– Kaip sugalvojote tuoktis ne Lietuvoje ir kodėl būtent Balio saloje?
– Juras: Balyje sausio mėnesį šilčiau truputį (juokiasi). Iš tikrųjų, tai norėjome susituokti kažkur Indonezijoje. Mes abu nardome ir nardome nemažai. Prieš metus būdami Filipinuose išgirdome, kad nardyti Indonezijoje kur kas geriau, nei Filipinuose. Tad pradėjome planuoti kelionę ir sugalvojome, kad būtų visai smagu ten ir susituokti. Na, o Balis yra ta vieta, kurioje galima legali santuoka, nes kitose vietose tai labiau ceremonija dėl akių, o mes norėjome rimtos, tad taip ir pasirinkome būtent Balio salą.
– O ar nebuvo gaila, kad negalėjote surengti Lietuvoje įprastų didelių vestuvių, kur susirinktų visos giminės, draugai, šeima?
– Juras: Visą laiką norisi, kad artimų žmonių būtų kuo daugiau, bet mes abu sutarėme, kad tai bus privati ceremonija. Mūsų norai sutampa – ne veltui kartu ir esame. Aš visą gyvenimą norėjau privačios ceremonijos, pasirodė, kad ir Giedrė norėjo to paties. Gal tai kiek savanaudiška, bet mums atrodo, kad vestuvės yra dviejų žmonių šventė. Žinoma, dabar grįžę į Lietuvą tikrai turėsime vakarienę su tėvais, draugams balių, bet tai jau nebus tradicinės lietuviškos vestuvės.
– Kas jums labiausiai įsiminė iš vestuvių?
– Juras: Visų pirma turėjome visiškai pasitikėti vietiniais organizatoriais, kas iš tikrųjų kėlė daugiausia įtampos. Abejojome, gal kažko jie nesugebės padaryti – tų žmonių juk nepažįsti, negali pasiklausti draugų atsiliepimų. Bet viskas pavyko neįtikėtinai gerai ir čia buvo vienas iš tų atvejų, kai paslauga viršijo lūkesčius. Įdomu tai, kad mes tuokėmės musulmoniškoje šalyje, hinduizmą išpažįstančioje saloje, būdami abu katalikai pas protestantų kunigą. Gavosi visiška vienybė tarp religijų, kuo labai džiaugiamės.
– Po to iškart keliavote medaus mėnesio. Ar buvote susiplanavę maršrutą, ar keliavote labiau spontaniškai?
– Juras: Buvome susiplanavę, tačiau tam tikras vietas spontaniškai truputį keitėme. Jei, pavyzdžiui, nuvyksti kažkur ir pamatai, kad rifai nelabai įdomūs, tai keliauji kitur, tačiau tam tikras vietas tikrai reikia planuotis iš anksto. Mes buvome atokiose vietose, savaitę keliavome laivu, o vietas jame reikėjo iš anksto rezervuoti. Pamatytų ryklių skaičių pametėme, o taip pat matėme ir kitų įvairiausių gyvūnų bei neįtikėtinai sveikus, gražius rifus. Kiekvienas panėrimas buvo vienas už kitą geresnis.
– Kas paliko patį didžiausią įspūdį? Ar tai ir buvo nardymas?
– Juras: Tai ir buvo nardymas. Toje vietoje, kur teko nardyti, Indonezijos valdžia yra visiškai uždraudusi vietiniams žvejoti, todėl ten nėra pažeistų rifų. Keliaudami tuo laivu, mes per 7 dienas panėrėme apie 17-18 kartų. Negana to, kad po vandeniu neįtikėtinai gražu, bet dar gražiau ir sausumoje, kadangi tai buvo labai atoki vieta: nėra viešbučių, turizmas ne toks išvystytas... Mums teko aplankyti įdomių salų, viena jų – vadinama šikšnosparnių sala, kurioje absoliučiai nebuvo kitų žmonių, tad jautėmės tarsi pasaulio krašte. Borneo saloje teko stebėti orangutanus, kurie mėgo pastoti kelią ir pasitraukti tik gavus bananų. Taip pat buvo vietų, kuriose jautėmės tarsi žvaigždės: dažniausiai su prašymu nusifotografuoti prieidavo viena moteris, o pakui ją – dar dvidešimt. Kai kurios nepasidrovėdavo ir prieidavo nusifotografuoti net tualetuose. Nežinau kodėl, bet analogiško vyrų dėmesio nesulaukdavome.
– Galbūt pirmą kartą paragavote ir kokio egzotiško maisto?
– Juras: Na, ko jau prisiragavome, tai ryžių (juokiasi). Į juos dar kol kas nelabai išeina žiūrėti. Ryžių buvo tikrai daug. Egzotinio maisto neragavome, nors visą laiką valgėme jų vietinius patiekalus. Mus gąsdino, kad gali būti negerai su skrandžiu ar panašiai, bet mes stengdavomės valgyti tokį pakankamai naminį maistą. Laive buvo vietinis virėjas, kuris pagamindavo jų tradicinių patiekalų, bet kažko itin egzotiško neteko valgyti. Lietuviško maisto irgi pasiilgome.
– Ką patartumėte žmonėms, kurie ketina rengti vestuves Balio saloje arba tiesiog užsienyje?
– Juras: Sakyčiau svarbiausia nepabijoti ir išvažiuoti. Juk galima puikiai atšvęsti ir mažesnėje kompanijoje. Pati šventė mums gavosi tikrai tobula, o geros emocijos lydi dar dabar. Svarbiausias patarimas, tai nebijoti vietinių organizatorių ir fotografų. Žinoma, jų reikėjo paieškoti... Vietinio fotografo tikrai labai ilgai ieškojome. Taip pat reikia išsianalizuoti kuo daugiau vietų, paskaityti kuo daugiau atsiliepimų. Na, o jei vestuvės konkrečiai Balyje, tai čia gražiausia yra Ubude. Svarbiausias patarimas – nebijoti rizikuoti. Šiek tiek avantiūros, kadangi vis tiek teks pasikliauti vietiniais, bet tai tikrai verta.
– Giedrė: Dar pridėčiau, jog nors suknelę ir gali rinktis tokią, su kuria nebūtų karšta, bet su kostiumu tikrai per karšta. Nesvarbu, jog jis plonas, bet kai lauke 30 laipsnių...
– Juras: Dabar būdamas Lietuvoje jau pamiršau tą karštį, bet tuo metu buvo tikrai neįtikėtinai karšta.
– Giedrė: Aš savo suknele buvau labai patenkinta ir jaučiuosi labai dėkinga dizaineriui, kuris atsižvelgė į visus pageidavimus, o vienas jų ir buvo, kad su suknele nebūtų per karšta. Nuomų salonai siūlė paprastas sukneles, o man norėjosi kažko įdomesnio.
– Juras: Kitaip tariant, Giedrė labai dėkinga Robertui Kalinkinui už labai gražią suknelę ir individualų jos pritaikymą. Ji atrodė neįtikėtinai gražiai. Tai buvo gražiausias dalykas, kurį mačiau per savo gyvenimą.