Indijos grožio priblokšta E.Vaitkevičė: dingo visi mitai ir baimės

Kelias savaites po egzotiškąją Indiją keliavusi Eglija Vaitkevičė vis dar negali atsigauti nuo įspūdžių lavinos. Nors vos grįžusią moterį užpuolė šalčio alergija, Eglija dar gyvena tuo, ką patyrė per kelionę – namuose Kaune dabar smilksta smilkalai, visi patiekalai gaminami su indiškais prieskoniais, o veido tinimu pasireiškusi šalčio alergija malšinama iš kelionės parsivežtais aliejais.

Nusipirkusi tai, ko vyko į Indiją – eterinių aliejų – lagamine E.Vaitkevičė parsivežė ir galybę naujų apdarų, gražiausių šalių, sarių, papuošalų, o mintyse – idėją apie ateityje galbūt laukiančią muzikinę karjerą Indijos pramogų rinkoje. Nauji Eglijos potyriai – ne mažiau spalvingi, nei jos fotografuotos indiškos gėlės.

DELFI skaitytojams – išsamus E. Vaitkevičės kelionės dienoraštis.

Nufotografavo pusšimtį gėlių

Tai buvo mano pirmoji kelionė į Indiją. Kartais pasvarstydavome apie tokią galimybe su draugėmis, kurios taip pat domisi rytų kultūra, medicina, eteriniais aliejais, kad reikėtų suorganizuoti ypatingą išvyką su tikslu ne tik pamatyti garsias turistines vietas, bet ir surasti augalų distiliuotojus, augintojus, pasigilinti daugiau į aromatų pasaulį. Tačiau šį kartą mano kompanijoje buvo tik viena draugė. Tą didžiąją kelionę mes dar suorganizuosime.

Didelis privalumas, kad Indijoje turėjome pažįstamų. Aš labiausiai vertinu ne agentūrų organizuotas ekskursijas, kadangi nemėgstu masiškumo, bet savarankiškai atrandant tai, kad labiausiai domina.

Pirmas žingsnis Indijos žeme mane iš karto pribloškė savo kvapų gausybe, kur susimaišę prieskonių, nešvaros, augalų, žemės, švelniai drėgno oro aromatai. Einant gatve gali pamatyti nuostabius parkus su gausia augalija, kvepiančias gėles, bet šalia gali stovėti vaikelis, prašantis išmaldos, senos indės, sėdinčios tiesiog gatvėje, gausybė niekieno šunų, valgančius tiesiog ant grindinio gatvėje vyrus pietų pertraukos metu. Tačiau šie žmonės man pasirodė paprasti ir priimantys savo gyvenimą tokį, koks jis yra, pastebėjau šypsenas jų veiduose ir jokio streso. Važiuodama į Indiją labai nerimavau, mąsčiau, kaip aš priimsiu visus šiuos kontrastus, ar sugebėsiu pamatyti be baimės ir nemalonių jausmų, juk važiavau ten manydama, kad šiai kelionei dar nesu visiškai pasiruošus.

Stebėjau savo mintis, jausmus ir kuo toliau, tuo ramiau darėsi širdyje. Aš džiaugiausi kiekviena minute , praleista šioje žemėje. Dievinau nuostabius augalus, gamtą, žmonės, dariau jų nuotraukas. Vien gėlių esu nufotografavusi apie penkiasdešimt.

Teko mojuoti vairuotojams ir atsisakyti trumpų suknelių

Pirma stotelė – Bangalore. Tai pietinės Indijos miestas, kuriame pasitiko trisdešimties laipsnių karštis, neaprėpiami kiekiai automobilių ir motorolerių gatvėse, kur nesuprasi, kokia puse vyksta eismas. Iš visų pusių be perstojo vairuotojai signalizuoja, nardo vienas per kitą. Aš niekaip iki šiol nesuprantu, kaip jie sugeba nesusidurti vienas su kitu. Mano didžiausia panika ir baimė buvo pereiti gatvę. Aš iš toli visiems mojuodavau, kad sustotų ir praleistų mane, kad pamatytų, jog eina žmogus, kad neužvažiuotų.

Kitas svarbus klausimas iškilo man tada, kai reikėjo tinkamai apsirengti. Indės dėvi sarius, tunikas, kartais apnuogindamos nugaros dalį, pilvą, bet niekada jų nepamatysi trumpu rūbu, čia nepriimtina rodyti nuogas kojas.

Patariant vietinėms ponioms, apsilankiau keliose rūbų parduotuvėse, kur viskas padaryta rankomis ir labai autentiškai. Įsigijau keletą tunikų, pora sarių, nes labai norėjau šioje šalyje dėvėti tai, ką dėvi indės. Tik vienas mažytis nesklandumas buvo tada, kai įsėdau į automobilį važiuoti lankyti šventyklą su tunika iki kelių, tada vairuotojas manęs paklausė, ar aš nesu su naktiniais. Teko staigiai pirkti specialias kelnes prie tunikų. Ir tikrai – mūvėdama jas, pasijutau laisvai, patogiai, jokie žvilgsniai nebeglumino manęs.

Stengiausi gerti kiekvieną minutę įspūdžių, stebėjau aplinką, žmones, uosčiau augalus, gėles. Norėjau pasijausti viso to dalimi. Ir man patiko, buvo jauku ir niekas mano vidaus nešokiravo.

Per lietų vietoj pastogės – baseinas

Pakeliui į Delį aplankėme Goa pakrantę, dabar labai populiarią tarp turistų iš Rusijos, Baltijos šalių. Kelios dienos paplūdimyje nebuvo vien gulėjimas saulėje – aš kaip tik vengiau saulės spindulių. Bet apėjome ilgus kilometrus pakrantės, užsukdami vis į kitą kavinukę ant smėlio, su kai kuriais savininkais ir darbuotojais susipažinome, paprašėme, kad grotų Bolivudo muziką vietoj europietiškos, nes ji niekaip čia nederėjo prie tokios egzotikos, kur kokosų ir bananų palmės, kur visiškas chaosas paplūdimyje, kur pilna laukinių šunų, kurie mielai susisuka po tavo gultu ir ramiai miega, kur laisva be įsipareigojimų karvė staiga, nekreipdama dėmesio į gulinčius, smagiai prabėga už mano galvos palei jūrą pakrante. Aš nesistebėjau, bet priėmiau viską kaip ir yra.

Vakarais lankėmės naktiniuose klubuose, nes šokiai yra mano aistra. Labiausiai patiko Cabana naktinis klubas, kur gali šokti mėnesienoje, čia nėra stogų, lyjant lietuj nebėgi slėptis po palme, bet neri į čia esantį šiltą baseiną.

Šeštadienio naktį Goa vyksta naktinis turgus. Didžiulis plotas užleidžiamas prekeiviams ir kavinėms, didžėjams. Tokio didelio turgaus nesu mačiusi. Ten galima įsigyti nuo Budos statulos iš vario, iki rankomis siuvinėtos Radžistano tašės, sidabro ir aukso papuošalų iš Tibeto, smilkalų, kašmyro šalių, tikrų ir netikrų eterinių aliejų.

Visi prekeiviai, kaip ir dauguma mano sutiktų indų, neblogai kalba angliškai, kadangi Indija kalba berods virš dvidešimties kalbų, tad jiems vienintelė galimybė susikalbėti yra anglų kalba. Aš įsigijau keletą papuošalų, rankų darbo gaminių, kašmyro šalių, gausybę prieskonių, smilkalų, medvilninių tunikų. Buvo smagu derėtis, sugebėjau net iki dešimt kartų nuderėti kainą.

Susitikimas su agentu

Susitikau Goa mano pažįstamų rekomenduotą ir patikrintą koncertų agentą. Jis atvyko į susitikimą su visa šeima, vaikais, pripirko visiems indiškų patiekalų ir tokia didele kompanija mes kalbėjomės apie mano pasirodymų galimybę. Jis mano, kad mano stiliaus dainos čia būtų paklausios, nes aš jiems egzotika. Aš jam buvau išsiuntus USB raktą su savo įrašais. Jis turi apie dešimt skirtingų kolektyvų iš daugelio šalių, sakė buvo netgi gitaristas iš Lietuvos ir organizuoja jiems pasirodymus.

Kontraktą sudaro ne mažiau kaip metams, apgyvendina, galima važiuoti ir su vaikais. Šis klausimas kol kas yra atviras, nes turėčiau nusiųsti daugiau savo video pasirodymų, aprašyti plačiau savo programą. Kol kas didelių vilčių nededu ko dar nepadariau, bet ką gali žinoti?

Vietinis gidas aprodė Taj Mahalą be eilės

Tiesa, keliaudama skaičiau labai įdomią mokslinę knygą apie žmogaus genus.

Delyje prabuvome tik kelias dienas. Aplankėme Tarptautinę Krišnos benduomenės šventyklą, sužinojome apie Indjos dievus. Apsilankėme Delio Lotoso šventykloje, skirtoje visų religijų išpažintojams.

Vieną dieną paskyrėme kelionei į Agrą – Taj Mahal rūmus. Žinoma, ši vieta yra turistinė, gausiai lankoma milijonų žmonių, bet kaip būti Indijoje ir neaplankyti šio pasaulio stebuklo?

Mes pasiėmėme vietinį gidą, kuris nuodugniai papasakojo istoriją, be didelių eilių sugebėjo mus pravesti arčiau rūmų, parodė išskirtines vietas ir netgi mus nufotografavo. Jis taip pat parekomendavo vietinį patikimą restoraną, kur sočiai ir labai skaniai pavalgėme be pavojaus skrandžiui dėl vietinio vandens bakterijų. Indijoje negalima gerti tekančio vandens, valgyti termiškai neapdoroto maisto, nebent penkių žvaigždučių viešbutyje yra saugu.

Išmoko valgyti rankomis

Mane šiek tiek suglumino jų tradicija viską valgyti rankomis, netgi pakankamai skystus padažus, bet kelionės pabaigoje ir pati įgudau kai kuriuos patiekalus valgyti rankomis. Padavėjai po valgio patiekia indą su vandeniu ir citrina, tad riebalų ar maisto likučių nelieka.

Grįžtant į viešbutį Delyje, išgirdau nuostabią indišką muziką, šurmulį vienoje iš salių ir pajutau nenumaldomą norą ten apsidairyti. Aš nelikau nepastebėta ir net nepajutau, kaip buvau įtraukta į indiškų vestuvių šventimą. Mane pamačiusios dvi senyvos puošnios ponios su prabangiais sariais apsikabino mane, išbučiavo lyg būčiau jų dukra. Aš irgi šiltai apkabinau jas ir pabučiavau į skruostus. Tada jos mus nuvedė į jaunųjų salę, išpuoštą neįtikėtino grožio gėlėmis (mano uoslei buvo nereali kvapų bomba), pristatė jaunųjų tėvams ir įtraukė į savo šokius. Aš nebuvau labai drąsi iš pradžių, nes nežinojau kaip elgtis, bet prisiminiau Bolivudo šokius, matytus per TV ir stengiausi atkartoti. Mus filmavo ir fotografavo, mielai su mumis pozavo – matyt jiems malonu matyti šviesiaodes iš Europos. Tai buvo sikchų vestuvės, vyrai dėvėjo turbanus. O visai jaunas vaikiukas mane pakvietė šokti – buvo labai miela.

Šalčio alergiją gydo atsivežtais eteriniais aliejais

Lietuvoje pasitiko šaltukas apie aštuonis laipsnius šalčio. Didelis kontrastas tarp plius trisdešimt ir minus aštuonių blogai atsiliepė mano odai – gavau šalčio alergiją. Bet su savo eteriniais aliejukais ir mišiniais jau baigiu išsigydyti.

Bangalore susipažinau su eterinių aliejų distributoriumi, kuris pardavė apie trisdešimt skirtingų eterinių aliejų, tad lagaminas viršijo svorio limitą. Kadangi „Lufthanza“ atlaidžiai į tai pažiūrėjo, tai nereikėjo primokėti. Kaune atsinešiau visus naujus aliejus į aromaterapeutų klubą „Agnum“ – ten mes viską išuostėm, atradom nemažai kokybiškų ir įdomių aliejų. Tad dabar turėsime iš kur tiesiogiai jų gauti. Pavasariui norėčiau sukurti tokį kvapą, kuris primintų mano jausmus keliaujant po Indiją.

O mano sceninių rūbų kolekcija pasipildė nuostabiais sariais ir papuošalais, manau keletą dainų atliksiu dėvėdama juos.
Namuose kvepia Indija, nes smilkinu natūralius smilkalus ir gaminu maistą naudodama indiškus prieskonius.

Indija E. Vaitkevičės akimis: