– Kokia yra Eglės Jackaitės darbo diena?
– Vienodų dienų nebūna. Pavyzdžiui šiandien diena yra gana chaotiška ir labai aktyvi. Su mažiuku žvirbliuku (jaunesnysis aktorės sūnus Elijas aut.past.) atsibudome 8 valandą ryto. Norėjosi pamiegoti ilgiau, bet neišėjo. Jeigu nėra kur skubėti, pamiegoti mėgstu bent jau iki devynių. Šįryt prikepiau sūnui varškėčių, papusryčiavome ir išbėgo jis pas draugus į kiemą. O aš12 valandą išėjau su savo reikalais ir taip iki pat vakaro.
Visos mano dienos yra skirtingos. Dažnai važiuoju į Vilnių, tai ten vėl kitaip: anksti ryte mus nugrimuoja, o likusią dienos dalį vyksta serialo „Moterys meluoja geriau" filmavimai, tačiau vakarai – laisvi. Sostinėje mano vakarai – mergaitiški, nes Klaipėdoje yra daugiau naminių rūpestėlių ir darbų. Kai būnu Vilniuje, aš tarsi grįžtu į studijų laikus: susitinku su draugėmis, einu į teatrą, koncertus, svečius.
Fainai, žinokit, patinka man mano gyvenimas. Kai aš užsibūnu Klaipėdoje, aš visai laukiu filmavimų Vilniuje. Keičiasi ritmas, keičiasi miestas – smagu.
– Po 13 metų pertraukos į televiziją grįžtate ne kaip laidų vedėja, o kaip aktorė. Seriale „Moterys meluoja geriau“ tapsite advokate Deimante. Kokias emocijas Jums kelia šis gyvenimo etapas ir vaidmuo seriale?
– Tarp mano vaikų yra trylika metų skirtumas ir po tiek pat metų aš grįžtu į televiziją ne kaip laidų vedėja, o kaip aktorė, vaidinsiu populiariame seriale.
Prieš 13 metų vaidinau kriminaliniame seriale „Prokurorai“. Aš buvau prokurorė Ieva. Mane, (t.y. mano Ievą) buvo įsimylėję net trys vyrai. Kaip režisierius R. Banionis sakė, „na, Egle, su gražiausiais vyrais išsibučiavai“.
Dabar aš esu advokatė Deimantė. Mano personažas – stipri, žavi, savarankiška ir žinoma moteris. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tarp manęs ir jos nėra panašumų. Kažką bendro tikrai turime. Scenaristai - D. Vaitkevičiūtė ir E. Kalėda manau matė, kam kuria šį personažą.
Tiesą pasakius, labai laukiau sugrįžimo į televiziją, kaip aktorė. Vilniuje yra daug aktorių ir daug kas jiems paprasčiau, nes jie visada vietoje. Iš kitų miestų nėra taip paprasta įsitivirtinti, todėl džiaugiuosi kad manimi pasitikėjo ir aš vaidinu kultiniame seriale. Daug kas gali sakyti, kad serialai gadina aktorius, bet taip šneka, manau tie, kurie nieko neveikia arba kuriems to nesiūlo. Mano galva, nėra aktoriaus, kuris nenorėtų kurti: ar tu reklamą kursi, ar teatre, ar seriale vaidinsi, tai yra kūryba, kuri mums aktoriams būtina.
Ką čia bekalbėti, populiarumo prasme tai irgi apsimoka. Televizija turi daug didesnę auditoriją negu teatras. Gali būti geriausias aktorius teatre, bet tavęs žmonės nežinos, todėl kad palyginti maža dalis žmonių, ten ateina. Aišku, teatras mums yra labai brangus, tačiau reikia pripažinti, kad būnant televizijoje tavo žinomumas didėja, honorarai auga. Taip vadinama tavo kaina iš karto ženkliai pakyla, kai tu esi veidas televizijoje.
– Ar Jums patinka vaidinti, ar tai tik darbas?
Aišku, kad taip. Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė. Ir darželyje, ir mokykloje vaidinau. Princesės, pelenės vaidmenys, renginių vedimas – aktorystė – tai tikrai mano pašaukimas. Pusę amžiaus nugyvenusi, drąsiai galiu pasakyti, kad nesuklydau pasirinkdama šią profesiją. Kuo daugiau personažų per mano asmenį pereina, jaučiu, kad ateina gylis ir patirtis. Kažkada buvo daug jaudulio, kuris, rodėsi, užgoždavo viską. O dabar ateina aktorinė branda. Į teisingas rankas pakliuvus, gali atsiskleisti pačiomis gražiausiomis spalvomis. Laukiu savo gyvenimo vaidmens teatro scenoje, kaip ir visi aktoriai.
– Ar turite svajonių vaidmenį?
– Konkretaus gal ne. Norėčiau gilaus ir dramatiško vaidmens, kur galėtų atsiskleisti gyvenimiška mano patirtis. Visada sakydavau, kad norėčiau suvaidinti Aną Kareniną. Nors šios moters lemtis ir yra labai tragiška.
– Tačiau aktoriaus darbas yra sunkus?
– Po spektaklio dažniausiai tu jautiesi išsunktas. Atiduodi save visą. Bet kai tau publika ploja, neša gėles, kai jauti, kad tave priėmė – tai yra nenupasakojamas jausmas. Juk mes aktoriai jaučiame, kai publika kartu juokiasi ir verkia. Gerai atsimenu, kai po spektaklio „Lilijomas", kuriame aš buvau Lilijomo mylimoji Julija, viena moteris priėjusi man sakė „Egle, jūsų akys buvo tokios gilios ir tos ašaros riedėjo kaip pupos... Kaip tai su suvaidinti? Gyvenime reikėjo kažką labai stipraus išgyventi, kad taip įsijaustum". Reiškia, kad prisibeldžiau į žiūrovo širdį, o tai ir yra svarbiausia.
– Esate aktorė, mama, draugė, dukra – kaip viską suderinate?
– Nėra taip, kad spektakliai vyktų kiekvieną dieną, mano darbo grafikas pakankamai lankstus, todėl viską suspėju be jokio vargo. Be darbo teatre turiu dar keletą projektų, užsiimu labdaringa veikla, vedu ir organizuoju renginius. Socialinių mokslų kolegijoje aš dėstau scenos kalbą, vaidybą, scenarijaus kūrimą ir režisūros pagrindus.
Aš tikrai nepersidirbu: kartais tempas būna labai didelis, o kartais turiu porą savaičių laisvo laiko tiesiog tinginiauti.
Turiu draugių, kurios skundžiasi, kad reikia eiti į darbą – nuo ryto iki vakaro sėdėti ir taip kiekvieną dieną. Tai šia prasme aš esu labai laiminga: mano veikla mane džiugina - teatras, dėstytojavimas, įvairiausių renginių vedimas ir organizavimas. Myliu savo darbą!
– Jau keletą metų nevartojate alkoholio ir nevalgote mėsos. Kas paskatino žengti tokį žingsnį?
– Esu praėjusi gyvenimo meno kursus, keliavusi po Indiją. Joga, dvasinė praktika ir meditacija su mėsa ir alkoholiu visai nesiderina. Tai nebuvo staiga priimtas sprendimas, tam psichologiškai ruošiausi jau seniai.
Didžiausios nesąmonės gyvenime nutinka padauginus alkoholio. Juk tavo protas apsvaigus stipriai susilpnėja. Yra dalykų, dėl kurių ir aš visai nesididžiuoju. Galų gale mano artimų žmonių rate yra tokių problemų, kas taip pat prisidėjo prie sprendimo iš savo gyvenimo išbraukti alkoholį. Po vieno nutikimo aš nusprendžiau išbandyti savo valią. Ar man pavyks? Save nugalėti yra visada sunkiausia.
O dėl mėsos, žinoma, būna užsigeidi ir suvalgai sūdyto lašinuko gabaliuką, juk ne įžadus daviau (šypsosi). Mane supa tūkstančiai pagundų, bet pasakau tvirtą „ne“. Dėl to, kad nevartoju alkoholio, tenka dažnai pasiteisinti. Nusišypsau ir pasakau, pavyzdžiui, kad aš vairuoju. Nes jeigu pasakau, kad visai negeriu, nepažįstami žmonės daug ko prisigalvoja.
Pradžioje būdavo nusiperku imbierinio vyno, kad draugėm su taure palaikyčiau kompaniją, o vėliau – nustojau save apgaudinėti. Jau beveik ketverius metus neturėjau nė lašo alkoholio burnoje, tiesa, per O. Koršunovo spektaklį „Dugne“ siūlo išgerti, bet aš tikrai negalvojau, kad stiklinėje bus tikra degtinė – gurkštelėjau ir išspjoviau atgal. Gerą daiktą sugadinau (šypsosi).
– Jaunesnįjį sūnų vadinate žvirbliuku, mažiuku ir nuolat sakote, kaip jį mylite. O kaip sutariate su vyresniuoju sūnumi Jokūbu?
– Mano vyresnėliui – jau dvidešimt, negaliu patikėti. Iš tikrųjų kaskart į jį pasižiūrėjusi aš nustembu, kad tai mano vaikas ir jis jau toks didelis. Aš gi jaučiuosi tokia pati jauna: ir siela, ir kūnu.
Su vyresniuoju sūnumi turime labai stiprų ryšį. Mums nebūtina kiekvieną dieną bendrauti, aš ir pati nenoriu vaikui per dažnai lįsti į akis. Džiaugiuosi, kad esame tvirta šeima, kad mylime ir branginame vienas kitą. Abu mano vaikai yra tikra Dievo dovana ir pati didžiausia laimė.
– Šalia savęs turite du vyrus – savo sūnus. O ar turite širdies draugą?
– Kažkas manęs jau šitaip klausė... Prisiminiau! Mano kolegė Inga Norkutė sako: „Egle, tu tokia faina ir viskas su tavim gerai, o ar turi kokį draugą?“ Aš atsakiau klausimu į klausimą“ „O kaip tau atrodo? Aišku, kad turiu". Kol kas niekas per daug apie tai nežino, tačiau aš ir pati į jokius rėmus savęs nestatau.
Viskas yra gerai ir aš, turbūt, numirčiau be meilės. Jeigu aš neturėčiau įkvėpimo visomis prasmėmis, tai nuvysčiau kaip ta nelaistoma, neprižiūrima gėlė - turbūt būčiau nelaiminga, pikta. Vyro energija yra labai svarbi moteriai ir būtinas jų apsikeitimas. Taip jau sutverta, kad vyrui ir moteriai reikia vienas kito visomis prasmėmis – ir dvasine, ir fizine. Tai yra dovana. Išmokau gyventi čia ir dabar, išmokau nesisavinti žmogaus. Esu laiminga - meilė buvo yra ir bus mano gyvenime. O standartinis šeimos modelis? Nežinau. Kartais yra taip, kad ne viskas gyvenime telpa ir turi tilpti į rėmus. Laikas viską parodys. Kaip žadėta, taip ir bus. Pasitikiu Dievu ir žinau, atsitiks taip, kaip įmanoma geriausia (šypsosi). Juk jau buvau ištekėjusi, turiu du vaikus, gyvenu pilnavertį, įvairiaspalvį, džiaugsmo kupiną gyvenimą.
– Esate sakiusi, kad skyrybų žaizdos jau užgijo, tačiau randai liks visam gyvenimui. Ar po šešerių metų galite ramiai šnekėti apie buvusį sužadėtinį ir mažojo sūnaus tėtį?
– Galiu, tikrai galiu. Taip, praėjo šešeri metai, (aš pagal savo vaikutį matuoju), jam tada buvo vos mėnuo, kai vyko liūdni ir stiprūs įvykiai. Kartais atsigręžiu atgal ir galvoju, ar ten buvau tikrai aš? Tiek skausmo, tiek liūdesio, kančios ir sunkumų buvo. Man liūdna ir gaila pasidaro tos moters, tos Eglutės, kuri iš tikrųjų buvau aš. Viskas praeina, tačiau tada buvo neapsakomai sunku. Juk tai nebuvo vien tik išdavystė. Buvau „atvanota“ iš visų pusių, bet ir už tai dėkoju, nes ši patirtis mane subrandino ir išgrynino. Augame per pamokas ir skaudžias patirtis. Jeigu bučiau augusi kaip šiltnamio gėlelė, turbūt kito žmogaus nesuprasčiau, neužjausčiau taip.
Esu su Daiva Vaitkevičiūte labdaros ir paramos fondo „Pražydusi viltis" steigėja, savanoriauju įvairiuose projektuose, globoju vaikus, kurių mamos gyvena įkalinimo įstaigose. Gal to nebūtų mano gyvenime šiandien, jeigu mano gyvenimas būtų buvęs lengvesnis.
– Ar tiesa, kad buvęs sužadėtinis išdavė Jus su geriausia drauge?
– Ne, tikrai nesąmonė. Aš nepažįstu šitos moters. Tiesiog tai buvo jo vaikystės draugės geriausia draugė. O toji vaikystės draugė buvo kažkada mane įdarbinusi, todėl čia viskas ir yra susiję.
Aš matau, kad ir dabar jam kartais yra nesmagu man į akis žiūrėti. Jis mato manyje laimingą, šviesią moterį ir neabejoju, kad galbūt kartais jam suspaudžia širdį. Nėra žemėje žmogaus, kuris nelinkėtų savo vaikui laimės, o didžiausia laimė, kai tėtis ir mama yra kartu. Kaip sakoma, geriausia, ką vyras gali padaryti dėl savo vaiko – mylėti jo mamą.
Eksliuzyvinė E. Jackaitės fotosesija: