Prestižiniame Berklio muzikos koledže JAV studijavusi S. Jakubėnaitė grįžo į gimtąjį miestą Panevėžį, kur gyvena ir dirba jau kelerius metus. Čia ir Vilniuje ji moko dainuoti tuos, kurie dar tik svajoja išmokti šio nepaprasto amato. 35-erių pašnekovė tikina, kad anksčiau, kuomet didžioji scena buvo jos kasdienybė, ji nieku gyvu nebūtų patikėjusi, kad visai netrukus ji išsižadės prožektorių šviesų, gerbėjų ir taps mokytoja. Pakeisti savo gyvenimo būdą Simoną privertė sunkūs išgyvenimai – jauna moteris sirgo depresija, tačiau net ir tokį periodą vokalo mokytoja šiandien vertina kaip išmoktą pamoką, už kurią ji dėkoja.
– Simona, jau kurį laiką jūsų nematome viešumoje, dėl kokių priežasčių jūs panorote atsiriboti nuo šou verslo? Kur šiuo metu save realizuojate?
– Tiesą sakant, aš sąmoningai vengiau viešumo. Buvo laikas, kai reikėjo išsigryninti save, ieškojau dvasinių dalykų. Kvietimų į televizijos laidas ar duoti interviu tikrai buvo, bet aš maniau, kad tam turi ateiti tinkamas laikas. Norėjau, kad žmonėms turėčiau iš tiesų ką pasakyti.
Dabar mano gyvenime prasidėjo etapas, kuriame yra viskas gerai. Tiesa, pastebėjau, kad pastaruoju metu apie mane buvo pasirodę publikacijų – visiems tapo įdomi mano išvaizda, kadangi jau daugiau nei pusę metų aš nebedažau plaukų ir esu žila. Pasidalinau nuotraukomis ir žmonėms, matyt, tai pasirodė įdomu, nes atrodau visai kitaip, nei anksčiau.
Dabar mokau dainuoti kitus. Man atrodo, kad tai yra mano tikrasis pašaukimas, tiesiog kaifuoju nuo to. Einu į darbą tarsi į šventę. Tačiau jei kažkas man būtų prieš kokius trejus metus pasakęs, kad būsiu mokytoja, būčiau iš to nusijuokusi, anksčiau maniau, kad tai tikrai ne man. O dabar, jau daugiau nei dvejus metus, jaučiuosi labai gerai tai darydama. Taip pat mano gyvenime atėjo toks laikas, kuomet aš pradėjau labiau domėtis dvasiniu pasauliu, terapija, meditacija. Šiuo transformacijos laiku turėjau suprasti, kas aš esu. Nors, tiesą sakant, aš visą gyvenimą kėliau tokius ar panašius klausimus. Kas? Kodėl? Koks mano pašaukimas? Iš aplinkos yra daug spaudimo, kodėl aš nedainuoju, jei jau taip gerai tai moku. Bet man tiesiog gerai, kai aš save realizuoju būdama mokytoja, tai man teikia didesnį malonumą, nei dainuoti ant scenos.
Mano didžiausia meilė yra mano šunys. Turiu du šuniukus, iš pradžių maniau, kad pradėsiu juos veisti, bet po to supratau, kad tai ne man, nes man bus labai gaila tuos šuniukus atiduoti, o pasilikti jų negalėsiu. Jie mano geriausi draugai. Mano rytas prasideda miške nuo trijų valandų pasivaikščiojimo, sportavimo. Nelendu į viešumą, vakarėliai ir visa kita jau yra praėjęs etapas.
– Pramogų verslo, vakarėlių, sostinės, to vadinamojo žvaigždės gyvenimo nepasiilgstate?
– Mano muzikinis kelias ir populiarumas prasidėjo gana anksti, jau vaikystėje. Į „Euroviziją“ išvykau taip pat būdama labai jauna. Atrodo, kad mačiau visko, perėjau per labai daug ką, todėl man jau nebėra noro. Būna, kad mokydama kitus atvažiuoju ir į Vilnių, tačiau aš vengiu visų tų vakarėlių. Nebematau prasmės būti tame šou pasaulyje. Šis verslas man atrodo dirbtinas, kuriame tikrų, nuoširdžių žmonių yra labai nedaug. Tikrus draugus sutiksi ne tokiuose susibūrimuose. Nenoriu grįžti ten, kur aptarinėjamos grožio procedūros, makiažas, drabužiai ir t.t. Man tas pasaulis dabar yra labai tolimas. Priėmiau save tokią, kokia esu, todėl dabar esu natūrali ir gebu gerai dėl to jaustis. Man nereikia prieš nieką vaidinti, nebeliko to poreikio atsidurti ant scenos.
– Su šiuo dvasiniu polėkiu, atotrūkiu nuo viešumo pasikeitė ir jūsų išvaizda, šiemet nusiskutote plaukus, nustojote juos dažyti – iš kur tas poreikis? Galbūt tai taip pat buvo sava laisvės išraiška?
– Tikrai buvo toks etapas, kuomet turėjau priaugintus plaukus, blakstienas ir nagus. Veikiausiai išbandžiau viską. Žinote, kai keičiasi vidinis pasaulis, kai esi patenkinta ne tik aplinka, kuri tave supa, bet ir pačia savimi, pradedi viską vertinti kitaip – jautiesi gerai tokia, kokia iš tiesų esi. Palaipsniui ėmiau mąstyti, tai kam man tą chemiją dėti ant savų plaukų? Pas mane dabar beveik visi žili plaukai, anksčiau juos dažydavau. Pamaniau, jeigu aš juos ir toliau dažysiu, tai bus nuolatinis procesas, kuomet man reiks nuolat slėpti tas ataugusias šaknis – kam man to reikia? Dabartinė mano šukuosena yra patogi, ekologiška ir natūrali. Tiesa, daugelis mano, kad savo plaukus esu nusidažiusi, tačiau tai mano natūrali spalva.
O nusiskusti plaukus sugalvojau tada, kai pradėjau užsiiminėti meditacija. Man pradėjo norėtis nusikirpti naštą, buvusią ant mano galvos. Norėjosi išsivalyti ne tik vidumi, bet ir išore. Kai tai padariau buvo nerealiai geras jausmas. Nuvažiavau nusiskusti į kaimelį, į paprastą kirpyklą, nes Panevėžyje kirpėjos bijojo man nukirpti plaukus, jos stebėjosi, kaip galima juos tiesiog nuskusti. Jos klausė manęs, kas bus, kai jie pradės atauginėti, kaip juos prižiūrėsiu. Tiesą sakant, šie klausimai mane trumpam buvo pristabdę, nes pripažinkime, gyvename standartų kupiname pasaulyje, kurie riboja mūsų gyvenimą, tačiau vis tiek netrukus po to nuvažiavau į kaimelį, kur mano galvą nuskuto už penkis eurus. Buvo labai geras jausmas, atrodė, kad tai iš tiesų nauja pradžia. Vidinis balsas pasakė, kad taip turi būti ir tikrai jaučiausi gerai. Nuo šiol šio balso klausausi vis dažniau.
– Kaip dabar priimate jums skiriamą dėmesį? Sakėte, kad vis dar sulaukiate prašymų pasirodyti televizijoje ar pasidalinti savo mintimis interviu metu. Nebijote, kad taip po truputį ir vėl grįšite į pramogų verslą, nuo kurio sąmoningai nusisukote?
– Niekada visiškai neuždariau durų ir nepasistačiau sienų nuo to šou pasaulio ar dainavimo. Buvo ir keli koncertai, projektai, kuriuose pasirodžiau, nesu visiškai užsidariusi. Žinote, kai pradedi dirbti su savo vidumi, skleisti meilę, vidinę energiją, tai norisi viską daryti prasmingai. Net ir šiuo mūsų pokalbiu noriu perduoti tam tikrą žinutę. Dėmesį sau priimu gana natūraliai, galbūt kažkam tai, ką sakau, pasirodys įdomu, galbūt kažkas pasisems kažką naujo.
– Paskutini kartą žiniasklaidoje jūsų pavardė mirgėjo, deja, nemaloniame kontekste. Prieš porą metų jūs vairavote neblaivi ir dėl to atsidūrėte teisme. Ar šis įvykis pakeitė jūsų gyvenimą?
– Be abejo. Pastaruoju metu savo gyvenime viską priimu kaip pamoką – net jei tai blogi dalykai. Reikia gyvenimui ir už tai padėkoti. Tada labai lengva pasidaro gyventi. Tuo metu mano gyvenime buvo depresinis laikotarpis, gydžiausi medikamentais. Kol kas visuomenėje apie tai nėra dar drąsiai šnekama, tokie žmonės neretai būna smerkiami. Žinoma, aš savo poelgio neteisinu, bet neįlindus į žmogaus vidų, nežinant jo problemų, labai lengva smerkti. Grįžus iš Amerikos buvo sunkus gyvenimo periodas, kai nesijaučiau gerai. Bet kai viską priėmiau kaip pamoką, viskas transformavosi į gerą etapą, kuriame aš nevartoju alkoholio, vaistų ir esu sveika. Radau kitą būdą kaip iš to išbristi. Žinau, kad problemų neišvengsi, bet manyje alkoholis nebuvo problema, problemos buvo mano galvoje. Dažniausiai žmonės, kurie griebiasi to, viduje jaučia nepilnavertiškumą, jiems kažko trūksta. Žinoma, tai buvo skaudi pamoka, bet ją sugebėjau perleisti per save ir priimti. Man nebaisu apie tai šnekėti, man nebegėda, nes turėjau didžiulį palaikymą iš savo aplinkos. Tie, kas mane pažįsta, žino tikrąją situaciją. Tačiau labiausiai padėjo supratimas, kad viskas prasideda nuo manęs pačios ir sugebėjimas net ir blogus dalykus priimti kaip pamokas bei už jas padėkoti.
– Sakote, kad kovojote su vidinėmis problemomis, kas jus kankino, nedavė ramybės, kad visa tai teko malšinti alkoholiu ar vaistais?
– Tikrai žinau, kad aš tokia esu ne viena. Yra nemažai su tuo kovojančių. Aš tą juodą laiką turėjau ir jį praėjau. Esu turėjusi įvairių praktikų, terapijų, todėl priimu tą laiką kaip etapą savo virsmui. Kai kažkas vyksta blogai žmoguje, įvyksta transformacija, po kurios dažniausiai ateina gėris. Nebuvo taip, kad mano depresija truko du ar tris mėnesius, tai kaupėsi nuo populiarumo pradžios, kai išvažiavau į Ameriką, kai atsiradau toli nuo šeimos – tai buvo ilgas etapas. Iš pradžių tu neigi tai, kas su tavimi darosi. Nepaisant to, tai niekur nedingsta, todėl net jei to ir nepripažįsti, tai vis tiek kaupiasi ir galų gale išlenda. Tuomet tau jau tikrai reikia pagalbos. Mano gyvenime buvo momentų, kai galėjau ištisas dienas žiūrėti serialus ar filmus ir daugiau nieko kito neveikti. Man nereikėjo nei pramogų, nei valgyti, nieko. Tokios problemos ateina iš vaikystės, dvasinio pasaulio apleidimo, galiausiai tokios įsisenėjusios bėdos tave paveikia kažkokia forma. Tik dabar galiu apie tai lengvai kalbėti. Kai tu sergi depresija, atrodo, kad tau niekas negali padėti. Nei meditacija, nei terapija – visiškai niekas. Dabar, kai aš analizuoju visą savo gyvenimą, aš manau, kad tas tamsus laikas buvo skirtas tam, kad atrasčiau tą kelią, kuriame esu dabar.
– Kokie žmonės dabar jus supa? Ar pasikeitė draugų ratas?
– Visiškai pasikeitė. Dabar geriausias draugas yra gyvūnas, kuris niekada tavęs neišduos. Tiesą sakant, dabar gyvenu gana uždarą gyvenimą, todėl tikrai neturiu daug draugų. Pažįstamų – taip, jų daug. Kada tu pradedi dvasines transformacijas, natūraliai pasikeičia ir tavo draugų ratas, nes tave paprasčiausiai traukia jau visai kiti dalykai. Būna, kad žmonės tave nuvilia, bet reikia geriau koncentruotis į gerus dalykus.
– Simona, ar šiuo metu esate vieniša, ar visgi yra žmogus, su kuriuo džiaugiatės šiuo nauju jūsų gyvenimo etapu?
– Esu vieniša. Kartais antros pusės reikia, kad jaustumeisi pilnavertiškai, bet aš manau, kad stiprus žmogus gyvenime gali būti ir vienas. Nesu uždariusi tam durų, jei kažkada sutiksiu savo sielos žmogų – viskas gerai, aš jį priimsiu. Bet šiuo metu esu viena ir viskas su tuo yra gerai. Tie standartai, kad pagal mano amžių jau turėtų rūpėti šeima ir vaikai, visiškai ne problema. Turiu ramią galvą. O kai rami galva, viskas gerai ir gyvenime.