– Kuo užsiimi šiuo metu? Koks tavo darbas?
– Tai nėra darbas. Tai labiau būdas veikti, realizuotis, augti, keistis energija. To nevadinu darbu turbūt dar ir dėl to, kad man tai patinka. Mano veikla yra susijusi su energija, kuri gydo. Paprastai sakant, daugelis mane prisimena tik kaip dainininkę. Ir niekas beveik nežino, kad jau nuo mažens mano rolė gyvenime yra gydyti žmones ir jiems padėti energetiškai.
Dar prieš kelis dešimtmečius žmonės tai įvardindavo kaip parapsichologiją, psichologiją ir tai buvo tiesiog bendravimas su žmonėmis bei buvimas kartu. Atrodo, kas čia tokio, bet kartu bendraujant tampi kažkokiu įkvėpimu ar gyvenimo būdo pakeitimo paskatinimu. Žmonės keičiasi vien būdami kartu. Turbūt tai su manimi nuo pat gimimo. Dabar tokių vaikų gimsta daug daugiau. Anksčiau žmonės negalėjo to išreikšti, nes nežinojo, kas tai. Šiandien tai įgauna įvairias formas ir pavadinimus. Visada su tuo gyvenau.
– Ką turi galvoje?
– Dar būdama maža ir grįžusi iš mokyklos išgyvendavau tam tikras būsenas , kurių negalėjau niekaip įvardinti. Žiūrėdavau į savo kūną ir suvokdavau, kad nesu tik tas kūnas. Man buvo įdomu, kaip jis veikia, į ką iš tiesų žiūri mano akys. Tuo metu viso to, kas vyksta su manimi, dar nesuvokdavau. Tuomet buvo galima pamanyti, kad tai koks nors pamišimas, nes neatitikdavo kažkokių visuomenės nustatytų normų. Mane apimdavo būsenos, kurių metu aš išplaukiu ir tampu viskuo, o kartu ir niekuo.
Tai labai stipri energija, kuri mane panardina į tai, kur nelieka skirtumo tarp vidinio pasaulio ir išorinio. Vienam žmogui tai pakelti sunku. Ieškojau įvairių būdų ir suvokiau, kad šioje savoje realybėje išlikti sąmoningu yra priimti savo kūną ir girdėti visas vibracijas, jausti. Pasinėriau į muziką, nors kartais net nejausdavau ritmo.
– Tai paskatino ir pradėti kurti muziką bei žengti į sceną?
– Ne. Kai priėmiau šią būseną į save, pradėjau gyventi šiame pasaulyje. Man sulaukus 14 metų ir prasidėjo įvairios informacijos kai užsimaniau save realizuoti įvairiausiais būdais. Net kankinančios meilės užsimaniau. Užsimaniau dalykų, kurie suteikia ne tik džiaugsmą, bet gal net labiau kančią. Maniau, kad meilė negali būti suvokiama tik per grožį. Man atrodė, kad žmogiška meilė atpažįstama tik per kančią. Pati prisikurdavau save kankinančių meilės formų.
– Pasirinkdavai netinkamus vyrus?
– Man patikdavo mylėti ne patį vyrą, kuris yra šalia, o pačią meilę jame ir, žinoma, pasinerdavau giliai į pačią meilę, bet vyras būdavo labiau kaip iliuzija, kurioje ieškojau būtent to amžinybės skonio. Tačiau jo niekada nerasi kitame. Pirmiausiai reikia rasti pačiam save.
– Manau, kad daugelis taip elgiasi ir nelaiko to problema.
– Turbūt. Na, kol yra iliuzija ir ji yra kankinanti. Protas nori kurti iliuzijas ir kažko negauti. Jei gauna, tai atrodo nebevertinga. Per pažinimą žmogus prasiplečia. Kita vertus, žmogus gali grimzti ar pasiekti dugną.
– Kada tuomet į tavo gyvenimą atėjo muzika?
– Anksti. Turbūt ją pasirinkau vien matydama kaip muziką myli mano mama. Man tai atrodo kažkas unikalaus. Juk žmonės dėl muzikos net verkia. Ji juos paveikia. Visada ir augdama sakiau, kad būsiu tik dainininkė. Kai žmogus suvokia, kad jis yra tame, ateina ir savirealizacija.
Nors lankiau muzikos mokyklą, labai jos nemėgau. Pavyzdžiui, man labai norėdavosi dainuoti, o turėdavau kalti solfedį. Paskui tiesiog nustojau lankyti tas pamokas ir mečiau muzikos mokyklą. Visada buvau maištautoja, nors visada rinkausi tik laisvę. Geriausia tai, kad tėvai palaikė mano norą siekti laisvės. Prisiėmiau visą atsakomybę už savo norą daryti tai, ką noriu. Taip ir gimė mano muzika, kūryba.
Tačiau man visada sakė, kad gimiau ne tuo laiku. Ne ten. Mano muzika turėjo savo klausytoją, bet jų ratas buvo pakankamai siauras. Dabar, vien dėl socialinių tinklų ir technologijų muzikantai gali labiau save išreikšti.
– Kai praeityje buvai žinoma atlikėja, nesijautei gerai ar radusi savo vietą?
– Na, pabandysiu paaiškinti taip. Pavyzdžiui, gimsta kokioje nors šeimoje karalius. Jis gimsta karaliumi, bet jam kažkokia situacija susidaro, kad jis tampa vargšu, bet iš prigimties jis juk ne toks. Ir jį vėl karūnavus jis nesijaučia kaip nors kitaip. Tai natūralu. Taip man ir būti dainininke. Visada jaučiausi ja ir buvau. Būdama dainininke tiesiog jaučiuosi tarsi namuose, savo erdvėje. Sudėtinga galbūt buvo tik tai, kad buvo visų šių dalykų sudėtingesnis priėmimas.
Pradėjau negerti nerūkyti, tapau vegetare. Peržengti per save ir savo įsitikinimus buvo sunku. Iš pradžių, švelniai tariant, tikrai nėra lengva. Ypač koncertuojant klubuose jausdavausi tarsi dainuočiau sau. Vienintelis sudėtingas dalykas tuo metu buvo važiuoti į koncertus. Dideli koncertai yra nuostabūs, bet klubuose, kur rūkoma ir geriama, žmonės net neklauso ir negirdi muzikos iš tiesų. Jauti, kad nepasikrauni, o tik atiduodi save ir išbarstai. Grįžti gavęs pinigų, bet atidavęs energiją. Tokiuose mainuose tu tik praloši.
Daugelis dainininkų praranda potencialą, nes susikoncentruoja į pinigus. Anksčiau vyravo požiūris, kad į tave žiūrima kaip į cirko artistą, kuris padainavo, palinksmino ir dar turi džiaugtis, kad gavo pinigų.
– Pasikeitė ir muzikos stilius? Dar anksčiau man sakei, kad nenori kurti komercinės muzikos.
– Visada dariau tai, ką noriu, bet man buvo pradėtos diktuoti sąlygos, kurias diktavo pinigai. Nebenorėjau koncertuoti, nes manęs buvo prašoma dainuoti pagal fonogramą. Albumas „Meilės paslaptis“ buvo kuriamas su meile, jausmu. Viskas, atrodo, buvo ant bangos, bet manęs vis mažiau likdavo kituose kūriniuose. Man buvo per sunku. Negalėjau kurti muzikos, kuri patinka kitiems, bet ne man.
Gyvenant ateina didesnis suvokimas. Didžiausias džiaugsmas yra parodyti žmonėms tai, koks esi iš tiesų. Tačiau ir tuo pačiu prisitaikyti prie žmonių. Nors ir tas pats popsas gali būti labai gražus ir geras. Reikalas pateikime ir sąlygose, kuriomis kuriama.
– Grįžkime šiek tiek prie tavo dabartinių veiklų. Kaip žmonės tave atranda ir dėl kokių priežasčių kreipiasi į tave?
– Problemų turi visi. Turbūt būtų juokinga pasakyti, kad kažkas kreipiasi dėl gero gyvenimo (juokiasi). Žmonės sako, kad man neva yra gerai, nes dažnai esu linksmai nusiteikusi, šypsausi. Problemų turime visi, bet galime būti laimingi. Nereikia į tai koncentruotis. Didžiausias džiaugsmas – bendravimas su žmonėmis.
– Kaip tu padedi? Kaip vyksta tas pagalbos seansas?
– Iš pradžių tampi draugu. Galiausiai žmogus pajaučia, kad jis negali prieštarauti niekam, ką sakau. Tarsi viskas eina iš pasąmonės. Ką bekalbėčiau, tai būna labai aktualu konkrečiam žmogui.
Nesakau jokių pamokymų. Informacija, kuri ateina jiems, nepriklauso nuo manęs. Ji yra skirta tik konkrečiam žmogui. Matau kaip jie jaučiasi ir ką jiems reikia pasakyti. Vėliau vyksta transformacijos ir griūna planai. Žmonės ieško problemų ir mano, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš juos, bet ir verdama apyrankes veriu jas ne nuo kažko, o tam, kad jos patį žmogų išvalytų. Atėję žmonės būna kupini pykčio ir nusivylimo, bet atsigręžę į save pradeda gailėtis savęs kol galiausiai suvokia savo problemą ir keičia gyvenimą.
– Negi tau pačiai nebūna tokių nuotaikų, nusivylimo?
– Visada visko buvo, bet kartu ir suvokiau, kad visame tame matau dėkingumą. Tiesiog mano požiūris kitoks ir mąstau, kam man viena ar kita situacija yra duota. Ar tai vyksta manyje? Žinoma. Ir aš ne išimtis, bet suvokiu viską kitaip ir žiūriu iš kito taško.
– Galbūt tam įtakos turėjo ir, kaip minėjai, pasikeitęs gyvenimo būdas?
– Žinoma.
– Dabar daug apie tai diskutuojama. Ar, pavyzdžiui, tavo sūnūs nesulaukia komentarų mokykloje dėl to, kad yra vegetarai?
– Šiandien požiūris jau kitoks. Kuo daugiau apie tai mąstysim patys, tuo daugiau klausimų ir sulauksime. Aš pati to visiškai nesureikšminu. Kaip ir mano vaikai. Aš – veganė, bet vaikų neverčiu laikytis mano mitybos. Jie renkasi patys. Sūnūs sąmoningai suvokia, kodėl nevalgo vienų ar kitų produktų ir nemato ten problemų.
Nesu tuo kažkuo geresnė nei kiti. Mano vyresnėlio net draugai nežino, kad jis vegetaras. Kai žmonės to neakcentuoja, kiti net nesureikšmina. Mityba yra labai svarbu. Esame tai, ką valgome ir tai tiesa. Mėsos atsisakymas pakeičia ir gyvenimo būdą, bet tai reikia daryti tik sąmoningai.
– Žinau, apie sužadėtuves jaunu šokėju iš Maroko kalbėti nenori, bet kaip pati jauteisi kai visa šalis tave prisiminė dėl santykių su mylimuoju, kurie netikėtai iškilo į viešumą.
– Pirmas jausmas buvo labai keistas, nes tik prabudus pamačiau, kad tai, kuo pasidalijome tik mes ir matė mūsų draugai, jau skaitė visi naujienų portaluose. Tai nemalonu, nes niekas neatsiklausė, bet šis jausmas truko tik akimirką. Mano reakcija buvo spontaniška. Vėliau tik smagiai pasijuokiau.
– O ką sakė mylimasis?
– Jam tai gerai. Jis šokėjas ir tikrai nepyko (šypsosi).
– Jis žino, kad ei žinoma Lietuvoje?
– Taip. Nors galbūt reikėtų paklausti jo.
– Esi laiminga?
– O kaip tau atrodo? Aš laiminga, bet tikrai ne dėl tokių išorinių dalykų. Išorė labai dažnai keičiasi ir aš suprantu, kad nuo to nepriklauso mano laimė. Esu laiminga, nes tokia esu savyje ir pati su savimi.