Papasakok, kodėl sugalvojai vykti į šią kelionę? Ar sunku pasiruošti tokioms išvykoms?
Kelionės jau tapo mano gyvenimo būdu. Pastaruosius aštuonerius metus esu aiškiai išsikristalizavusi, kaip mėgstu keliauti ir koks kelionės tikslas. Kai tapau mama, keliauju mažiau, kartą ar du į metus, todėl ir šie metai nebuvo išimtis, juk vasara ne toks aktyvus metas mano darbe.
Indoneziją pasirinkau, nes buvau išsiilgusi Azijos. Norėjosi vėl pajusti tą gatvės kvapą, pamatyti „savus“ azijiečius, tiesiog pabūti. Bali saloje auginau mažylę prieš trejetą metų, todėl šalyje daug nekeliavau. Tikrai žinojau, kad dar sugrįšiu, nes Indonezija didelė ir kontrastinga. Be to, labai norėjau aplankyti šalies ugnikalnius ir sugrįžti prie jogos pamokų, kurias pirmą kartą būtent čia ir išbandžiau.
Tokioms kelionėms pasiruošti yra nesunku, juk tai mano aistra. Jei neturiu kitos kelionės bilietų, jaučiuosi prastai. Labai gera žinoti, kad tą ar kitą mėnesį laukia skrydis į „Toli“. Esu „Lonely Planet“ knygos skaitytoja ir ji man padeda ne tik kelionėje, bet ir ruošiantis jai. Skaitau apie lankomiausias vietas, pasižiūriu vaizdus internete, pasiteirauju draugų, kurie lankėsi tose vietose, nuomonės ar paskaitau keliautojų puslapius. Žinau, ką noriu pamatyti, o kaip ten nuvykti žiūriu vietoje. Taip pat renkuosi ir nakvynės vietas – viskas vietoje. Juk mintinai prieš kelionę autobusų maršrutų neišmoksi, tai tenka improvizuoti ir labai dažnai klausti žmonių – man taip paprasčiau. Keliauju bendraudama, ne tik į žemėlapį žiūrėdama. Tiesa, tos pačios informacijos perklausiu bent dviejų žmonių, nes pavyzdžiui Japonijoje vietiniai rodys pirštais į visas puses bei šypsosis, negu pripažins, kad nežino kelio ar nesupranta anglų kalbos. Žmogus tokia jau būtybė, greitai prisitaiko prie pakitusių sąlygų ar išsisuka iš keblių situacijų. Keliavau mėnesį. Atitrūkau nuo darbų visiškai.
Kur apsistojai nakvoti? Ar nebuvo baisu keliauti?
Nakvoti teko įvairiose vietose. Pirmiausia atvykau į Dubajų. Atstumai ten didžiuliai, viešbutis neužsakytas, todėl apsistojau, kur radau vietos. Kambaryje turėjau tris lovas ir visos nekvepėjo. Užtat nebuvo labai brangu.
Yogyakarta mieste mačiau be galo daug mielų nakvynės namų, bet visur buvo pilna žmonių. Teko važiuoti į kitą miesto rajoną, kur apsidžiaugiau radusi bent kažkokią vietelę prisiglausti. Nuotrauką matote – bandome atspėti, kur nusiprausti.Tokio tipo kelionėse norai nebūtinai sutaps su galimybėmis. Šis dušas buvo mūsų kambaryje.
Javos saloje, kur keliavau pamatyti ugnikalnius, apsistodavau nakvynės namuose. Jie būdavo įsikūrę šeimininkų namuose. Norėdavosi, kad sąlygos būtų ne tiek geresnės, kiek žmonės tvarkingesni ir bent savo kieme išsikuoptų. Kai patalynė būdavo nešvari, įsisukdavau į savo miegmaišį, kad kūnas nesiliestų prie lovos. Vėliau kelionėje rinkausi tvarkingus nedidelius viešbučius arba bungalas. Kai dabar prisimenu, mieliausios ir įsimintiniausios nakvynės buvo vietinių bungalų stiliaus nameliuose, kuriuose net šilto vandens nebuvo arba dušas būdavo lauke, bet jaukumas ir autentiškumas padarydavo įspūdį.
Grįžtant namo dvi naktis miegojau oro uostuose – Singapūre ir Dubajuje. Singapūre patogios kėdės, tad nekilo problemų, o Dubajuje įsirangiau ant žemės nuošaliau, nes oro uostas buvo pilnutėlis žmonių.
Keliauti man nebūna baisu. Azija mano antrieji namai, pažįstu žmones, jie neagresyvūs. Kitaip jaučiausi keliaudama Centrinėje Amerikoje, ten save itin saugojau ir miegoti eidavau aštuntą vakaro, kad sutemus nereiktų vaikščioti. Nutinka įvairiausių situacijų, bet jau žinau, kaip elgtis ir kaip neprovokuoti, visuomet stebiu ar niekas neina iš paskos, kuprinę laikau ant krūtinės, ne nugaros. Indonezijoje šiek tiek nejaukiai jaučiausi minėtame Yogyakartos viešbutyje, nes ten buvau vienintelė motelis, kambarių durys atidaromos iš lauko, durų spynos išlūžusios bei užsieniečio nei vieno. Kiek nesmagu žiūrėti į rūkančius ir su kelnaitėmis vaikštančius vietinius svečius.
Papasakok apie jogos pamokas. Sakei, kad šioje kelionėje teko ją praktikuoti.
Taip jau nutiko, kad nors nenorėjau grįžti į Balio salą, teko ten apsilankyti net tris kartus kelionės metu. Iš čia geriausia išskristi į kitas vietas Azijoje. Jogos pamokų neplanavau, bet sugalvojau, kad kadangi jau čia esu, reikia aplankyti savo pirmąją jogos mokyklą, kurioje prieš trejus metus lankiau pamokas. Tuomet ši mokykla man paliko didžiulį įspūdį ir grįžusi į Lietuvą aplankiau bent penkias mokyklas. Deja, taip ir neradau sau tinkamos vietos Vilniuje, nes vis lygindavau su Azijos. Na ir kai kartą čia vėl sugrįžau, teko sumažinti maršruto mąstą ir pasilikti Bali ilgiau. Bent savaitę skyriau šiam malonumui. Ėjau į pamokas skirtingose vietose ir mokyklose – Gili Air saloje, Seminyak (Bali) ir Ubud (Bali). Stengiausi išbandyti kiek įmanoma daugiau jogos rūšių, ryžausi net Bikram (karštai) jogai. Du kartus dienoje intensyvūs užsiėmimai padarė savo – jaučiausi nuostabiai. Esu tiek sužavėta, jog norėčiau kada nors ateityje net mokytojų kursus išsilaikyti.
Šioje kelionėje iš tiesų nemažai pamatei. Kurie aplankyti objektai paliko didžiausią įspūdį?
Mano maršrutas atrodė taip: Varšuva, Dubajus, Jakarta, Yogyakarta, ugnikalnis Merapi, ugnikalnis Bromo, ugnikalnis iljen, Padangbai Bali, Gili Air, Bali, Brunei vastybė, Flores sala, Rinca sala, Kanawa sala, Singapūras, Dubajus, Varšuva. Kelionė prasidėjo įspūdingu ir pavojingu kopimu į Merapį ugnikalnį. Devyni kilometrai aukštyn ir tiek pat atgal, mažiausiai 45 laipsnių statumo kalnas. Jokie Himalajai neprilygo kopimui į Merapį. Stebėjausi, kaip leidžiama tokiems „alpinistams“ kaip aš kopti naktį akmenuotu keliu, iš tiesų tai yra pavojinga. Besileidžiant net akmenų virtinė krito ant visų keliaujančių. Ne ėjau, o ropščiausi visomis keturiomis, kad tik saugiai užlipčiau ir nulipčiau. Šiandien visa tai atrodo smagi avantiūra, kuri baigėsi nuostabiu reginiu saulei beauštant.
Kaip ir tikėjausi, Bromo ugnikalnis buvo kelionės topas. Nors daug kopti nereikėjo, bet kelionė safaris džipais po smėlynus link Bromo buvo vienas iš įsimintiniausių mano gyvenime. Bromo apsuptas dar dviejų kitų ugnikalnių, be to, aktyvus, o aplink vietiniai joja žirgais, nuo kurių sukeltų dulkių sunku kvėpuoti.
Gili Air, viena iš trijų Gili salų, esančių netoli Bali, pasirodė itin jauki. Tai, kad saloje nėra automobilių, man primena Seišelių La Digue salelę. Šeimoms tinkama ramybė, puikios picos (kažkodėl kiekvienas restoranas Gili Air turi picų kepimo krosnį) po įgrisusių Javos ryžių su saldžiuoju „Ketchup Manis“ padažu, paviršinis nardymas tiesiog nuo kranto ir tobula aplinka jogos pamokoms, po kurių krenti į jaukią bungalos lovą.
Kaip atsidūriau Brunėjuje pati nesupratau. Visos aplinkinės valstybės aplankytos, todėl pažiūrėjusi žemėlapį radau šią mini valstybę. Pasižiūrėjusi nuotraukas internete likau sužavėta Sultono rūmais ir mečete. Apie mano nuotykius Brunėjuje verta parašyti atskirą straipsnį – šalis „apie nieką“ su žaviais prisiminimais visam gyvenimui. Mane išgelbėjo pavežti pasisiūlęs Rusijos ambasados darbuotojas, nes kitu atveju būčiau klajojusi autostradomis nežinia kiek laiko. Vyriškis pavežė iki jo rekomenduotos picerijos, o ten susipažinau su senyvu italu virtuvės šefu. Jis su savo padėjėju padėjo man „išgyventi“ tris nuobodžias dienas Brunėjuje. Šalyje, kurioje už rūkymą gali būti nuplaktas rykštėmis, alkoholis draudžiamas dėl tikėjimo, keliai tik autostrados dydžio, prie Sultono rūmų nei prieisi, nei privažiuosi, žmonių beveik nėra (šalis turi 400 000 gyventojų, įskaitant Rusijos ambasados darbuotoją – priskaičiuoja, ką tik gali, vadinasi), mokesčių nėra, nes naftos klodai nesibaigiantys, bet už kelis kilometrus taksi automobiliu moki keliasdešimt dolerių, gana sunkoka turistui. Tačiau sužinojus „žaidimo taisykles“ viešbučio registratūroje pasakiau slaptažodį „Funny room“ (linksmas kambarys – liet.) ir atsidūriau nelegaliame naktiniame klube, iš kurio dingau tik slapta pafilmavus vaizdelius.
Kiek tokia kelionė galėtų kainuoti?
Kelionės biudžetas priklauso nuo poreikių. Jei keliauji su kuprine ant pečių, nereiškia, kad kelionė bus pigi.
Pirmiausia nemažą biudžeto dalį sudaro tolimi skrydžiai. Jiems skiriama 2000-3500 Lt. Aš stengiuosi rasti akcijų ir prie jų pritaikyti kelionės laiką.
Mėnuo tolimajame krašte kainuos: 8000 Lt, jei vienos nakvynės kaina apie 100 Lt ir naudojamasi ne tik vietiniu transportu, bet perkami turai. 5000-6000 Lt, jei nakvosit svečių namuose (naktis apie 40 Lt) bei naudositės vietiniu transportu. Tokiuose išsivysčiusiuose kraštuose kaip Japonija 10 dienų kelionė atsieis bent 7000 Lt.
Milanos Jašinskytės kelionės įspūdžiai - DELFI nuotraukų galerijoje: