Kuriant šlapio kolodijaus, ambrotipų ir ferotipų, nuotraukas „sustabdomos“ kelios sekundės portretuojamo apmąstymų, laukimo, suvokimo ar panirimo į savastį, mintis bei jausmus. Tai giliau nei paviršutiniškos vienadienės grimasos. Mindaugas sako: „šiuose atvaizduose stengiuosi įžvelgti ir perteikti žmogaus sielą“.
I. Daugirdaitė: reikalingos atramos, kurios leidžia jausti ribas
Portretui dar gyvendama mažylio laukimu įsiamžinusi Ieva Daugirdaitė DELFI pasakojo, kad šis fotografavimo būdas reikalauja didelės kantrybės: „Viskas „atsimuša“ į laiką. Norint išgauti kuo kokybiškesnę nuotrauką, reikia tesiog nejudėti. Pats fotografavimas trunka 10-15 sekundžių, per kurias turi nemirksėti ir realiai net nekvėpuoti. O prieš tai dar vyksta pasiruošimas: sustatoma poza, viskas sudėliojama“.
Fotosesijos I. Daugirdaitei – ne naujiena. Tiek būnant kadre, tiek už jo, tačiau ji neslėpė, kad pozuoti prieš senovinius objektyvus – visiškai kitas jausmas, o ir kitos detalės fotosesiją panardina į visiškai kitokią atmosferą. „Kitas nusiteikimas ir pats fotografo pasiruošimas. Yra tam tikros konstrukcijos, kurios padeda nejudėti. Pavyzdžiui, įremti šaukšteliai ar kažkokios sustatytos knygos. Tai tam tikros atramos, kurios tau leidžia justi ribas ir nejudėdamas padėtum fotografui pasiekti rezultatą“, – atviravo Ieva.
Prieš fotografo M. Meškausko fotoobjektyvą Ieva išdrįso nusimesti drabužius ir atskleisti kūdikio laukimo grožį. Ir nors prieš fotografo fotoobjektyvą pozavo ir jos mylimasis Marijus Mikutavičius, tarp šeimyninių nuotraukų saugoma būtent ta, kurioje Ieva pozuoja viena.
M. Meškausko fotografijose taip pat įsiamžino ir aktorius Sakalas Uždavinys, menininkė Nomeda Marčėnaitė, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, kino režisierius Donatas Ulvydas su žmona Vaida, aktorė Ieva Andrejevaitė, Saulius Urbonavičius-Samas, Martynas Starkus, fotografas Algimantas Aleksandravičius, saksofinininkas Algirdas Černiauskas, muzikantas Eimantas Belickas, aktorius Darius Petkevičius, fotografas Ramūnas Danisevičius, šokėjai, urbanistinio šokio teatro „Lowair“ įkūrėjai: Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, tango šokėjas, dainininkas Euardo Gimenez. Vis dėlto ne visų nuotraukos eksponuojamos parodoje.
Parodą „Amžinas atvaizdas“ atidarymo vakarą apžiūrėjo Marijonas Mikutavičius, atlydėjęs Ievą Daugirdaitę, Alkas Paltarokas, Saulius Urbonavičius-Samas su žmona bei dukra, Aleksandras Pogrebnojus, Arvydas ir Lina Anušauskai ir daugelis kitų.
Iššūkis šiuolaikiniam pozuotojui
Fotografuoti šiuolaikinius žmones šlapio kolodijaus procesu yra iššūkis tiek pozuojančiajam, tiek ir pačiam fotografui. Pirma, labai sunku žmogui išaiškinti, kad sėdėti reikia nejudant ir ilgai. O tiesa tokia – net menkiausias judesėlis dramatiškai atsiliepia nuotraukos ryškumui.
Didžiuliame šiandienos tempe gyvenantys žmonės sunkiai suvokia, ką reiškia sėdėti nejudant. XIX amžiuje, siekiant pagaminti kuo ryškesnį atvaizdą, buvo sugalvoti specialūs galvos ir net rankų laikikliai, kuriuos įremdavo fotografuojamajam. Šiais laikais tenka griebtis tokių pačių priemonių. Mindaugo fotografijų herojams į galvą yra įremiamos atramos, tačiau nė jos nepadeda sutramdyti kai kurių vietoje nenustygstančių nenuoramų. Įtampa sėdint prieš fotoaparatą, kai šalia stovintis fotografas skaičiuoja sekundes ir meldžiasi, kad pozuotojas nė nekvėpuotų, tokia didelė, kad šis būtinai krusteli, ima mirksėti, o kartais ir muistytis.
Šlapio klodijaus plokštelės procesas
Pats procesas yra didelis iššūkis, o rezultatas priklauso ne vien nuo fotografo, bet ir nuo tikslios manipuliacijos chemikalais bei jų sąveikos. Visas procesas – plokštelės užliejimas kolodijumi, įjautrinimas, ekspozicija ir išryškinimas turi įvykti vos per keletą minučių, kol plokštelė dar šlapia (iš čia ir pavadinimas – šlapias kolodijus). Džiūti pradėjusi plokštelė praranda jautrumą šviesai, ir nuotraukos padaryti nebeįmanoma.
Eksponavimas trunka labai ilgai dėl ypatingai mažo kolodijaus jautrumo šviesai. Kadangi pozuojančiajam neretai tenka išbūti nejudant keliolika ar net keliasdešimt sekundžių, portretai išeina tarsi sustingę laike. Tokiu būdu gaunamas „amžinas atvaizdas“ yra ypatingai atsparus laiko poveikiui. Seniausi ambrotipai ir ferotipai jau skaičiuoja 160 ir daugiau metų, jie neblunka, nekeičia spalvos ir neišnyksta. Tai proceso metu išsiskyręs grynas sidabras ant stiklo ar dažytos metalo plokštelės.
Be to, gautas atvaizdas yra unikalus ir nepakartojamas – dviejų identiškų ambrotipų ar ferotipų pagaminti neįmanoma.