Pasirodo, kad kelią į televiziją Rūtai parodė jos mama Irena. Ilgametė žurnalistė savo dukrai tapo pavyzdžiu, į kurį norėjosi lygiuotis. Tuomet vos 10 metų Rūta kartu su mama atsidurdavo kriminalinių įvykių sūkuryje, kuriuos daugelis galėdavo išvysti tik per žinias.
– Rūta, esate kilusi iš Panevėžio, papasakokite apie savo gyvenimą iki persikraustymo į Vilnių.
– Augau kartu su mama ir tėčiu Panevėžyje. Mano mama visą savo gyvenimą buvo žurnaliste – daugiau nei 35 metus dirbo Lietuvos radijuje. Ji visur mane vesdavosi kartu. Po mokyklos, jei nebūdavo būrelių, eidavau pas mamą į darbą. Kartu eidavome į teismus, konferencijas ar net į įvykio vietas. Man buvo be galo įdomu. Tuomet ji dar naudodavo spausdinimo mašinėlę, senovinius diktofonus. Žavėjausi jos darbu. Tuo metu Panevėžys buvo vadinamoji Čikaga, kuomet čia vyravo labai daug neramumų. Įvykių buvo labai gausu, tad aš tikrai turėjau iš kur pasisemti patirties. Kai paaugau, mano mama mane pasiimdavo net į nužudymų vietas. Pavyzdžiui, buvau įvykio vietoje, kurioje buvo nušautas žinomas Panevėžio prokuroras. Už 100 metrų buvo automobilis, o jame – dviejų žmonių lavonai. Buvau dar maža mergaitė, tačiau mama matė, kad aš labai žaviuosi jos darbu.
Netrukus pradėjau ją mėgdžioti, paimdavau į rankas mikrofoną ir vaidindavau, kad pristatinėju orus. Baigusi mokyklą jau žinojau, kur norėčiau stoti. Padaviau prašymą į žurnalistikos studijas, tačiau ten, deja, neįstojau. Nepaisant to, tuo metu jau atlikinėjau žurnalistinę praktiką televizijoje. Taip išėjo, kad įstojau į pedagoginį universitetą ir ruošiausi būti mokytoja, bet, tiesą sakant, tai buvo mokslai iš reikalo. Po pirmojo kurso jau išėjau dirbti į radijo stotį, iš radijo stoties – į televiziją. Visos dėstytojos pyko, sakė, kad mano elgesys nėra prideramas. Jos tikino, kad studentai turėtų mokytis iš pašaukimo, tačiau manyje to nepastebėjo.
– Radijas ir televizija jus taip stipriai viliojo?
– Taip. Buvo ne vienas radijas. Dirbau keliose skirtingose radijo stotyse. Ten pasisėmiau nemažai patirties, manau, kad net ir dabar galėčiau imtis šios veiklos. Na, o galiausiai patekau į televiziją. Į ją mane atvedė pirmasis mano vadovas Domantas Butkus. Jis yra vedęs laidą „Gamtos patruliai“ LTV kanale.
– Koks buvo pirmasis jūsų darbas eteryje?
– Tai buvo socialinė laida „Plius PVM“, kurioje buvo rodomi įvairūs siužetai. Mano pirmoji tema buvo apie tai, kad močiutėms kaime buvo liepta žymėti kiaušinius. Važiavau į Žemės ūkio ministeriją ir per kaimus, imdama interviu apie tai. Tiesa, laida buvo pakankamai greitai nutraukta. Maždaug po poros mėnesių jos jau nebebuvo eteryje. Po šios laidos išėjau dirbti į radijo stotį. Dar porą mėnesių teko pasidarbuoti „KK2“ laidoje. Paskui atėjau į „24 valandas“, o vėliau – į „TV Pagalbą“. Jau 8 metai, kaip ten dirbu.
– Ar televizija jus labiau traukia nei radijas?
– Galiu pasakyti, kad kai dirbi televizijoje, nesinori dirbti radijuje. Tačiau kai dirbi radijuje, tuo metu atrodo, kad ten viskas yra gerai ir visai nesinori į televiziją. Ir tas, ir tas darbas man yra pakankamai žavingas.
– Kaip atsidūrėte „24 valandos“ ir „TV Pagalba“ laidose?
– Į šitą darbą atėjau pakviesta operatoriaus. Laidos „24 valandos“ operatorius ieškojo žurnalistės, savo partnerės. Tuomet Vilniuje nebuvo nė vienos redaktorės, kuri galėtų imtis tokio darbo. Kadangi buvome pažįstami iš anksčiau, jis man pasiūlė, o aš sutikau. Taip viskas ir prasidėjo. O vėliau įsidarbinau „TV Pagalboje“.
– Ar nebuvo sunku ryžtis tokiam darbui? Daugelis sutiktų, kad jis – gana pavojingas.
– Taip, pavojingas. Teko ne su vienu žmogžudžiu bendrauti, kartais to nė nežinant. Yra tekę turėti įvairiausių situacijų, kuomet pavojus grėsė ne tik man, bet ir operatoriui. Tačiau viso to imdamasi aš apie tai negalvojau. Net neatsimenu, ar man buvo baisu. Paprasčiausiai man buvo įdomu. Gal vėliau, kai atsiranda vaikai, pradedi labiau save vertinti, saugoti. Pradedi galvoti, kad gali ir netikėtai nesugrįžti namo. O kol esi jaunas, tu leki, skrieji ir mažai kreipi dėmesio į pavojus.
– Ar pamenate ekstremaliausią situaciją, kurioje jums teko dalyvauti darbo metu?
– Taip. Nors tąkart nebėgau, man buvo labai baisu. Tai buvo Naujųjų metų išvakarės. Gavome iškvietimą, kuriame mama kvietėsi pagalbos, sakydama, kad dingo jos dukra. Nuvažiavę į vietą mes išgirdome, kad greičiausiai ją nužudė tos moters sugyventinis. Nepaisant to, mes tikėjomės geriausio. Nuvažiavome, pakalbinome tą sugyventinį, tuomet gal buvo apie 12 val. nakties. Kitą dieną paaiškėjo, kad jis netoliese buvo ją užkasęs. Mes namuose viską smulkiai apžiūrėjome, matėme kilimus, po kuriais telkšojo kraujas, jo batus, su kuriais jis brido per mišką nužudęs savo auką. Kai aš sužinojau, kad tai yra tiesa, jog jis buvo žudikas, aš džiaugiausi vieninteliu dalyku, kad tą naktį mes iš jo paėmėme namuose buvusį kūdikį, kurio policija per 10 dienų nebuvo paėmusi. O pačiai tą akimirką atrodė, kad reikės psichologo pagalbos, nes jaučiausi tikrai labai blogai.
– Ar po tokių sukrečiančių įvykių jums pavyksta neparsinešti slogios nuotaikos į namus?
– Jau dabar pavyksta. Pirmaisiais metais nepavykdavo. Anksčiau aš viską pasakodavau savo šeimos nariams. Tačiau dabar, jei manęs paklaustumėte, kur aš vakar buvau, tikėtina, kad greitai neatsakyčiau, nes nuoširdžiai nebeprisimenu. Tai tapo darbu. Žinoma, nutinka istorijų, kurių taip paprastai neužmirši, jos su tavimi pasilieka ilgam. Dėl tokių istorijų aš įkūriau labdaros fondą, skirtą sunkiai besiverčiančioms šeimoms. Tęsiu darbą ir „už kadro“, kurį pradėjau eteryje.
– Nemaža dalis žmonių į šią laidą žiūri kritiškai. Sako, kad viskas joje yra daroma dėl žiūrimumo...
– Kiekvienas, kuriantis šią laidą, tai darome labai skirtingai. Kol kas Lietuvoje tokio formato laidos yra dvi. Jeigu nors vienas iš mūsų suklystame, pavyzdžiui, pateikiame tą laidą neskaniai, žiūrovas tai gali labai ilgai prisiminti. Aš asmeniškai važiuoju dirbti iš širdies, gerbiu kiekvieną savo pašnekovą, nesvarbu, ar jis sunkiai gyvenantis, ar alkoholikas, ar auka. Stengiuosi kiekvienam žiūrovui parodyti, kad tai yra mūsų tauta, tai yra mūsų gyventojai ir mūsų problemos. Niekada nesistengiu iš viso to pasityčioti. Deja, mano kolegų tarpe kitoje laidoje man tenka pastebėti patyčių, dėl kurių žiūrovą gali pasiekti labai negraži informacija. Kitaip tariant, vieni kuria vienaip, kiti – kitaip, o žiūrovas turi atsirinkti, kas jam arčiau širdies.
– Rūta, ar pasvarstote, kur norėtumėte save matyti ateityje?
– Iš tiesų apie darbo keitimą dar rimtai nesvarsčiau. Esu pakankamai sėsli ir, kol visas šis reikalas „groja“, tai aš sėdžiu savo kėdėje ir man yra patogu. Bet ateityje... Tikiu, kad tai yra pakankamai laikinas projektas ir jis tikrai neina pirmyn. Aišku, tik nuo mūsų pačių priklausys, kiek dar jį mums pavyks rodyti. Nepaisant to, ateityje save matau televizijoje. Man patinka šis darbas, manau, kad jį pakankamai gerai išmanau, o kai išmanai, gali pasiekti gerą rezultatą.
– Manote, kad ši socialinės dokumentikos laida pasiekė sąstingio tašką?
– Čia gal man taip atrodo, kuomet dirbu jau tiek metų. Juk atrodo realu, kad kažkada ji turėtų pasibaigti. Nors mano duomenimis, mūsų reitingai yra pakankamai geri ir žiūrovas mus myli. Galbūt tai tik mano spėlionės, tačiau televiziniai projektai maksimaliai gyvuoja apie dešimtmetį, o mums jau 8 metai.
– Ar laikui bėgant nesumažėjo skambinančiųjų skaičius? Ar pakito žmonių problemos?
– Aš visada laukiu šiek tiek kitokių skambučių. Laukiu įdomios istorijos, kurią narpliočiau ilgą laiką, prie kurios man reikėtų gerokai padirbėti. Vieni metai atneša 3-4 tokias istorijas, kiti yra tuštesni. Galbūt šiais metais ir vėl turėsime įvairesnių istorijų, bet skambučių tikrai nesumažėjo, žmonės kreipiasi, džiaugiasi radę pagalbą. Žinoma, vieni į šią laidą žiūri kritiškai, tačiau kiti mus labai vertina, dėkoja.
– Ar neliūdna, kad padėti išeina ne visiems?
– Kartais žmonėms tiesiog neįmanoma padėti. Neretai tai būna susiję su mūsų šalies instancijomis, į kurių duris reikia belstis mėnesių mėnesiais. Stengiamės apvažiuoti visus, todėl nepatenkintų ar nelaimingų taip lengvai nepaliekame.
– Kaip manote, kokių savybių reikia šiam darbui?
– Labai didelės kantrybės. Kartais, kai ji man trūksta, aš atsisėdu į automobilį ir prašau operatoriaus pakalbėti su žmogumi, nes jaučiu, kad tuoj pratrūksiu. Būna, kad tiesiog negali susišnekėti su žmogumi. Būna visko. Kartais reikia ir parėkti, bet tikrai neperžengiu ribų. Taip pat svarbu suvokti situaciją ir jos rimtumą, suprasti, kuo tu gali būti naudingas žmogui ir jam padėti. Reikia greito mąstymo, nes per pusdienį turi suspėti žmogui sugalvoti pagalbą ir ją suteikti. Tiesa, nereikia pamiršti, kad visa tai tu turi daryti dar ir filmuojant kamerai, o tai pakankamai sudėtinga.
– Turbūt dabar filmavimo kameros jūsų nebetrikdo, o kaip buvo pradžioje?
– Pradžioje aš pasirašydavau tekstą ant lapo ir jį kartodavau dešimtis kartų, kol galiausiai išeidavo jį atkartoti. Dabar, maždaug 7 metus, neberašau jokių tekstų, viską pasakoju iš širdies. Mano kamera jau yra tapusi sava, bet jeigu įsijungia svetima, aš ir vėl pradedu jausti baimę. Pavyzdžiui, jei tenka apsilankyti „TV Pagalbos“ studijoje, ten yra daugiau kamerų ir jos visai ne mano, tad nepasakyčiau, kad tą akimirką aš jaučiuosi gerai.
– Ar sulaukiate dėmesio iš laidos žiūrovų? Gal kartais jus sustabdo net gatvėje?
– Galiu papasakoti vieną juokingą istoriją, kuri nutiko šią savaitę. Vežėme su vyru labdarą į Rūdiškes. Apsirengėme patogiai: vilkėjome sportinę aprangą, avėjome guminiais batais, susirišau plaukus į kasą, buvau be makiažo. Nuvežę labdarą, mes sustojome miške pauogauti. Tupiu krūmuose viduryje miško ir netikėtai privažiuoja moteris su dviračiu. Ji nulipa nuo jo ir eina link manęs. O aš specialiai nekeliu galvos, maniau, gal neatpažins. O ji net šūktelėjo, kad norėjo mane gyvai pamatyti. Supratau, kad ji mus su vyru iki miško atsekė nuo Rūdiškių. Tai viena iš daugelio komiškų situacijų. Neslėpsiu, kartais jos malonios, kartais nelabai, bet dažniausiai žmonės pasako komplimentą. Juokinga, tačiau neretai tokios istorijos nutinka, kuomet joms būni pasiruošęs mažiausiai. Pavyzdžiui, tau reikia greitai nubėgti iki parduotuvės, o laiko pasidažyti ar preciziškai susišukuoti neradai. Tokiomis akimirkomis meldi, kad tavęs niekas neatpažintų.
– Užsiminėte, kad su vyru vykdote labdarą. Kaip jis reaguoja į šią jūsų veiklą?
– Mano vyras yra mano partneris iš didžiosios raidės. Jeigu jis manęs nepalaikytų, nebūtų nei labdaros, nei mano darbo. Jis yra pakankamai prie visko prisitaikęs. Mes net pakeitėme automobilį į erdvesnį specialiai labdarai – tam, kad galėtume jį pripildyti iki pat lubų. Žmonėms išvežiojame būtinus daiktus, tai gali būti maistas, higienos reikmenys ar drabužiai. Jis mane labai palaiko. Mes absoliučiai viską darome kartu.
– O kaip dėl jūsų sveikatos darbe, ar neišgyvena jis?
– Būna ir priešingai. Aš jam sakau, kad viskas, nebegaliu, pavargau. Sakau, kad norėčiau pailsėti bent pusei metų. O jis man sako, kad pailsėčiau vos savaitę ir vėl kibčiau prie darbų. Anot jo, aš kitaip negaliu.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado šis žmogus?
– Mano vyras buvo iš bendro draugų rato. Tuomet jau dirbau televizijoje. Bendravome ilgą laiką, kol galiausiai nusprendėme gyvenimą kurti drauge.
– Ar jo netrikdė faktas, kad jūs esate gana lengvai atpažįstamas veidas?
– Iš pradžių dėl to jis labai išgyveno, todėl keletą metų į parduotuvę eidavau viena arba su vaikais. Tiesa, šiandien tai jo jau nebetrikdo. Priprato po truputį. Nepaisant to, tai yra žmogus, kuris nemėgsta didelio dėmesio ar net didelių prekybos centrų. Geriausiai jis jaučiasi namuose, kartu su artimaisiais, šeima.
– O ar vaikai žino, kad jų mama dažnai šmėžuoja TV ekrane?
– Žino ir labai tuo džiaugiasi. Dukra, kuriai dabar yra aštuoneri, jau reaguoja mažiau, bet kartais, kai ateinu į mokykla, ji sako: „Mama, ar matei, kaip į tave žiūrėjo?“. Matau, kad jai dėl to ne gėda, priešingai – ji tuo didžiuojasi. O sūnus dar mažiukas, ketverių metukų, bet jau taip pat spėjo priprasti, kad mama gali pasirodyti televizoriuje. Tiesa, neseniai per žinias rodė močiutę, tai sūnus džiaugėsi labiau nei mamą pamatęs.
– Gal pastebite, kad dukra jus mėgdžioja – kaip ir jūs kadaise savo mamą?
– Ji norėtų važiuoti su manim į darbą, deja, to padaryti tikrai negaliu. Tos galimybės, kurią turėjo mano mama, aš neturiu, nes ji mane vežėsi į įvykio vietas, kurios jau buvo saugios, o savo darbe dukrai saugumo užtikrinti, deja, negaliu. Tiesa, kol kas ji nerodo iniciatyvos šiam darbui, dabar jai svarbiausia pramoginiai šokiai. Keletą kartų jai yra tekę sudalyvauti filmavimuose, jai tai labai patiko. Manau, kad jei dažniau pasiimčiau ją, ji tikrai susižavėtų šiuo darbu, nes jis iš tiesų yra labai įdomus.
– Ar linkėtumėte tokio darbo savo vaikams?
– Linkėčiau. Tikrai linkėčiau. Manau, kad kiekvienas žurnalistas, redaktorius ar televizijoje besidarbuojantis žmogus yra pakankamai kūrybiškas. Tikiu, kad žurnalistas gali valgyti ir labai skanią duoną. Šiuo metu dirbu mėgstamą darbą ir esu patenkinta tuo, ką uždirbu, todėl tikrai būtų smagu, jei mano vaikai pasirinktų panašų kelią – galėčiau su jais pasidalinti savo patirtimi.
– Rūta, kaip atrodo jūsų laisvalaikis?
– Dažniausiai su šeima susėdame į automobilį ir važiuojame prie ežero. Pavyzdžiui, į Trakus. Ten įsikuriame, pasiimame valtelę, paplaukiojame. Jei tai vasaros laikotarpis, tokias išvykas pasidarome beveik kas antrą dieną. Šaltuoju metų periodu su šeima einame į koncertus, spektaklius. Kiek turiu laisvalaikio, tiek jį atiduodu savo artimiesiems.
– Kokios jūsų svajonės?
– Turėjau svajonių prieš metus ir jos pakankamai greitai išsipildė. Su šeima svajojome apie erdvesnį būstą ir šiais metais jau beveik jį įsigijome. Sakau beveik, nes šiuo metu jis vis dar yra statomas, tačiau darbai jau eina į pabaigą. Manau, kad tai nemažas svajonės išsipildymas. Svajoju gana atsargiai, nes man daug nereikia. Man svarbiausia, kad mano šeima būtų sveika, o visa kita galiu užsidirbti ar pasidaryti pati.