Per stebuklą išgyvenęs. Taip apie G. Drukteinį kalbėjo daugelis. Ir ne be priežasties. Miokardo infarkto ištiktas žinomas vyras netikėtai sukniubo savo automobilyje Vilniaus centre. Tai išvydę praeiviai neliko abejingi – jie nedvejodami iškvietė greitąją pagalbą ir ėmė ieškoti žmogaus, galinčio atlikti širdies masažą. Laimei, toks praeivis atsirado, o atvykus medikams Giedrius buvo skubiai nugabentas į ligoninę. Visgi į Santaros klinikas patekęs pacientas dar turėjo iškęsti ir sudėtingą operaciją, ir buvo paniręs į komą.
„Atrodo, kad tiesiog nualpau ir atsikėliau, tačiau staiga aš išgirstu, jog per tas 100 valandų, kol aš buvau be sąmonės, įvyko daug daugiau. Egzistavo labai maža tikimybė, kad aš apskritai prabusiu, o jei ir prabusiu – buvo didelė tikimybė, jog būsiu tarsi daržovė. Buvo didelė tikimybė, kad bus pažeista mano širdies arterija, jog ji neatsistatys. Visa tai praplečia akis. Man sunku suvokti tą laiką, kuris realiai buvo kova dėl manęs. Įsivaizduoju save gulintį, užsimerkusį, su pagalbine kvėpavimo sistema, su kitais prijungtais aparatais... Tik vėliau paaiškėjo, kad šioje istorijoje buvo žmonių, kurie mane gelbėjo jau prie Seimo“, – taip 2019-aisiais metais Delfi pasakojo klinikinę mirtį išgyvenęs Giedrius.
Sunkios būklės į ligoninę patekęs žurnalistas ir etiketo ekspertas sparčiai sveiko ir nekantravo grįžti į darbus. Nors G. Drukteiniui ir pavyko gana greitai reabilituotis, šiandien jis į gyvenimą žiūri kiek kitaip. Po šio sukrėtimo Giedrius pakeitė savo gyvenimo būdą, mitybą, pasistengė atsisakyti žalingų įpročių. Negana to, jis įsteigė infarktą patyrusių ir išgyvenusių žmonių savitarpio pagalbos grupę bei įkūrė labdaros fondą „Po infarkto“.
„Esu grįžęs iš anapus“, – šiandien šypsosi G. Drukteinis.
Pasiteiravus, ar šis įvykis jo galvoje dažnai sukasi ir dabar, pašnekovas atviras – laikui bėgant apie tai jis susimąsto rečiau, tačiau išvadas pasidarė.
„Atsakymas yra dvejopas – ir taip, ir ne. Grįžtu į tai mintimis, kai suvokiu, kad per šį pastarąjį laiką nuo mano infarkto mirė daug artimos aplinkos žmonių. Daugelis jų – mano bendraamžiai, draugai, pažįstami. Anksčiau tikrai apie tai nesusimąstydavau, bet ateinant Visų šventųjų dienai ar Vėlinėms tu natūraliai apie tai pagalvoji. Tokiomis akimirkomis tu dar kartą suvoki, koks gyvenimas yra trapus, jau net nekalbant apie begalę žmonių, kurie mirė nuo koronaviruso.
Iš kitos pusės, ką ir nebuvo sunku numanyti, kuo toliau nueina to įvykio diena ar su ja susiję išgyvenimai, tuo labiau viskas užsimiršta. Atsiranda nauji įspūdžiai, potyriai, iššūkiai, problemos ir tai tampa gyvenimo fragmentu, epizodu, kuris darosi vis tolimesnis. Aišku, šio įvykio pasekmes jaučiu iki šiol. Mano gyvenimo būdas yra pakitęs, mityba, fizinis aktyvumas, atsisakyta žalingų įpročių...“ – atvirauja jis.
Dabar su šiomis mintimis Giedrius gyvena retkarčiais ir be baimės, bet buvo laikotarpis, kai apie tai jis nesiliovė galvojęs.
„Pirmąjį pusmetį po infarkto aš gyvenau keistu režimu. Staiga suvokiau, kad kiekviena gyvenimo akimirka gali būti paskutinė. Ir pats infarktas nutinka staigiai, tarsi per sekundę. Atrodo, kalbiesi, darai kasdienius darbus ir netikėtai prabundi reanimacijos skyriuje, apkarstytais vamzdeliais, aparatūra, monitoriais... Po to išgyvenimo, atrodo, viską dariau su sekundės užlaikymu, per kurį spėdavau pagalvoti, kas man nutiko. Keli šaukštą prie lūpų ir galvoji, kad aš dar gyvas, žengi žingsnį – ir vėl mintis apie tai, kad vis dar esu čia. Bet laikui bėgant tas ėmė blėsti.
Man apie tai kalbėti nėra baisu. Aš kaip tik noriu apie tai kalbėti ir gana aktyviai tą darau, taip bandydamas pašalinti ateityje kam nors tokį nutikimą. Vykdau socialinę veiklą, pasisakau apie tai reguliariai ir bandau atkreipti dėmesį, kad, deja, tai gali nutikti net jei esi aktyvus. Net ir kalbant apie mane, buvau optimistas, man atrodė, kad viskas bus gerai, energija liejosi per kraštus ir tik gavęs tokį signalą iš Aukščiausiojo suvokiau, jog dariau daug klaidų. Pavyzdžiui, nesitikrinau savo sveikatos, nekreipiau dėmesio į savo amžių, kuris jau savaime signalizuoja apie galimus iššūkius, ligas. Tad dabar norisi ir kitiems pasakyti, kad reikia tikrintis savo sveikatą, net jei jautiesi gerai, pasitikėkite gydytojais, nes jie žino geriau. Visi kaip ir supranta, kad tos informacijos apie galimas ligas apstu, bet dažnai neskubama daryti išvadų, toks turinys dažnai praeina pro ausis tol, kol su liga nesusiduri pats ar tavo artimieji. Peržengęs šį slenkstį šiandien žinau, kad aš elgiausi blogai, todėl patarimas mano bendraamžiams – nekartokite mano klaidų“, – pastebi pašnekovas.
Akistatoje su mirtimi dažnas pagalvoja, „kodėl man buvo lemta sugrįžti?“, tokį klausimą gavo ir G. Drukteinis, o atsakymų į tai jis turi įvairių.
„Galima į tai pasižiūrėti iš skirtingų pusių – kaip į atsitiktinumą ir kaip į palankių aplinkybių susidėjimą į vieną. Man išties pasisekė, kad infarktas mane ištiko ten, kur buvo žmonių. Ačiū Dievui, kad atsirado žmogus, kuris žinojo, kaip suteikti pirmąją pagalbą ir tą padarė. Juk net ir mokant tai daryti gali pabijoti prisiimti psichologinę atsakomybę už tai, kas nutiks. Jau vien būti šalia žmogaus, kuris miršta – didelis išbandymas. Taigi, galima sakyti, kad man elementariai pasisekė.
Jeigu į šį klausimą žiūrėsime filosofiškai, aišku, galima kalbėti apie aukštesnes jėgas ir man numatytus darbus, misiją. Bet vėlgi – tokių žmonių, kaip aš, yra tūkstančiai. Arti mirties pabūna ne tik išgyvenę infarktą, yra ir kitų ligų, po kurių grįžtama į gyvenimą. Klausimas tuomet, kam mes čia visi sugrįžome?
Dar yra ir trečias variantas, kuriuo norisi atiduoti didelę pagarbą medikams ir medicinos pažangai, dėl kurios galimybių, noro, kvalifikacijų žmonės gyvena ilgiau, sveikiau, o kartais net sugrąžinami iš mirties. Galbūt prieš kokius 50 metų būčiau tiesiog numiręs. Tai parodo, kaip mes, žmonija, esame pajudėję į priekį ir kaip galime padėti vienas kitam“, – pasakoja rašytojas.
Pokalbiui pasisukus apie mistinę šio įvykio pusę, G. Drukteinio pasiteirauta, ar jį yra kankinę košmarai.
„Tiesą sakant, ne. Vienas garsus psichologas – Andrius Kaluginas – yra man aiškinęs, kad smegenys pačios blokuoja nemalonius išgyvenimus net ir miego lygmenyje. Pats organizmas stengiasi blokuoti nemalonius pojūčius, prisiminimus. Dar vienas iš tai iliustruojančių pavyzdžių – suvokimas, kad mes kažkada mirsime. Juk visi tai puikiai supranta ir puikiai žino, bet smegenys tai blokuoja ir apie tai negalvojame kasdien. Tokiu atveju juk viskas, kad ir ką bedarytum, prarastų prasmę, nes, na, juk vistiek mirsime. Vadinasi, galima krėsti išdaigas, būti nemandagiam, nes viskas laikina. Bet mes tai užblokuojame ir pradedame elgtis kitaip, jaustis taip, tarsi mes gyventume amžinai. Tai daugeliu atveju ir sudaro mūsų moralės, vertybių pagrindą“, – sako etiketo žinovas.
Atsidūrus komoje ir balansuojant tarp gyvenimo bei mirties nemaža dalis žmonių kalba apie tai, ką jie tuo metu girdėjo, matė, neretai prabylama ir apie mistinį tunelį su šviesa jo gale, bet G. Drukteinis visus mistinio pasaulio gerbėjus nuvils.
„Praėjus jau porai metų nuo to įvykio esu priverstas konstatuoti, kad ten, anoje pusėje, yra tuščia, tamsu ir labai vieniša. Vis dėlto yra taip.
Dažnai žmonės klausia, kas bus, kai mes numirsime. Aš dažniausiai atsakau, kad mes būsime tuo, kuo buvome prieš gimstant. Žmonės apie pomirtinį gyvenimą klausia vildamiesi, jog jie persikels į kitą lygmenį su savo visais pojūčiais, išvaizda, nekamuojami sveikatos problemų ir įgys galimybę keliauti po visą visatą, sutinkant savo artimuosius, draugus. Tarsi nesinori griauti vilčių, norėtųsi jiems įkvėpti optimizmo, bet vis dėlto tikrovė yra kitokia. Visi mūsų pojūčiai, visa mūsų moralė, visas mūsų gyvenimas yra čia ir dabar, o po to jau nieko nebebus“, – tiki G. Drukteinis.