„Dalyvauju šiuose mokymuose, nes visada norėjau būti naudingas visuomenei. Gyvenime visi atsiduriame ar galime atsidurti pavojingose situacijose. Bet ar žinome, ką turime daryti? Ar mokame padėti kitiems? Šiuose mokymuose ir tikiuosi to išmokti,“ - kalbėjo J. Didžiulis.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pranešime skelbiama, koncertuose linksmo ir vietoje nenustygstančio dainininko veide po dviejų dienų įtemptų užduočių vykdymo buvo matyti nuovargis.
Ugniagesių gelbėtojų mokyklos Mokymo skyriaus viršininkui Gintarui Paulauskui pranešus, kad mokymai baigti ir liko tik paskutinis egzaminas – išvykimas į gaisrą ir jo gesinimas, dainininkas atgijo ir garaže vėl trumpam paėmė į rankas gitarą.
Nuskambėjus aliarmo signalui, visa savanorių ugniagesių komanda skubiai apsirengė apsauginius ugniagesių drabužius ir sušoko į gaisrinį automobilį. Jie išskubėjo į šalia mokyklos esantį praktiniams mokymams naudojamą dviejų aukštų namą, pro kurio langus veržėsi liepsnos ir dūmai.
Antrajame aukšte pagalbos šaukėsi jo „gyventojai“ – du Ugniagesių gelbėtojų mokyklos kursantai. J. Didžiulis ir projekto „Reanimacija“ dalyviai Laurynas Mataitis ir Kostas Kanapeckas skubiai nukėlė nuo gaisrinio automobilio ištraukiamąsias kopėčias ir pastatė jas prie degančio namo. Jomis jie evakavo du dūmais apsinuodijusius nukentėjusiuosius.
Tada puolė gesinti gaisro. Jiems padėjo tik šiandien prie praktinių mokymų prisidėję taip pat šio projekto dalyviai Aurelija Plioplytė ir ispanas Luis Mariano Velasko del Campo iš Valjadolido.
Savanorių ugniagesių egzaminas buvo išlaikytas. Pirmuosius savanorius pagyrė ir G. Paulauskas. Jo nuomone, gal tik laikas, skirtas parengti savanoriams, per trumpas. Jiems iš viso skiriama 30 valandų teorinių ir praktinių mokymų.
Prie gaisravietės užkalbintas J. Didžiulis teigė, kad į tokius kursus vertėtų nueiti visiems, netgi nesirengiantiems dirbti šio darbo: „Tada visi suprastų, kaip padėti ugniagesiams ekstremaliosiose situacijose ar gaisruose. Sunkiausia šiuose kursuose man buvo suvokti atsakomybę. Jeigu dirbi komandoje, turi visiškai atsiduoti tam darbui, jeigu tą darbą padarysi prastai, kitas turės jį daryti. Šiais laikais daug kas kalba, kad reikia rodyti savo pilietiškumą. Bet kas yra svarbiau nei gelbėti žmogaus gyvybę? Tai prasmingas darbas, reikalaujantis ne tik daug fizinių jėgų, bet ir širdies...“
Pasak J. Didžiulio, šių mokymų metu jie išmoko dirbti komandoje, laikyti gaisrinį švirkštą, gesinti gaisrus. „Dar norėčiau vieną kitą kartą pabandyti tai atlikti ir tada su didžiausiu malonumu padėčiau ugniagesiams. Svarbu pačiam suprasti, ką tu esi pajėgus padaryti ir ko ne,“ - sakė jis.
Dainininkas teigė, jog projektas „Reanimacija“, susikūręs daugiau nei prieš metus, stengiasi stiprinti visuomeninius ryšius per meną. „Bendradarbiavimas su ugniagesiais susideda iš dviejų dalių. Jie mus mokys darbo su ugnimi, o mes skleisime šypsenas ir gerumą,“ – teigė J. Didžiulis.
A.Plioplytė taip pat teigė daug ko išmokusi, pavyzdžiui, prijungti gaisrines žarnas. „Tai buvo labai sudėtingas darbas, tačiau vienas įdomesnių. Maniau, kad man nepavyks, bet pavyko. Man, kaip ir kitiems, nebuvo jokių išlygų. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių. Tai šimtą kartų sudėtingiau negu atrodo iš šalies. Reikia labai daug išmanyti, norint dirbti tokį darbą,“ – sakė mergina.
Luis Velasko Lietuvoje gyvena antri metai. Gaisro jam neteko patirti, tačiau sakė, kad kartais maistą pridegina virtuvėje. Pasak jo, Ispanijoje gyventojai irgi labai gerai vertina ugniagesių darbą. Jo pusbrolis yra gaisrininkas, todėl ir Luis neblogai išmano jų darbą. Vieną kartą ir jis kvietė ugniagesius, kai jo katė įšoko į upę... tačiau ji pati sugrįžo namo.
Pagal tradiciją ugniagesiai, gesinę savo pirmąjį gaisrą, yra „krikštijami“. Pirmiesiems savanoriams ugniagesiams po gaisro gesinimo teko išsimaudyti šaltoje ir stiprioje gaisrinės žarnos čiurkšlėje.