– Remigijau, kai tapote meru, dažniau gatvėmis vaikštote pakėlęs ar nulenkęs galvą?
– Greičiausiai nulenkęs, nes reikia apžiūrėti šaligatvius, juk ne visi gerai atrodo. Kartais ir pabaksnoti kai kam tenka (juokiasi).
– O ar pakito gyvenimo ritmas?
– Darbo pradžia visuomet aiški, o pabaiga – visiškai ne. Pastaruoju metu su šeima vis dar pratinamės prie naujo gyvenimo ritmo. Nors darbą visuomet pradedu apie aštuntą ryto, kai dukrą nuvežu į darželį. Turėčiau darbą baigti apie šeštą, bet ne visuomet taip išeina. Net grįžus namo tenka atrašyti elektroninius laiškus kolegoms, tad aiškios ribos tarp namų ir darbo nėra, viskas susipynė. Esu ne tik meras, bet ir vilnietis, be to, šeimos galva.
– Ar kas rytą į darbą einate su šypsena?
– Greičiau su lūkesčiu ir rūpesčiu. Nors tikrai gerai nusiteikęs, juk niekas nevarė manęs į šią vietą. Prasmę matau ir tikrai nieko nesigailiu.
– Sakote, kad esate vilnietis, bet juk Jūsų gimtinė – Tauragė. Ar dažnai ten grįžtate?
– Prieš kelerius metus skaičiavau, kad didesnę gyvenimo dalį praleidau Vilniuje, todėl save tikrai galiu vadinti vilniečiu. Čia gyvenu 23 metus ir labai gerai prisimenu pirmąją dieną, kai atvykau čia gyventi. O į Tauragę kartais grįžtu, juk ten gyvena mano tėvai.
– Ar neteko girdėti raginimų tapti Tauragės meru, o ne Vilniaus?
– Tauragės meru tapo mano vaikystės krepšinio treneris, todėl miestas dabar tikrai patikimose rankose (šypteli).
– Kuo buvo išskirtinė pirmoji diena Vilniuje?
– Atvykau į stotį, išlipau su dviem krepšiais ir pradėjau klausinėti, kaip nuvykti į Saulėtekį. Apklausiau gal dešimt stotelėje buvusių žmonių ir niekas negalėjo padėti. Įsivaizdavau, kad Saulėtekis – vos ne kertinė Vilniaus vieta, pats centras, bet tada paaiškėjo, kad Vilnius ne toks jau mažas ir ne visi viską gali žinoti.