturėdami tinkamo išsilavinimo. Patarčiau netaupyti ir nežaloti savo sveikatos tokių asmenų pagalba ir rinktis žmogų, kuris ves jus link sveikos mitybos įpročių ir gražių kūno linijų labai atsakingai.
– Fitnesas dažnai traktuojamas kaip grožio sportas, ar pati save laikote išvaizdžia?
– Tai sudėtingas klausimas, bet taip, laikau save gana išvaizdžia moterimi. Tiesa, tuo pačiu metu nenuleidžiu rankų tobulėdama ne tik fiziškai, bet ir protiškai, dvasiškai. Mano nuomone, gražus žmogus yra tada, kai vyrauja harmonija tarp vidinio, dvasinio ir fizinio grožio.