Naujienų portalo DELFI kalbintas R. Tuminas prisipažino, kad J. Vachtangovo teatre lietuviški žodžiai skamba ne tik iš teatralų, bet ir rūbininkių, bilietų pardavėjų lūpų.
„Bilietus pardavinėjanti moteris, teatro budintis, kiti darbuotojai išmoko daug lietuviškų frazių: „Labas rytas“, „Laba diena“, „Viso gero“, „Viskas bus gerai“. Jaučiu teatre sutvėręs mažą lietuvišką koloniją“, – sakė jis.
Deja, bet už tai jau daug metų Rusijoje dirbantis režisierius sulaukia ne tik rusų aplodismentų.
Uždraudė apdovanoti vadovus
Kaip Rusijos žmonės sutiko J. Vachtangovo aktorių pasirodymą?“, – DELFI paklausė šiuo metu Rusijoje gyvenančio ir vienam didžiausių šalies teatrų vadovaujančio R. Tumino.
„Jis sulaukė labai daug atgarsių. Ir man pačiam tai buvo staigmena. Nes aš teatre išleidau tokį nurodymą, kad teatro vadovai neturi teisės būti renkami, nominuojami ir apdovanojami. Tačiau teatro žmonės mano įgaliojimus pažeidė ir vis dėlto savo padarė, – juokiasi režisierius. – Kaip žinote, Rusijoje šeimininko, tėvo, vadovo hierarchija priimama kaip dieviškoji apraiška, svarbiausias įstatymas. Man tai juokinga. Todėl, žinant rusų mentalitetą, uždraudžiau apdovanoti vadovus.“
Tai buvo himnas taikai
„Tai buvo didis taikos, bendrumo, susivienijimo ir atgailos aktas, pareiškimas, kad mes gyvename vieną kartą. Visi tie žmonės norėjo pasakyti vienintelį dalyką, kad jie puikiai supranta, kas vyksta Ukrainoje, ir jie atgailauja už tuos įvykius. Jie ne priešai, jie tik žmonės, kurie meldžia taikos. Mums reikėtų išgirsti tos taikos garsą, o ne palaikyti kokią nors pusę“, – ragino J. Vachtangovo teatro vadovas.
„Teatralai įrodė nenorintys nei prieštaravimų, nei karo. Ta daina buvo skirta, matyt, ne man. Ir ta garbė buvo skirta ne man. Aktoriai išdainavo ir savo, ir mūsų skausmą. Skausme visi kilo iš savo vietų. Tai buvo himnas taikai, žmogui. Tai ką mes darome, kodėl mes kurstome vienas kitą ir niekiname?“ – negalėjo suprasti R. Tuminas.
Žmones atleisti nelengva
Jau daug metų J. Vachtangovo teatrui vadovaujantis R. Tuminas neužmiršta ir Vilniaus Mažojo teatro. Visada seka repertuarą, pateikia savo pasiūlymus.
„Būsiu ten vis dažniau ir dažniau. Reikia grįžinėti laiptais žemyn. Kodėl žemyn? Reikia grįžti prie savęs, savo šaknų. Iš J. Vachtangovo teatro nusileisti laipteliais į Mažąjį. Tačiau kol kas dar turiu čia keletą darbų ir pareigų atlikti. Atidaryti naują teatro sceną. Taip pat sulaukiau kvietimo pastatyti operą Maskvos didžiajame teatre. Nepastačius kokia tai nepilnatvė būtų, tiesa? Žinoma, tai įvyko netyčia. Dvejus metus manęs prašė pastatyti operą, sutikau galiausiai, – juokiasi kelias dešimtis apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje pelnęs režisierius. – Esu labai godus, viską noriu aprėpti, paimti, o vėliau nebežinau kaip su viskuo tvarkytis ir kam to reikėjo. Bet mano godumas yra neapsakomas.“
Naujienų portalui DELFI kūrėjas prisipažino J. Vachtangovo teatre vėl darantis kardinalias pertvarkas ir reformas. Prisipažįsta, kad nėra taip lengva atleisti žmones. Bet kai viską išvalys ir sutvarkys, pažadėjo grįžti ramiai gyventi į Lietuvą.
Sulaukė grasinimų
Į J. Vachtangovo teatrą spektaklių pasižiūrėti neretai užsuka ir Rusijos valstybės vadovai. Ar dabar, kai šalių santykiai įtempti, viešnagės tokios pat dažnos?
„Dažnos... Bet yra viena problema. Mūsų teatras yra nesaugus. Jo neįmanoma izoliuoti ir apriboti. Tai labai sudėtinga procedūra“, – sako pašnekovas.
Ar nebijo R. Tuminas, kad teatras, kuriame skamba lietuviškos dainos ir net kasininkės moka lietuviškai, gali sulaukti kokių nors sankcijų?
„Žinoma, kad būna visko. Sulaukiu ir grasinimų. Galiu visko sulaukti... Tačiau aš pasakiau, kad jei man kas nors atsitiktų, esu tam pasiruošęs“, – pabrėžia jis.
Režisierius užsimena, kad sulaukė grasinimų susidoroti ne su teatru, bet su juo asmeniškai.
„Taip. Viskas prasideda nuo to. Bet labai malonu, kad su pasiuntiniu Ušacku mes vis dar laikomės, dainuojame lietuviškas dainas ir dainuosime. Nereikia bėgti. Reikia dainuoti savas dainas, kad jas išgirstų. Kad išgirstų mūsų skausmą ir istoriją. Kažkam reikia tai daryti. Nes jei pabėgsime, kas iš to? Negalima pasiduoti tai euforijai, karo kurstymui ir nesantaikai. Menas ir kultūra, nors šiandien jie nepelnytai nustumti ir menkaverčiai, vis dėlto, tikiu, gyvena žmonių širdyse. Tik leitmotyvą reikia išlaikyti. Jei ne man, tai kažkam kitam“, – neabejoja R. Tuminas, ne tik teatre, bet ir savo paskaitose visada akcentuojantis genialius šiuolaikinius kūrėjus iš Lietuvos, kaip Juozas Miltinis, Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas.
„Teatrų vadovai stebisi, iš kur tokioje mažoje Lietuvoje tiek režisierių? Kas tai per žemė? Man labai skausmingai rūpi lietuvybė, švietėjiška misija“, – sako Rusijos žemėje dar nenuveiktų darbų turintis R. Tuminas.