Indrės Kavaliauskaitės kelionė į Pietų Korėją: gimtadienį minėjo danguje, patyrė išbandymų, o grįžo su netikėtu kvietimu

Pietų Korėja – šalis, kuri dar nėra pakankamai populiari tarp lietuvių turistų. Vis dėlto Azijos kultūra traukia kaip magnetas. Įspūdinga gamta, egzotiški patiekalai, įdomi istorija, paslaptingas naktinis gyvenimas bei inovatyvios technologijos yra tai, dėl ko tautiečiai vyksta į šį kraštą. Visai neseniai čia apsilankė ir renginių vedėja, nuomonės formuotoja Indrė Kavaliauskaitė. Žinoma moteris teigė, kad vos per savaitę laiko spėjo įsimylėti ne tik Pietų Korėjos sostinę Seulą, bet ir ten gyvenančių žmonių vidinę kultūrą.

Liepos 24 dieną I. Kavaliauskaitė šventė savo gimtadienį, tačiau šiemet jis buvo kitoks – simboliškai paminėtas Lietuvoje, o jau kitą dieną teko džiaugtis ypatingų potyrių suteikusia kelione. Ir išties, jau pirmosios jos akimirkos buvo nepamirštamos. Kalbėdama su Delfi žinoma moteris pasakojo, kad įsėdusi į Pietų Korėją skrendantį lėktuvą ji atsivertė jos bičiulių rašytus laiškus su gražiais linkėjimais. „Į Aziją nuvykau labai geros nuotaikos, laiminga, jaučiausi mylima, džiaugiausi, kad turiu tiek draugų, kurie taip nuoširdžiai mane myli“, – kalbėdama šypsenos neslėpė nuomonės formuotoja.

Tačiau kelionės įspūdžiai neapsiribojo tik nuostabiais, pakilus virš debesų perskaitytais sveikinimais. I. Kavaliauskaitė vos per kelias dienas spėjo ne tik pasisemti daug patirties Seule vykusiuose renginiuose, – čia netrūko ir netikėtų išbandymų bei naujų pažinčių, kurios jos kelius netrukus nuves į Maroką...

– Indre, Pietų Korėja, sakyčiau, lietuviams dar neįprasta ir neatrasta kelionių kryptis. Teigiama, kad šalis dar tik skinasi kelią į turistų širdis. Kaip vertinate tokį pastebėjimą?

– Sakoma, kad pasaulis yra mažas, o dabar viskuo dalijamės socialiniuose tinkluose. Kelionės metu instagrame akimirkas rodžiau ir aš, todėl žinau, kad tuo pačiu metu Pietų Korėjoje buvo net mane sekančių žmonių, draugiškai aptarėme, kas ką veikia. Suprantu, kad nors ir esame maža šalis, atrodo, kad lietuvių nedaug, bet mūsų galima rasti visuose pasaulio kampeliuose. Taip pat – ir Pietų Korėjoje [šypsosi].

– Kaip vertinate Pietų Korėjos kultūrą, kokia ji? Galbūt pavyko per kelias kelionės dienas pajusti šios šalies žmonių gyvenimo ritmą?

– Jau truputį anksčiau supratau, kad keliauti labai gera, kai nesijauti turistas. O mano darbas dovanoja tokių galimybių – kartais galiu vesti renginius kitose šalyse. Žinoma, tai daugiau apsiriboja Europos šalimis. Džiugu, kad, pavyzdžiui, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, šalies Rivjeroje, Monake man tenka būti ne tik turiste. Į šiuos kraštus dažnai keliauju vesti tarptautinių renginių, visai netrukus laukia renginys Bukarešte, todėl viduje džiugu, kad po truputį plečiasi mano renginių rinka ir Lietuva – nebe riba. Gera keliauti su kokiu nors tikslu, turėti vietą, į kurią reikia nuvykti, renginį, dalyvauti įgyvendinant projektą ar filmuojant. Tuomet gatvėje sutinku ne tik vietinių žmonių, aplankau kokius nors turistinius objektus, bet pamatau ir darbo žmonių kultūrą. Manau, taip imu geriau pažinti kitas šalis ir kitų kultūrų individus, o toks keliavimo pobūdis man be galo patinka.

Pietų Korėja – ne išimtis. Nors turint laisvą pusdienį buvo smagu pamatyti turistinių objektų, jautiesi truputį didesne, svarbesne dalimi, kai išvykęs į užsienį turi ką veikti. Buvo be galo smagu dalyvauti „Samsung“ renginiuose, o tokią galimybę man suteikė agentūra „Personal“. Jos atstovai Lietuvoje vieninteliai buvo „Samsung“ atstovybės pakviesti apsilankyti šioje Azijos šalyje. Buvau labai svarbių, iš didelių šalių atvykusių žmonių grupėje. Nors mes ir lietuviai, kilę iš mažesnės šalies, esame lygiaverčiai ir tokie pat įdomūs, o kartais gal net linksmesni bei pozityvesni.

O savo draugams, kurie klausė, kaip vertinu Pietų Korėją, sakiau, kad ją tiesiog įsimylėjau. Žinoma, lankiausi tik Seule, bet labai patiko ir miestas, ir žmonių vidinė kultūra. Pajaučiau jų saikingumą, etiškumą, pagarbą žmogui. Azija apskritai man patinka: šio krašto žmonių labai gera vidinė bei darbo kultūra.

– Turbūt buvo smagu gauti komplimentų iš užsienio šalių gyventojų?

– Girdėjome pastebėjimų, kad iš Baltijos šalių atvažiavo linksmi, geri, draugiški žmonės. Tačiau kartu su į kelionę vykusiu Jonu Nainiu žinojome, jog dėl to reikia įdėti daugiau pastangų. Už kitus, pavyzdžiui, prancūzus, brazilus, argentiniečius, kinus, daug darbo jau atlieka šalis, iš kurios atvyko. Mums kartais dar reikia paaiškinti, iš kur esame [šypsosi].

– Kokius Lietuvos ir Pietų Korėjos skirtumus pastebėjote svečiuodamasi šalyje?

– Sakyčiau, ten daugiau spalvų ne tik danguje, bet ir žmonėse [šypsosi]. Galėtume ir mes turistus visuomet sutikti su tokiu pat pozityvumu ir šypsenomis, kaip tai darėme per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje.

– Šioje Azijos šalyje pavyko pamatyti ne tik turistinių objektų, – dalyvavote įvairiuose renginiuose, į kuriuos buvo susirinkusios pasaulinio lygio žvaigždės. Su kuo teko pabendrauti, kokį įspūdį jums paliko užsieniečiai?

– Taip, kai atskridome, pirmą kelionės dieną važiavome į Changgyeonggung rūmus, ten mus aprengė jų tautiniais drabužiais. Smagi patirtis. Tuomet su gidu apsilankėme vietiniame maisto turguje, ragavome street food. Tiesa, grafikas buvo gana įtemptas, renginiuose, kuriuose dalyvavome, pamatėme, kaip atrodo tikros žvaigždės ir kaip jų laukia minios žmonų.

Pamenu, su Jonu instagrame ėmėme ieškoti, kas atvyko į renginį. Ilgai netrukome, greitai radome visus atsakymus ir supratome, kad lietuviai taip pat žino garsią grupę BTS. Skubėjau paklausyti jų dainų, nes iki šiol jų mano grojaraštyje nebuvo. Be to, juokavome su Jonu, ar mes, europiečiai, jiems taip pat atrodome visi vienodi, ar tik mums azijiečių veidai panašūs [juokiasi].

Renginio metu galėjome pasirinkti įvairių programų, kuriose norime dalyvauti. Labai viliojo muzika ir šokiai, bet pagalvojau, kad čia gali susirinkti tikri šokėjai, šokantys pasaulinio lygio trupėse, tad pasirinkau mados programą. Jonas išdrįso apsilankyti muzikos ir šokių renginyje, daug juokėsi, sakė, kad buvo linksma, nors aš ir buvau teisi. Išties, atvyko profesionalūs šokėjai, kurie per penkias minutes išmoko visus judesius.

Tiems, kurie pasirinko madą, buvo suorganizuotas madų šou. Jame dalyvavo nuomonės formuotojai iš visų šalių. Susipažinau su aktore, dizainere iš Maroko. Labai graži istorija, panašu, kad netrukus ir pati skrisiu pas ją į šią šalį. Mudvi susipažinome valgydamos pietus, labai nuoširdžiai pagyriau ją ir jos kurtą suknelę. Nežinojau, kas yra ta moteris, tik paskui atsidariusi instagramą pamačiau, kad turi 6,5 milijono sekėjų. Po renginio ji man pati parašė: „By the way, keep the dress“ [beje, pasilik suknelę sau – aut. past.] ir man ją padovanojo. Be to, gavau kvietimą atvykti į Maroką, į jos madų šou, taigi, panašu, yra tikslas aplankyti dar vieną šalį.

– Seulo mieste gyvena apie 10 mln. žmonių, kaip tai juntama paprastam turistui?

– Buvo lengva patikrinti, kokio dydžio miestas yra Seulas, kai jame man nutiko vienas įvykis. Atvykę į Pietų Korėją gavome naujų įrenginių, su kuriais turėjome fotografuoti vaizdus, taigi turėjau du mobiliuosius – savo ir vieną, kuriame nebuvo kortelės. Vieną rytą, po apsilankymo muziejuje, palikau autobuse savo telefoną. Atvykusi į Pietų Korėją dirbti, turiu dalintis turiniu savo socialiniuose tinkluose, o Seule lieku be telefono. Tiesiog fantastika.

Mobilųjį man sugebėjo grąžinti tik 22 val. vakaro. Autobusas išvažiavo, o kol grįžo, užtruko bene 8 valandas. Tokia buvo mano telefono gelbėjimo operacija, bet labai įdomiai praleidau laiką. Žinoma, turėjau kuo fotografuoti, bet likau be savojo telefono. Juokiausi, kad tai buvo tikra telefono detokso visai maloni diena be žinučių ir ryšio. Svarbiausia, reikėjo tik nepasimesti nuo draugų.

– Koks Pietų Korėjos naktinis gyvenimas? Kuo jis skiriasi nuo lietuviškojo – barų, šokių, o galbūt priešingai – viskas labai panašu?

– Seule žmonės labai darbštūs, anksti keliasi, o 22 val. jau uždaromi visi restoranai. Europoje daug kur, pavyzdžiui, Prancūzijoje, 21 val. tik sėdama vakarieniauti, ir tai visiškai normalu. Čia vakarienės prasideda 17, 19 val., bet apie 22 val. jau turi pasibaigti, didžioji dalis miesto keliauja miegoti.

Naktinio gyvenimo pačiai neteko paragauti. Tiesa, vieną iš vakarų 22 val. trumpam užėjome į klubą, jis tuo metu dar buvo tuščias, bet mes vis tiek linksmai praleidome ten valandžiukę, įkalbėjome darbuotojus paleisti Jessicos Shy dainą „Apkabink“, Jonas trumpam stojo prie pulto. Vis dėlto to tikro naktinio gyvenimo man pamatyti neteko.

– O kaip azijiečiai reagavo išgirdę lietuvišką muziką?

– Oi, jiems labai patiko. Klubo vadybininkams sakiau: „Jūs žinote Peggy Gou?“, jie atsakė teigiamai. Paminėjau, kad privalo susipažinti su Jovani, sakiau: „Jis geresnis už Peggy Gou – tik Europoje!“ Jie mielai būtų užleidę Jonui didžėjaus pultelį visam vakarui [juokiasi].

– Teigiama, kad Pietų Korėja ir jos sostinė Seulas yra itin inovatyvūs. Kas atkreipė jūsų dėmesį kalbant apie išmaniąsias technologijas?

– Matote, viskas, kas yra ten, po kurio laiko ateina ir pas mus, tiesiog Azijoje žmonės galbūt daug greičiau prisitaiko prie technologijų, nes jie jas ir kuria. Manau, kad ir mes esame visai išmanūs.

– Žmonės šioje šalyje nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų, nešiojasi net trikojus, kad galėtų viską įamžinti, filmuojasi savo „Youtube“ kanalams. Kiek jums pačiai teko išvysti tokių žmonių, kaip jie jaučiasi tai darydami?

Tai šioje šalyje normalu ir natūralu, netgi atrodo, kad tokios profesijos vertinamos. Jiems turinio kūrimas yra didelis ir svarbus dalykas. Pavyzdžiui, jei žmogus užsiėmęs filmuoja, niekas nelįs, bet kartais gali mielai prisijungti.

Turinį šie žmonės kuria ir su savo komandomis – dirba videografai, fotografai, stilistai, vizažistai: kai turi 6 mln. sekėjų, turi pateikti medžiagą, vertą tų 6 mln. stebėtojų. Tačiau Lietuvoje juk taip pat stengiamės kurti turinį, kuris yra kokybiškesnis, geresnis, profesionalesnis. Gal kada nors ir mes taip užaugsime, kaip jie, ir vieną dieną galėsime savo geruosius operatorius skraidintis į Aziją.

– Kokius jūsų lūkesčius išpildė ši kelionė? Galbūt kas nors nuvylė, įsivaizdavote kitaip, nei buvo realybėje?

– Nepasakyčiau, kad kėliau kokių nors lūkesčių. Renginiai Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje ar Seule man vienodai svarbūs ir manau, bus taip, kaip pats nusiteiki.

Keliavau labai laimingai nusiteikusi, nes pakilusi virš debesų švenčiau savo gimtadienį, kurį simboliškai paminėjau dieną prieš išvykdama. Gimtadienio proga paprašiau, kad man draugai parašytų laiškus ir atvirukus. Visus juos susidėjau į lagaminą, skaičiau, kol skridau iš Stambulo į Seulą. Nuvykau labai geros nuotaikos, laiminga, pasijaučiau mylima, džiaugiausi, kad turiu tiek draugų, kurie taip nuoširdžiai mane myli. Kiekvieną dieną priėmiau kaip dovaną. Juk visada viskas priklauso tik nuo mūsų. Jei ieškosime, kas mus pralinksmins, tai būsime nelaimingi, tačiau supratus, kad kiekvienoje situacijoje galime patys rasti, kas džiugina, tai ir džiugins.

– Turistams, kurie lankosi Pietų Korėjoje, siūloma parsivežti ypatingų lauktuvių: korėjietiškos arbatos, prieskonių, net konservuotų vabalų, raudonųjų ženšenių saldainių. Su kokiomis lauktuvėmis jūs grįžote į Lietuvą?

– Lauktuvės keliavo tik vaikams. Grįžau į Lietuvą su korėjietiškais žaislais, didžiausiomis jų dėžėmis [juokiasi]. Tikėjausi, kad bus instrukcijų anglų kalba, bet klydau. Parvežiau lipdukų gaminimo aparatų, o sau neištvėriau ir nusipirkau animė kostiumėlį. Jau buvau jį apsirengusi, atrodo, kad tinka, toks paprastas, kasdienis. Kai juo pasipuošiau, dukra Marija sakė, jog atrodau kaip pasiruošusi į mokyklą.

Daug laiko parduotuvėms tikrai nebuvo, tik trumpai užbėgau pasižiūrėti, kaip atrodo jų prekybos centrai. Tiesa, pas juos būna ir 36 laipsniai karščio, tad kartais tokios vietos būdavo tikras išsigelbėjimas [juokiasi].

– Ką patartumėte žmonėms, kurie planuoja apsilankyti Pietų Korėjoje?

– Kad ir kur vykstu, suprantu, kad esu tik svečias. Niekas mūsų neprivalo priimti išskėstomis rankomis ir pataikauti. Manau, kad mes, bet kur eidami, turime padaryti ką nors, už ką būtų galima mus mėgti. Kad ir kur keliaučiau – vesti renginių ar tiesiog turistauti, atstovauju ne tik savo šaliai, bet ir žemynui, iš kurio atskridau. Visada galvoju, kad turiu gražiai reprezentuoti Europą. Jei taip visi galvosime, europiečiai bus maloniausi ir mieliausi žmonės. Seule nėra daug sklandžiai kalbančių angliškai, gatvėse teko naudojantis „Google“ vertėju juokingai kalbėti su taksistais. Aptarnavimo sferoje azijiečiai stengiasi būti geri; manau, mums dar reikia pasistengti, kad europiečiai užsitarnautų kuo geresnės reputacijos vardą.