Šv. Jokūbo kelias yra katalikų piligriminis kelias, vedantis į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje. Spėjama, kad pastarojoje palaidoti ir paties Apaštalo Jokūbo palaikai. Kelias įdomus, o kartu ir sudėtingas tuo, kad nėra tiksliai apibrėžtas – jis apima įvairius maršrutus, vedančius katedros link. Populiariausias piligrimų maršrutas yra Camino de Santiago. Jis driekiasi net 800 kilometrų ir yra išsidėstęs šiaurinėje Ispanijos dalyje. Šiame kelyje gausu keliautojus traukančių istorinių ir kultūrinių paminklų, tad jis įrašytas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
-Leidotės į sudėtingą žygį Šv. Jokūbo keliu. Kaip nusprendėte vykti į šią kelionę? Ar tai buvo ilgai puoselėta svajonė?
Tai tikrai buvo ilgai puoselėta idėja. Bene ketverius ar penkerius metus mąsčiau apie šį žygį, tačiau darbų gausa ir užimtumas, kiti planai vis sutrukdydavo. Bet apie šį kelią sako paprastai – jis tave pats prisišauks, kai supras, kad tau labiausiai jo reikia.
-Galbūt pasitaikė kokių nors nutikimų ar akimirkų, kurios paliko gilų įspūdį?
Nuo ko pradėti? Visų pirma, pati Šiaurės Ispanija yra beprotiško grožio. Nuo Ispanijos Nicos, San Sebastiano, iki Bilbao ir Santanderio, kuriuos skalauja vėsus Atlanto vandenynas. Nuo mažesnių Castro Urdiales iki San Vicente De la Barquera su nepaprasto grožio paplūdymiais ir vandenlenčių entuziastais. Gamta, kurioje stačių kalnų perėjos ir miškai, kuriuos po lietaus aplanko toks tirštas rūkas, kad net pasijunti tartum kokiame „Žiedų valdovo“ filme. Gyvūnų pilni laukai.
Viena tikrai juokinga akimirka pasitaikė tada, kai aš, pasiklydęs kelyje ir bandydamas grįžti į reikiamą trasą, turėjau perlipti spygliuotą tvorą. Susipjaustęs blauzdas ėjau nenugenėtu keliu, kur už posūkio mane pastebėjo asilas ir išsigandęs pasileido bėgti šalin.
Pasukęs tuo keliu mačiau, kad trijų asilų šeimynėlė stovi jau kitame tvoros gale. Ir taip penkias minutes kaip kokiam Tarantino filme mes vienas į kitą žiūrėjom. Dingti nelabai buvo kur – teritorija aptverta tvora. Supratau, kad patekau į šios trijulės ganymosi vietą. Jei eisiu tiesiai į juos – vienintelis jų kelias pabėgti bus per mane. Dešinėje pusėje – šlaitas, kuriuo pasilipėjus galiu apeiti draugelius ir nukakti iki kitos tvoros pusės.
Šiaip ne taip per bruzgynus pasiekiu kitą pusę, kažkokiais man pačiam nesuprantamais rankų gestais ir leidžiamais garsais aš išgąsdinu anuos tris, nusiropščiau (beveik nusiverčiau) nuo šlaito ir, galų gale, perlipau tvorą.
-O su kokiais sunkumais teko susidurti kelyje?
Kai kurios atkarpos buvo itin sunkios. Be proto stačios įkalnės, o ant kupros 11-os kilogramų svorio kuprinė. Kartrais tekdavo įveikti daugiau nei 40 kilometrų ir dienos pabaigoje nesinorėjo absoliučiai nieko, tik stebėti besileidžiančią saulę, pasikalbėti su kitais keliautojais ir užimgti.
-Galbūt kelionės metu užmezgėte naujų pažinčių?
Tikrai taip. Kadangi žygiavome pakankamai greitai, susiformavo kokių šešių žmonių grupelė, palaikanti tą patį tempą. Susibičiuliavome ir kartu pasiekdavome tuos pačius nakvynės namus, kartu stodavom pusryčių su kava, vakarieniaudavom prie vyno, dalinomės gyvenimo istorijomis ir patirtimis. Vienas vokietis, kuris tarnauja NATO pajėgose, buvo dislokuotas Rukloje. Apie Lietuvą atsiliepė itin pozityviai, o kiti, kurie dar nesilankė, žadėjo žūtbūt apsilankyti svečiuose.
-Ką Jums suteikė šis žygis kaip žmogui ir kaip kūrėjui? Gal paskatino galvoti apie reikšmingas permainas gyvenime ar įkvėpė naujų minčių kūrybai?
Aš daug sužinojau apie savo kūną ir kokia galinga yra minties ir kūno sąveika, kai atrodo, kad paskutiniais kilometrais jau griūsi, pasikalbėjęs su savimi ir išsiaiškinęs su savo ištverme santykius – vis tik pasieki tikslą. Buvo nemažai savianalizės, daug rašiau į kelionės žurnalą ar dienoraštį, o tai tikrai padėjo taip reikalingam minčių srautui lietis ir tobulėti.