Tai, kas prasidėjo prieš keliolika metų kaip ego ir emocionio skausmo deginimo ceremonija Kalifornojos paplūdimyje, dabar yra pats prestižiškiausias festivalis pasaulyje, į kurį suvažiuoja viso pasaulio grietinelė. Bet vadinti „Burning Man“ festivaliu būtų klaidinga. Šis nepelno siekiantis sumanymas, kuris laužo visus standartus ir įprastus festivalinius formatus.
DELFI skaitytojams J. Didžiulis parvežė specialiai parengtą dienoraštį:
Vadovaudamasis griežtomis „Burning Man“ taisyklėmis ir gyvendamas dykumoje savaitę imi jaustis „burneriu“, o po įšventinimo, atrandi naują požiūrį į save, į kitus ir imi jaustis smalkėmis bei dulkėmis išsimaudžiusiųjų sektos nariu.
„You’re raw, you cook, and then you burn“. Ši frazė gerai apibūdina tai, kas nutinka kiekvienam toje dykumoje, kuris išeina į playa pirmą kartą ir pamato šviesomis virpantį kūrybinį kosmosą. Tada pajunti turįs sau priminti kvėpuoti. Linksmybių, šviesų ir garsų mastas yra nesuvokiamas. Po poros dienų, kai pagaliau supranti esąs dulkė, kurią neša vėjas nuo vienos estetinės oazės į kitą, apsipranti ir šiek tiek susigražini pasitikėjimą savimi. Kai ateina laikas išvažiuoti ir laikinas miestas išgaruoja prieš tavo akis, supranti, kad nors tu ir palieki „Burning Man“, „Burning Man“ tavęs jau niekada nebepaliks.
Gali kiek nori ruoštis „Burning Man“, bet tai nepadės. Gali bandyti susikurti lūkesčius, kad palengvintum pojūčių šoką čia atvažiavus, bet tą padaryti yra neįmanoma, nes tai visomis prasmėmis yra intensyvu – tikras išbandymas tavo kūnui, vertybėms, sielai bei atsineštiems turtams.
Patirtis neateina be skausmo, sunkumų ir nuostolių. Pyramid lake rezervato dykuma yra viena gražiausių, bet ir viena nedraugiškiausių vietų, kurioje teko man apsilankyti. Kiekvieną dieną termometro stulpeliai čia pakyla virš keturiasdešimt laipsnių, kepina negailestinga saulė, pučia neprognpzuojamas vėjas, siaučia viską ėdančių dulkių audros ir primena, kad ši vieta labiau tinkama nepastebiamai numirti nei linksmintis. Tačiau dykumos negailestingumas suteikia savo prieskonį – kiekvienas vandens gurkšnis tampa gardesnis, vaisiai nepakartojimai saldūs, menas spinduliuoja tobuloje tuštumoje ir žmogiškumo išraiška yra aukso vertės.
Bet žmonės neateina į dykumą vien tam, kad išgyventų. Jie ateina mėgautis gyvenimu ir dalintis. „Burning Man“ rasi pačios aukščiausios prabos muzikos, maisto, meno dirbtuvių, linksmybių, performansų, narkotikų, terapeutų, bendraminčių ir idėjų. Ir už tai nemokėsi nei cento, nes visi tuo dalinasi nemokamai, visi tai daro iš idėjos ir iš meilės.
Tiesa, reikėtų paminėti, kad tai „Burning Man“ nėra pigus malonumas – dykumoje visi „degina“ pinigus savo bei kitų malonumui – investuoja į maistą, stovyklas, instaliacijas, aprangą, įrangą. Tu jauti, kad žmonės atiduoda geriausią ką turi ir nei dalyviai, nei organizatoriai iš to neuždirba. Kaip komentavo vienas žymaus renginių portalų redaktorius, „Burning Man“ yra geriausias festivalis pasaulyje todėl, kad jo sumanymas yra idėjinis ir jis neturi tikslo generuoti pelną – organizatoriai ir kiti yra atsidavę „buneriai“ nori sukurti gyvenimus keičiantį potyrį.
O potyrių čia rasi daug ir pačių įvairiausių estetinių išraiškų. Gali per vieną dieną pasiklausyti simfoninės muzikos ir paskui pasibaisėti „Skrillex“ pasirodymu, patekti į kabaretą, mėgautis džiazo improvizacijomis, sudalyvauti masinėje orgijoje arba su mažamečiais šaudyti burbulus su lazeriais. Gali jojinėti su rožiniais kaubojais ant elektroninio buliaus, susipažinti su naujais savo gyvenimo draugais ant milžiniškos riedančios instaliacijos, pakelti taurę su ponia, įtartinai panašia į Vivienne Westwood ar sulaukti Tibeto guru pašventinimo. Nors festivalis trunka mažiau nei savaitę per tą laikotarpį gauni daugiau stimulo, nei įprasti mirtingieji gauna per visą savo gyvenimą. Ir dėl to, galiu drąsiai teigti, kad tai buvo pats geriausias vakarėlis mano gyvenime.
Sunku trumpai apibūdinti šį „festivalį“, nes čia sukuriama tokia erdvė, kurioje kiekvienas žmogus gali būti savimi, koks jis bebūtų. Tai tarsi nevaldomas ir nepriklausomas kūrybinis chaosas. Tai yra fantastiškas šiuolaikinio meno rojus, kuriame žmogus, kuris myli kultūrą gali jaustis kaip vaikas Disneilende.
Sako, kad „Burning Man“ duoda ne tai ko tu nor, o tai, ko tau reikia. Ir tai yra visiška tiesa. Čia gauta patirtis priverčia pamiršti savo komforto zoną, įpročius ir ego. Čia negali ieškoti saugumo atsiskirdamas nuo kitų, nes esi priverstas būti viso to dalimi.
„Burning Man“ nėra muzikos festivalis. Tai yra gerokai daugiau. Mažų mažiausiai, tai yra kasmetinis socio-kultūrinis eksperimentas, kurio metu žmonės parodo kokia yra visuomeniškumo galia ir kokiu kitu pavidalu galima formuoti bendruomenes. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais teko patirti panašaus pobūdžio galią „Rainbow gathering“ – kasmetiniame hipių suvažime, kuriame žmonės iš viso pasaulio kuria vienkartinę daugiatūkstatinę žmonių stovyklą gamtoje ir gyvena be pinigų bei kitų civilizacijos patogumų.
Taip, šis masinis susibūrimas turi šiokį tokį post-apokaliptinį leitmotyvą – žmonės linksminasi nederlingame smėlio plote, supami apdukėjusių pop-kultūros elementų lyg ir rytojaus nebūtų. Taičiau šiek tiek įsigilinęs supranti, kad tai yra kultūros ir kūrybos supernova – garsus ir akinantis saviraiškos ir alternatyviųjų subkultūrų sprogimas, kuris po savaitės suėda pats save. Jeigu „Rainbow gathering“ siekia parodyti kokia žmonija gali būti, jeigu mes priartėtume prie gamtos ir savo žmogiškojo prado, tai „Burning Man“ yra labiau mūsų pasaulio kasdieninės realybės parodija, kurios metu nevaržomai bei ekstremaliai išlaisviname savo vidinį vaiką ir gyvename taip, kaip norisi – be išlygų, išimčių ar kompleksų.
Ar „Burning Man“ yra hedonismo? Tikrai taip. Yra žmonių, kurie ateina mėgautis vien laisvu seksu ir nemokamais narkotikais, bet yra ir žmonių, kurie ateina dalintis žiniomis apie meditaciją, bioenergetinę terapiją bei čakras. Ar yra daug grietinelės ir įžimybių? Taip, bet jie nepastebimai plakasi su pačiais papraščiausiais JAV runkeliais, vadinamaisiais „rednekais“. Gali patekti į palapinę, kurioje groja Stingas ir net nesuprasti, kad jis ten buvo. Ar yra daug pasaulinio lygio meno bei mados? Taip, bet ir beskonybių tiek, kiek gyvenime nesi matęs. Tam tikra prasme, tai yra sukoncentruotas, hiperblozuotas, fantazija pagardintas ir gerokai apdulkėjęs mūsų pasaulio atspindys.
Ir šis nuostabus reginys vyksta tik nepaprasto žmogiškumo dėka. Dešimt principų, kuriais vadovaujasi „Burning Man“, taip pat yra savotiškos pamokos, kurias kiekvienas pasiima su savimi namo.
Tačiau kaip realiame gyvenime, viena yra kalbama, kita – daroma. „Burning Man“ nėra išimtis. Nors renginys propaguoja nevartotojišką mąstyseną, tai, kas vyksta iki festivalio ir po jo yra švaistymo viršunė. Tą liudija iššluotos prekybos centrų lentynos šalia esančiame Reno mieste, kalnai niekam nebereikalingų ir vos vieną kartą panaudotų palapinių ir miegmaišių, išpūstos viešbučių kambarių kainos ir panašiai. „Burning Man“ propaguoja lygybę bei „pasidaryk pats“ kultūrą, tačiau Silicio slėnio turtuolių pamėgtame renginyje atsiranda atskiri miesteliai, kuriuose prabangi nakvynė kainuoja dešimtis tūkstančių dolerių. Vienas esminių principų „Burning Man“ yra „leave no trace“ – nepalikti žymės, todėl „Burning Man“ nėra jokių šiukšlių konteinerių. Viską ką atsiveži, privalai pasiimti atgal su savimi. Nors renginio vietoje viskas labai švaru, tačiau gyvenime nesu matęs tiek išvežamų šiukšlių, kurių neigiamas poveikis aplinkai yra skausmingai akivaizdus.
Jurgis iš dykumos grižo prisvilęs.