– Jurga, atostogos Tenerifėje, iš kur ką tik grįžai, buvo trumpas pabėgimas prieš laukiančius rimtus darbus?
– Ne, greičiau tai buvo pabėgimas po rimtų darbų, po mūsų su Vidu (Jurgos vyras – režisierius Vidas Bareikis – aut. past.) akustinio koncertų turo, be to, Vidas surengė penkias premjeras per pusę metų. Bet vos grįžę sužinojome, kad tų darbų laukia dar daugiau… O atostogos buvo labai geros, buvome suplanavę tik pirmąją stotelę, bet ji pasirodė tokia gera, kad užsimanėme ten pabūti ilgiau. Savaitę gyvenome technologijų parke įsikūrusiame bioklimatiniame miestelyje ant vandenyno kranto. Šis miestelis pats apsirūpina saulės ir vėjo energija, jį projektavo keliolika garsių pasaulio architektų ir jis buvo statomas net 15 metų. Kad tokios vietos egzistuoja, nujaučiau, bet kad kada nors mes ten gyvensim – tikrai ne... Praleidome jame savaitę, o vėliau bandėme taupiai išleisti likusius pinigus, kurių liko nedaug. Pirmą kartą ilsėjomės dvi savaites, supratau, kad tiek – net per daug.
Vidas per atostogas bandė priversti mus gyventi sveikai, nevartojome druskos, daug sportavome, jaučiu, kad dabar jau tikrai atlaikysime žiemos šalčius.
– Dabar nersi tiesiai į darbus?
– Taip, bet aš labai noriu, pasiilgau darbo. Būna, per atostogas negali atitrūkti nuo darbų, nes esi įpratęs skubėti. Bet tie vaizdai, tas vėjas viską išpūtė iš galvos, tiesiog mankštinomės, žiūrėjome į kalnus, vaikščiojome ant uolų, pliažai – buvę nebuvę, man nieko nėra gražiau nei uolos, kuriose krabai gyvena... Sako, toje saloje net režisierius Alfredas Hitchcockas ieškojo įkvėpimo.
– Kokie projektai dabar tavęs laukia?
– Tęsime akustinį turą. Tai – visai kitas koncertų žanras, jaukus, mielas, artimas, tik nežinojome, kaip žmonės tai priims. O pasirodė, kad tokių koncertų žmonėms labai trūksta. Mums patiems atsirado galimybė aplankyti mažesnius miestelius, į kuriuos niekada neužsukdavome. Susirenka pilnos salės, visi laimingi, daug juokiamės. Tai labai geras jausmas. Girdėjau, ir kiti atlikėjai jau seka mūsų pėdomis, ruošia akustinius pasirodymus.
– Teko girdėti, kad, be koncertų, tavęs laukia nauji dideli planai...
– Kol kas apie tai dar negaliu daug šnekėti, tik prasitarsiu, kad tai bus kinas! Labai tuo džiaugiuosi. Buvo etapas, kai aš, kukli mergaitė, galvojau, kad kada nors kas nors mane pastebės ir susipras pakviesti vaidinti. Bet paskui supratau, kad laukdamas gali ir pasenti. Pradėjau visiems pasakoti apie savo norą. Jaučiausi pasiruošusi. Ir atsirado pasiūlymas. Filmavimo darbai turėtų prasidėti vasario pabaigoje. Man teko pagrindinis vaidmuo...
– Kas tau pastaruoju metu neduoda ramybės?
– Aišku, filmas. Juk ten būsiu ne aš. Man reikės prisijaukinti visas tas sudėtingas būsenas.
– Kas tada, priešingai, tave ramina, suteikia gerų emocijų?
– Matau tą vaizdą, kai mes išlipome Tenerifėje, pasikėlė užtvaras ir prasidėjo: žiūrėk čia, žiūrėk ten! Stengsiuosi tuos vaizdus išlaikyti atmintyje ir perduoti klausytojams. Dar turiu porą akmenukų iš Tenerifės, iš jų, kaip sako mano sūnus Adas, galima pasidaryti talismaną – gal padės!
– Tavo Adui – greitai šešeri. Koks dabar etapas jūsų šeimos gyvenime?
– Adas labai smalsus, viskuo domisi. O man norisi daug ką suspėti, kol jis dar nelanko mokyklos. Aš vis galvoju, kaip išvengti to prisirišimo prie vietos jausmo, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą. Juk negali žinoti, kur gyvenimas tave nuneš, gal pusei metų, gal ilgiau. Norisi tą laisvę turėti. O vaiko mes niekada nepaliekame. Toks mūsų šeimos principas – jeigu kur nors važiuojame, Adą visada tempiamės su savimi.
– Ar jau įžvelgi, į ką Adas linksta, kas jis galėtų būti užaugęs – technikas, mokslininkas, muzikantas?
– Aš nenoriu nieko įžvelgti. Mes jam duodame berniuko pagrindus – jis lanko breiką ir karatė, o daugiau nieko neprogramuojame. Kai vaikas paklaus arba kai matysiu, kad jam sunku, tada sėsime ir šnekėsimės. O kol kas jis turi kitų problemų, pavyzdžiui, kur gauti dar vieną „Angry Birds“ paukščiuką... Jis tikrai nesprendžia, kuo bus užaugęs. Stengiamės Adui suteikti visišką laisvę. Net jeigu jis taps santechniku ir šypsosis dirbdamas tą darbą, aš džiaugsiuosi. Jis – labai jautrus ir linksmas žmogus, norisi to nesugadinti.
– O tu pati laikai save namų žmogumi? Ar tau gera būti namie, kuistis tarp buities darbų?
– Be namų aš negaliu. Man norisi turėti ramią vietą, kur gera grįžti. Bet kol kas aš mūsų šeimą labiau matau tokią „ant ratų“. Kol kas namus nuomojamės, savų neturime, yra tik svajonės ir norai. Aš baisiai bijau paskolų, atrodo, kad tą dieną, kai paimsi paskolą, prasidės tragedija. Todėl po truputį mokomės taupyti. Tik man tai labai sunku, nes esu moteris ir kartais man reikia išleisti pinigų sau.
– Kokius norėtum susikurti savo namus, kas juose turėtų tave supti?
– Manau, kai turėsiu savo namus, jie šiek tiek skirsis nuo to, ką dabar bandau susikurti aplink save. Pavyzdžiui, parsineša Adas piešinių ir aš iš karto juos klijuoju prie sienos – man gražu. Bet savo namams turbūt skirčiau daugiau laiko, kad jie būtų tokie, kokių noriu. Esu toks kraštutinumų žmogus, man patinka ir Fridos Kahlas namai, ir visiškas minimalizmas. Tad gali būti, kad namuose būtų ryškus akcentas, o visa kita – labai švaru. Todėl man taip patiko Tenerifėje. Ten buvo tik tai, ko reikia. Daug stiklo ir daiktai, kurių net nesimatė. Viskas stumdoma, keičiama, daug erdvės ir visiška asimetrija.
– Ar tau svarbu, kokie daiktai tave supa?
– Na, mano spintos, aišku, pilnos drabužių, kurių ten iš tiesų neturėtų būti... Džiaugiuosi, kad grįžus iš Maskvos, kur praleidome dvejus metus, tų daiktų gerokai sumažėjo. Dalis jų liko ten, kitų tiesiog atsisakėme. Į Maskvą trise važinėdavome su vienu dideliu krepšiu. Ir mums to visiškai užteko.
– Ką mėgsti veikti namie?
– Man labai patinka kava iš ryto ir prieš miegą. Užmiegu labai geros nuotaikos! Gaminti mėgstu, kai yra proga. Po atostogų stengiamės ir toliau maitintis sveikai. Virtuvėje man patinka ieškoti neįprastų sprendimų. O smagiausia gaminti, kai paragavę tavo maisto žmonės nusišypso ir padėkoja. Labai mėgstu sriubas, mano mėgstamiausia – kokosų sriuba su vištiena, pekininiais kopūstais ir krevetėmis.
– Scenoje tu ryški, o gyvenime, panašu, daug ryškių spalvų tau nereikia...
– Gyvendama Maskvoje prisižiūrėjau daug blogųjų variantų, rėkiančiai besirengiančių moterų. Aprangoje man patinka minimalizmas ir unikalumas. Geriausi – dizainerių kurti drabužiai. Kad ir Aleksandro Pogrebnojaus paltukas – šiltas, patogus ir siluetas išskirtinis. O šiaip kasdien mėgstu rengtis patogiai. Mano draugė turi parduotuvėlę „Šarka“, turiu jos siūtų suknelių. O scena kiekvienam atlikėjui turėtų būti šventė. Jei rimtai žiūri į savo darbą, turi jausti atsakomybę. Man gražu, kai eidamas į sceną žmogus pasipuošia.
– Kaip tu pradedi kurti sceninį įvaizdį?
– Aš pati stengiuosi prisidėti minimaliai, nebent tai man gerai žinomi dalykai, pavyzdžiui, klasika. Dėl spalvų stengiuosi pasitarti su profesionalais. Draugiškais patarimais man dažnai padeda dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė. Per akustinį turą vilkėjau „Le Muse“ drabužius, tai buvo šiltas baltas variantas.
– Tau gera Lietuvoje?
– Kai išvažiuoji, labai gera čia grįžti. Bet esu Vandenis ir man reikia plaukti, keliauti. Turiu svajonę kada nors, visiškai negalvodama apie pinigus, pakeliauti su savo kūryba. Juk jei nesvajosi, už tave to niekas ir nepadarys! Man 33-eji ir suvokiu savo geriausio kūrinio dar nesukūrusi. Kad būtum pastebėtas pasaulyje, turi sudėti visas stipriausias savo savybes. Kad jas atrastum, tau turi būti tikrai daugiau nei dvidešimt metų. Manyje visą laiką kovoja du pradai. Vienas jų nuolat kažkur veržiasi, o kitas po eilinės repeticijos supranta, kad čia ir dabar vyksta patys geriausi dalykai.
Anksčiau buvau labai uždara. Dabar tie jausmai po truputį atsiveria. Supranti, kad yra Londonas, Paryžius, kiti pasaulio miestai, bet vidinis tavo pasaulis – dar didesnis ir asmeniniam tobulėjimui kito pasaulio nereikia. Gal tik tada, kai savo viduje pasieksi tam tikrą lygį, prasidės kūryba, kuri pulsuos kartu su pasauliu. Atviras ir nuoširdus turi būti pirmiausia su savimi.
Supratau, kad nereikia spausti savęs į jokius laiko rėmus. Pamažu keičiasi ir mano dainų tekstai, jie tampa visai paprastučiai, visiems suprantami. Anksčiau labai mėgau metaforas, sudėtingus tekstus, žmonės klausdavo: o ką jūs tuo norėjote pasakyti? O aš ir pati nelabai žinodavau... Gal čia ta Maskva mane taip sukratė, apsuko ir pastatė į vietą. Pradžioje buvo labai sunku, bet vėliau supratau, kad tai ne šiaip sau.
– Su Vidu daug metų esate kartu?
– Susipažinome per miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“, tai buvo 2004-ieji.
– Kokios, tavo manymu, yra šiltų ir gražių santykių sudedamosios dalys?
– Iki Vido buvau įsisukusi į ratą: žinojau, kad santykiai vystosi iki tam tikros ribos, o po to aš pradedu matyti kito žmogaus trūkumus ir viskas nutrūksta. Tas ratas man atrodė labai baisus. Tik vėliau supratau, kad esu kaip ta mergina, kuri vaikšto su iš kartono iškirptu trafaretu, mauna jį ant žmogaus ir žiūri – jei tik kas netinka, iš karto eina toliau. Tai buvo šablonas, mano vyras turėjo būti tik toks ir ne kitoks. Ir tai buvo visiška nesąmonė. Tą trafaretą reikėjo suplėšyti ir išmokti žiūrėti į žmogų. Vidas buvo pirmas vyras, prie kurio aš sugrįžau. Mes susipažinome, susidraugavome, bet viskas atrodė per sudėtinga, tad buvo pauzė. O po to jis vėl atsirado. Turbūt tai buvo nuojauta, šeštasis jausmas, o jis manęs niekada nenuvilia. Mes vėl pradėjome bendrauti. Sakyčiau, iš pradžių tai buvo net ne meilė, dabar mes vienas kitą mylime labiau, bet visų pirma jaukinomės vienas kitą.
Vidas – labai įdomus individas, aš – iš viso nenuspėjama. Bet kai tik susikirsdavome, jis visada skatindavo šnekėtis. Tai taip reta, kad jau vien už tai aš jį įsimylėjau. Vidas sugeba išklausyti ir nusileisti, nors gal savo nuomonės ir nepakeičia. Turbūt tas jausmas ir gilėja, kai supranti, kad žmogus tau jaučia daugiau negu parodo. Man meilė yra rodoma veiksmais. Žodžiais gali pasakoti ką tik nori, juk žodis turi daugybę prasmių.
Turbūt retai žmonės iš karto ima pasitikėti vienas kitu. Bet tie, kurie myli, randa, kaip sujungti tuos skirtingus pradus į vieną dar stipresnį elementą. Ir tie pradai turi būti skirtingi. Kuo skirtingesni, tuo geriau. Dabar abu mokomės iš Ado. Mokomės, kaip jo neužkrauti problemomis, su kuriomis patys susidurdavome vaikystėje. Žmogus daug gali ištverti, bet ar to reikia? Gal po mūsų ateinanti karta bus laiminga? Juk mes dar tokie sudėtingi…
Daugiau istorijų ir nuotraukų – žurnale „Lamų slėnis“ / www.lamuslenis.lt