Jau kelerius metus Vokietijoje gyvenanti Normandė visuomet žinojo, kad mažytės Lietuvos jai per maža. „Visada norėjau apkeliauti pasaulį bei pažinti skirtingas kultūras. Domėjausi ir turizmo vadybos studijomis“, – kalbėjo mergina, kurią į Vokietiją atviliojo artimo žmogaus ilgesys.
Nors ji nėra meilės emigrantė. „Čia atvykau pas mamą. Iš pradžių Vokietijoje tik atostogaudavau, o vėliau nusprendžiau atvykti ilgesniam laikui“, – šyptelėjo pašnekovė.
– Normande, Tu esi viena iš nedaugelio lietuvių, žengusių raudonuoju Kanų filmų festivalio kilimu. Kaip ten patekai?
– Tiesiog šių metų pradžioje per televiziją išgirdau apie tokį „Festival de Cannes“. Pagalvojau, kad užsiprenumeruosiu jų feisbuko puslapio naujienas. Paspaudžiau „patinka“ ir tiek. Net neįstrigo į galvą tai, o po kelių valandų gavau pakvietimą draugauti bei privačią žinutę, kurioje buvo kviečiama atvykti į festivalį.
Pagalvojau, kad kažkas juokauja, nieko net neatrašiau. Bet vėliau vėl tas pats organizatorius man parašė, tada jau pašnekėjome, parodė, kad tikrai ten dirba. Dar kurį laiką pasvarsčiau, bet pagalvojau, kad tiek to, pažiūrėsiu, kas gausis.
– Šis pasiūlymas, tiesiog feisbuko žinute pakviesti į Kanų kino festivalį, skamba kiek įtartinai. Ar nebijojai?
– Iš pradžių gal ir buvo kažkiek baimės, bet nusprendžiau surizikuoti.
– Ar Tave kvietęs organizatorius apmokėjo visas kelionės bei gyvenimo išlaidas?
– Skrydžio bilietus pirkau pati, o apgyvendinimą ir visas kitas išlaidas padengė organizatorių kompanija.
– Kiek pinigų teko „pakloti“ už prabangias sukneles ir kitas įvaizdžio detales?
– Pasiėmiau kelias savo sukneles, kurias turėjau, dar kelias nusipirkau ir tiek. Tas, kurias nusipirkau, su mielu noru dėviu ir dabar. Drabužiams negailiu pinigų, juk gyvename dabar (šypsosi).
Daugiau visko gavau ten, raudonojo kilimo šventei mane papuošė olandų dizaineris Addy van den Krommenackeris.
– Galbūt būdama Kanuose ne tik patyrei daugybę įspūdžių, bet ir turėjai galimybę užsidirbti?
– Negalvojau apie jokius uždarbius. Išvažiavau, kaip sako, ieškoti laimės (juokiasi). Nenutuokiau, ką man tai atneš, bet juk sakoma, kad niekas gyvenime nevyksta be reikalo.
– Kaip viskas vyko Tau atvykus į Kanus?
– Nuskridusi jau už poros dienų stovėjau prieš vaizdo kamerą. Buvau pakviesta žengti raudonuoju kilimu į Roberto de Niro filmo „Hands of stone“ (liet. „Akmeninės rankos“) premjerą. O kas keisčiausia, ten sutikau aštuonis metus nematytą panelę iš „Miss Šiaulių kraštas“ konkurso dar 2009 metais. Taip visai netyčia tarp tiek žmonių!
Net nežinau, likimas čia ar ne, bet štai kaip vienas „patinka“ gali pakeisti gyvenimą.
– Keliavai į Roberto de Niro filmo premjerą. Galbūt pavyko pabendrauti su juo?
– Filmo premjeroje sėdėjau per kelias eiles už jo. Buvo taip keista su tokia pasaulinio masto žvaigžde kartu žiūrėti jo filmą! Tačiau po filmo, tiesą pasakius, tiesiog nekantravau, kada galėsiu nusiauti aukštakulnius. Jie nutrynė iki kraujo... Nenoriu daryti antireklamos žymiam dizaineriui, bet jie buvo labai nepatogūs.
– O ar sutikai daugiau pasaulinių garsenybių?
– Mačiau Paris Hilton, Adrianą Limą... Mačiau, kaip Julia Roberts vidury raudonojo kilimo nusiavė batus (juokiasi).
– Kiek laiko praleidai Kanuose?
– Dvi savaites. Kasdien keldavausi labai anksti, o grįždavau vėlai. Kelionę užbaigiau apsilankydama „Monaco Grand Prix“ formulės varžybose. O Kanuose buvau keturiuose renginiuose, nors per „Festival de Cannes“ visada kažkas vyksta. Daugiau dirbau su fotosesijomis. Taip pat buvau pakviesta dalyvauti „Miss Cannes 2016“ rinkimuose.
– Kanų festivalis – ne vienintelis Tavo nuotykis. Po jo pakliuvai ant rusiškojo „L'Officiel“ žurnalo viršelio. Negana to, davei jiems interviu. Kuo sudominai užsienio žiniasklaidą?
– Paprasčiausiai pasiūlė atsidurti ant žurnalo viršelio ir paruošti aštuonis puslapius apie mane, kaip mano pristatymą. Interviu trumpai aprašoma, kaip mane atrado. Istorija daugeliui buvo įdomi. Mes su komanda net kelias dienas dėl šio interviu kartu dirbome ir festivalio metu – darėme mano fotosesiją.
Šešių žmonių komanda puikiai atliko savo darbą. Ir nors dirbti teko prie pašalinių akių, buvo sunku atsipalaiduoti, tačiau viskas pavyko.
– Ar kitąmet žadi vėl apsilankti Kanuose?
– Taip, žinoma! Įdomu, kaip viskas bus. Didžiąją dalį jaudulio jau įveikiau, tad kitų Kanų laukiu su džiaugsmu.
Šį pavasarį vyko 69-asis Kanų filmų festivalis. Jau ketvirtąjį kartą kino festivalį atidarė Woody Alleno filmas. Šįmet tai buvo kino juosta „Cafe Society“, kurioje atsispindi 4-ojo dešimtmečio Holivudas.
Festivalio metu konkursinėje programoje dėl „Auksinės palmės šakelės“ varžėsi 21 filmas.
Kino mugėje savo pavilijoną turėjo ir Lietuva. Jame buvo pristatomos filmavimo Lietuvoje galimybės, mezgami ryšiai su potencialiais partneriais. Festivalio mugės metu buvo parodytas ir Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“.
DELFI primena, kad Normandė – viena iš nedaugelio, bet tikrai ne vienintelė lietuvė, žengusi raudonuoju kilimu Kanų filmų festivalio metu. Dar pavasarį savo įspūdžiais su DELFI dalijosi papuošalų kūrėja Natalija Martinavičienė.
„Mane dar žiemą pakvietė dalyvauti Kanų kino festivalio show room. Žinoma, iš pradžių buvo peržiūrėti ir įvertinti mano darbai, tik tada gavau pakvietimą“, – DELFI pasakojo Natalija. Jos darbai pakliuvo ten, iš kur garsenybės, žengusios raudonuoju Kanų kino festivalio kilimu, galėjo rinktis sau apdarus, papuošalus ir kitas grožybes.
Jau kelerius metus papuošalus kurianti N. Martinavičienė tikino, kad tokiame pasauliniame renginyje dalyvavo pirmą kartą, tad ir ji pati iki paskutinės minutės nežinojo, kaip tiksliai viskas vyks: „Į tą show room ateidavo aktorės, režisierės, kiti meno ir kultūros žmonės pasiruošti žengimui ant raudonojo kilimo. Pati pirmą kartą tokiame dalyvavau, todėl viskas buvo nauja“.
Uždarbio šiame show room'e moteris neieškojo. „Gavau labai daug pažinčių ir galimybių toliau tęsti tarptautinę karjerą. Be to, gavau pakvietimų dalyvauti mados savaitėse ir beliko tik sudėti parašus ir mano papuošalai keliaus į Žydrąją pakrantę: San Tropezą, Monaką, Kanus ir kitus kurortus“, – vardijo Natalija.
Daugiau Natalijos įspūdžių rasite čia.