Pasak Rimos, pareigūnai minėtame straipsnyje sutirštino spalvas ir perlenkė lazdą.
„Kad jis nebuvo mafija, jog jis buvo vagis – aš sutinku, tame tikrai yra tiesos. Bet tai, kad jis nebuvo tėvas – nesutinku. Tegul jie nemeluoja. Vidas buvo pats nuostabiausias tėtis savo vaikams. Visi, net ir tie, kurie mūsų šeimos nemėgsta, gali paliudyti, kaip stipriai Vidas mylėjo savo vaikus. Net ir nuo Vido nukentėję žmonės gali tai paliudyti“, – sako ji.
„Pareigūnai, net ir žinodami, kad jis yra miręs, jog viskas, ką jie pasakys skaudins tik mus ir kenks tik mums, ne Vidui – vis tiek pasisakė. Aš suprantu, jei jie būtų kalbėję tik apie jo nusižengimus, vagystes, bet kam kišti mūsų buitį? Jie juk Vidui pakenkti nebegali. Jie savais žodžiais pakenkė tik man, mano vaikams, kurių dalis ieškosi darbo“, – DELFI kalbėjo moteris.
Rima taip pat pabrėžė, kad nors ji kurį laiką ir gyveno iš valstybinės pašalpos, neįgalumo išmokų, jos vyras ilgą laiką dirbo.
„Mano vyras nebuvo pašalpinis, tegul nemeluoja. Sovietiniais laikais niekas pašalpų nemokėjo. Mano vyras iš tiesų dirbo, turiu visus įrodymus, jo apdovanojimus. Visko nespėjo atimti. Po 13-os metų išėjus iš sovietinio kalėjimo jis niekur nebegalėjo dirbti. Žmogus su aukštuoju išsilavinimu kažkur nusikalto, gavo 13-ika metų, juos atsėdėjo tarp atitinkamo sluoksnio žmonių ir vėliau niekur negalėjo įsidarbinti. Taip, su antra žmona gyvendamas Vidas vogė, bet jis vogė iš tokių pat. Žinoma, aš to neteisinu. Kadangi Vidas jau buvo paslydęs, paslysti antrą kartą nebuvo taip sunku. (...)
Išėjus iš kalėjimo jam buvo sunku. Aš prakeikiu tą dieną, kai aš jam leidau į namus parnešti kažką vogto. Jis buvo apvogęs tris ar keturis sodo namelius. Vogė ne tik jis, prieidavo visokio plauko vagišių, kurių mano vyras nė nepažinojo. Bet jis atsėdėjo už visus“, – tikina R. Antonovienė.
Be to, moteris tikina, kad apie jos vyro darbus žinojo visa šeima – Vidas nuo vaikų neslėpė savo praeities ir bandė jiems parodyti, kad tai yra netinkamas kelias.
„Mano vaikai apie tai žino. Vidas juos mokė, kad taip elgtis negalima, jos to nedarytų jokiais būdais. Dėl to mūsų vaikai auga gerai išauklėti“, – sako ji.
„Jei mano vyras būtų toks blogas, kokį jį piešia, mes būtume gyvenę ne taip. Aš jo neužstoju, jo veiksmų tikrai netoleruoju. Gyvenime nesu nieko pavogusi, stengiuosi likti neskolinga. Aš jam kartodavau, kad jau geriau paprašyti pagalbos, bet ne vogti. Esu jam pasakiusi, po paskutinio jo sėdimosi į kalėjimą, jei dar kartą jis ką nors pavogs ir tą daiktą atneš į namus – aš pati iškviesiu policiją. Po to jis du dešimtmečius nė nepagalvojo apie tai. Kodėl niekas to neakcentuoja? Jis ir vėl virto žmogumi. Vidas stengėsi būti geras“, – kalbėjo pašnekovė.
„Gal ir neadekvačiai prisidarėme tų vaikų, bet jie visi užaugs žmonėmis. Jie bus geri žmonės. Aš buvau jauna ir įsimylėjusi, gal toks vaikų kiekis gali pasirodyti neadekvatus, bet tuomet buvo taip. Jei kas man būtų davęs tuomet dabartinį protą, viskas būtų kitaip. Bet aš džiaugiuosi savo vaikais. Buvo sunku, bet visus juos myliu. Beje, jei prašai išmokos, tai jau esi nusikaltėlis? Pareigūnai užsiminė apie mūsų buitį. Iš kur ji galėjo būti gera? Dabar viskas keičiasi, tvarkomės po truputį, remontuojame“, – sako ji.
Rima sako, kad pareigūnų žodžiai apie jos vyrą įskaudino ne tik ją, bet ir vaikus. Nors jie ir žino apie savo tėvo praeitį, vėl apie tai skaityti – nemalonu.
„Skaudu. Visi viską žino. Pats Vidas to neslėpė. Jis labai mėgdavo bendrauti su žiniasklaida, ją mielai įsileisdavo į namus. Jis neslėpė savo praeities. Vidas sakydavo, kad nereikia slėpti – reikia sakyti taip, kaip buvo“, – pamena pašnekovė.
Pasak moters, Vidas iki pat paskutinės gyvenimo minutės gailėjosi savo nusikaltimų.
„Jis labai graužėsi. Vidas nebuvo atsipalaidavęs, jis gyveno su ta kalte, grauždamas save, gailėjosi to, ką padarė. Nepaisant to, jis niekada nenužudė žmogaus, neišprievartavo nė vienos moters, nenuskriaudė senolio. O jį piešė tarsi baisiausią nusikaltėlį, lyg kokį brutalų, šaltakraujišką žmogų. Aš neteisinu jo nusikaltimų. Jam buvo sunku iš naujo pradėti gyvenimą, bet jis labai stengėsi ir taisėsi“, – kartojo Rima.
„Mums reikėjo pradėti gyvenimą nuo nulio, nebuvo lengva. O jei ir atėjome paprašyti kažkokios paramos, pagalbos – tai nieko blogo. Juk ne vogti ėjome, mes neapvogėme savo valstybės. Paramos gavėjų yra daug. (...)
Jis net ir sėdėdamas kalėjime dirbo. Tiek sovietų kalėjimuose, tiek Alytuje. Jis nesėdėjo be darbo ir nereikalavo savo teisių ar geresnio gyvenimo. Jei ir nusižengdavo – priimdavo jam skirtą atsakomybę“, – tikina ji.
Rima sako, kad jai ir pačiai yra tekę bendrauti su pareigūnais. Pasak jos, jie visada apie Vidą atsiliepdavo gana neblogai – esą jis niekada nekėlė nemalonumų, buvo ramaus būdo.
„Jis buvo paprastas, eilinis žmogus, praleidęs daug metų kalėjime, bet užauginęs savo vaikus. Užaugę vaikai Lietuvai mokės mokesčius ir t.t. Aš nesakau, kad jį reikia idealizuoti, ne. Bet vaikus auginti irgi didelis darbas. Tik pamėginkite, būdama šešių ar daugiau vaikų mama, išeiti į darbą – kaip mat prisistatytų vaiko teisių tarnyba. Vaikus reikia prižiūrėti, su jais būti, dirbti“, – pasakoja Rima.
Dabar moteris ir toliau aktyviai sportuoja. Keisti savo gyvenimo būdą Rimą skatino ir jos vyras. Pašnekovė tikisi, kad ateityje ši naujai atrasta aistra gali tapti jos darbu.
„Toks yra tikslas. Viskas po truputį keičiasi. Keičiasi ir mūsų buitis, po truputį tvarkomės. Viskam reikia finansų. Niekas nieko už dyką neduoda. Lengva tik pakalbėti, kad neva Antonovienė nesitvarko. Tvarkosi. Juk pas mane ateina ir socialiniai darbuotojai, kurie mato, kaip mes gyvename. Jei institucijos nepaėmė mūsų vaikų – vadinasi viskas yra gerai“, – mąsto moteris.
Rima džiaugiasi, kad dalis visuomenės pastaruoju metu į jų šeimą žiūri su tolerancija. Neseniai vyrą ir savo vaikų tėvą palaidojusi moteris guodžiasi jų supratingumu.
DELFI primena, kad V. Antonovas mirė po sunkios kovos su vėžiu lapkričio 14-ąją. 10-ies vaikų tėvas iškeliavo eidamas 81-uosius savo gyvenimo metus.