Šiandien šis spektaklis ne tik pristatys jaunuosius talentus: Lauryną Bendžiūnaitę, Tadą Girininką ir Vytautą Vepštą, bet ir leis dar kartą pasigrožėti subtilaus grožio Juozo Statkevičiaus kostiumais. Jaunų, studentiško amžiaus jaunuolių meilės istoriją pasakojanti „Bohema“ įkvėpė pokalbiui su garsiausiu Lietuvos kostiumų dizaineriu apie jo paties bohemiškus studijų metus Vilniuje.
- Koks buvo Vilnius, kuomet į jį atvykote pirmą kartą?
- Po Kauno Vilnius atrodė labai kitoniškas. Dar prieš pradėdamas studijuoti buvau ne kartą atvažiavęs į sostinę, į Jaunimo teatrą žiūrėti spektaklių. Per naktį stovėdavome eilėse, kad nusipirktume bilietus. Po to, žinoma, eidavome iki menininkų namų, šlaistydavomės po kiemus. Vilnius man buvo tik Senamiestis.
Po to, kai jau įstojau į Dailės akademiją, gyvenau Karoliniškėse. Kai aš atvažiavau į tą penkiaaukštį ir per langą mačiau tik Karoliniškių garažus ir padūmavusį mėlyną mišką tolumoje... Kitoje namo pusėje buvo Televizijos bokštas, bet mano langai, aišku, buvo į gūdžius tūkstančio garažų stogus – patį niūriausią ir šlyščiausią peizažą. Ir dar penkios pensininkės su šunimis vaikščiodavo aplink tuos garažus. Galvodavau: štai tau didysis miestas.
- O Senamiestis?
- Senamiestis atrodė daug romantiškesnis. Jis buvo žiauriai sugriuvęs, bet labai tikras. Dabar jis yra, tegul neįsižeidžia miesto architektai, išdažytas girto kulinaro spalvomis. Visas rožinis ir gelsvas. Man tas perdažymas pradangino miesto žavesį. Nepalyginsi su tuo, kas buvo anksčiau. Na, galbūt ir dėl to, kad anksčiau buvome tikrai vakarietiška respublika, o dabar visiškai nutolome į Europos sąjungos rytus.
- O koks Vilnius buvo anksčiau?
- Puikiai atsimenu, kai eidavome išgerti alaus į Prezidentūros kiemą, kiekvienas kampas pakeliui buvo apdergtas, kiekviename brome dvokdavo šlapimu. Aišku, knygose aprašytas Vilnius niekada nedvokdavo, bet man Vilnius asocijuojasi su kvapais. Įeinant į Aluminato kiemą visos tarpuvatės smirdėjo. Žengiant Latako gatve, kur buvo Dailės akademjos bendrabutis – tas pats. O Pilies gatvės 36 numeriu pažymėtas pastatas, kur yra toks siauras bromelis? Ten iki 1964 metų augino paršelius... O gatvė, kurioje dabar gyvenu – Aušros vartų - man buvo pati baisiausia. Ten bijodavau visų ligotų, spuoguotų ir šašuotų, prašančių išmaldos. Nespalvotose to laiko fotografijose atrodė, kad iš čia visai neseniai išjojo Napoleonas...
Studentavimo laikais buvo Rotonda, kavinukė prie Sereikiškių parko. Čia buvo kavutė ir daktariška dešra ant forminės duonos su majonezu ir kečupu. Viskas buvo šildoma mikrobangų krosnelėje, nes tai irgi buvo deficitas ir mados dalykas. Visi per pertraukas ten gerdavo kavą, rūkydavo ir būdavo labai „cool“. Tie bariukai būdavo labai kuklūs, bet ten rinkdavosi tam laikui nestandartinė publika: ne „Raudono Spalio“ batai, o kažkas buvo su sportbačiais, kažkas - su kaubojiškais batais, buvo ir hipių.
- Kur tuo laiku vykdavo pasimatymai Vilniuje?
- Dramos teatro bufete, valgykloje ir bare „Vilija“, kur kokius 5 metus iš eilės juostinis magnetofonas grojo tą pačią italų dainą „Felicita“. Vėliau atsidarė VCUP, ten irgi užkildavome į kokį barelį. Vis dėlto ryškiausia kultinė vieta buvo 22 – as „Lietuvos“ viešbučio aukštas. Jau tuo metu žinojau, kokio tai lygio baras, - jeigu atnešdavo alaus, tai pridėdavo lėkštelę su riešutais. Tai prilygo skrydžiui į Marsą!
Turėjau sukaupęs išskirtinį garderobą ir su juo galėjau patekti visur. Pavyzdžiui diplominiam darbui pasidariau trumpą bollero džinsinį švarką: baltą, primuštą kniedžių, visi atlapai apkantuoti metalais pas mamą, tekstilės fabrike... Dar draugavau su amerikiečiais... Ir jiems 15 rublių buvo niekas, o man - pusė stipendijos, bet aš vis tiek su jais sėdėdavau ir valgydavau. „Stikliuose“ buvo tokie per tūbelę išspausti ir apkepti pyragėliai iš bulvių, - aukščiausia kulinarijos viršūnė.
Dar buvo blyninė Pilies gatvėje, labiau kasdieniam „naudojimui“. Ten eidavome pietauti. Valgyklose būdavo labai neskanu, viskas be prieskonių, o ten būdavo mieliniai blynai su abrikosų arba persikų džemu, - tai buvo kažkas tokio...
- Su kokiomis viltimis atvažiavote į Dailės akademiją?
- Dailės akademija buvo išrinktųjų vieta. Ypatingai modeliavimo specialybė, - gražių merginų kalvė. Čia stojant buvo tik trys vietos. Tokie prestižo ir deficito laikai. Man atrodė, kad aš po Kauno S. Žuko technikumo jau buvau pakaustytas, tačiau visi dėstytojai sakė, kad čia visai kitas lygis, reikia daryti geriau, iš naujo. Tada mes turėjome didžiuosius modelių namus. Ten Dalia Jurginienė buvo toks pat autoritetas, kaip dabar Christianas Dioras.
- Ar tiesa, kad Jūs ir chore dainavote?
- Taip, dainavau Dailės akademijos chore. Visais balsais, kokiais tik norėdavau! Jeigu man patikdavo merginų partija, dainavau už jas, jeigu vaikinų, - už juos. Tik boso partijos nedainavau. Ten aš visoms merginoms makiažą darydavau.
- O kaip tuomet atrodė Modelių namai?
- Modelių namai buvo šventovė. Vien užeiti į pastatą buvo didžiulis dalykas. Ten ruošdavo modelius visiems Tarybinės Lietuvos fabrikams. Gal jų nebuvo tiek ir daug, bet tais drabužiais rengėsi visa Lietuva.
- Kokios buvo mados?
Tuo laiku mados buvo labai juokingos. Viena iš nedaugelio sričių, kur visi galėjo išreikšti save buvo drabužiai ir mados. Aš buvau labai išlepintas. Turėjau tetą Amerikoje. Jai aš piešdavu eskizus kokių rūbų noriu, o ji eidavo į parduotuves, surasdavo ir siųsdavo man. Buvau lyg koks inturistas ir tuo laiku labai madingas.
- Nenorėjote būti kaip visi?
- Kokie buvo Jūsų įspūdingiausi drabužiai?
- Tai buvo žibučių spalvos marškinėliai su Lietuvių Dainų ir šokių šventės 1983 – iųjų metų štampu ir dvigubu Vyčio kryžiumi bei Gediminaičių stulpais. Iki šiandien dar turiu tą maikutę.
Dar džinsai „Levis“ ir sportbačiai „Reebok“. Taigi, deficito laikais turėjau pilną komplektą. Su savo garderobu galėjau patekti visur, - kai nueidavau į čekiškas parduotuves, atrodydavo, kad susiliedavau su pasauliu.
Patys įdomiausi dalykai vyko Pasaulio lietuvių suvažiavime, 1988 – aisiais metais. Ten susipažinau su daugybe amerikiečių. Jie mane kalbino angliškai ir man buvo toks „kaifas“, kad aš kaip jie, - toks kaip visi. Aš gi iš Tarybinės Lietuvos: nematęs žurnalų, pasaulinės spaudos... Ir tas jausmas, kad turi tinkamą intuiciją, kad atrodai, kaip amerikiečiai, reiškia, kad nesuklydai. Tai man buvo didžiausias dalykas.
Vienu metu supratau, turiu kraustytis iš Karoliniškių dėl to, kad nors tuo metu tai ir buvo kitų geidžiamas rajonas, nes buvo karštas vanduo, bet vis vien niekas kasdien nesiprausė. Mane nežmoniškai nervindavo tai, kad visi troleibuse susispaudžia ir prisispaudžia. Tu išsipuošęs, išsikvėpinęs važiuoji kaip į šventę, i Dailės akademiją, mokaisi madų dizaino... Galvodavau, kaip kiti nesupranta, kad aš negaliu glaustis su bet kuo. Taigi jie gali suglamžyti mano marškinius. Taigi tada aš pradėjau eiti į paskaitas ne 9 o po 10 valandos, kuomet galėdavau sau ramiai nuvažiuoti, nes tokiu metu jau nebūdavo nė vieno žmogaus. Į akademiją eidavau išsipuošęs kaip į La Scalos teatrą. Ir atsimenu, vieną rugsėjo 1-ąją aš atėjau išsipuošęs, su stebuklingo grožio kuprine, rožiniu šaliku, o mums davė kastuvus ir liepė kasti… Vėliau persikėliau gyventi į buvusį poeto Širvio butą.
- Viena iš pirmųjų Jūsų kolekcijų buvo komjaunuolių suvažiavime. Ar tai tiesa?
- Taip, visa tai buvo dar Kaune. Iš technikumo buvome pakviesti į 25-ą komjaunuolių suvažiavimą su savo kolekcija. Ten dalyvavo visa mūsų grupė. Mes taip pareigingai ruošdavomės, dažydavomės, repetuodavome su pilnu grimu, viskuo. Ir mus, studentus, pripažino stipresniais nei modelių namų kolektyvas. Neįmanoma įsivaizduoti, kokie tada buvome laimingi.
- O kas tuomet pasiuvo modelius?
- Mes patys juos ir siūdavome. Aš buvau įsidarbinęs „Juzės“ ateljė Kaune. Ten man labai gerai sekėsi, - galėdavau palenkti „padalkas“ kostiumams ir paltams tuometiniam Lietuvos vadui Songailai. Jau tais laikais buvau iškilęs, nes neatlikinėjau praktikos siuvykloje - eidavau į „Juzės“ ateljė! Blogumas buvo tas, kad reikėjo keltis 6 valandą ryto ir atlikti pačius juodžiausius darbus. Kartais net reikėdavo nubėgti nupirkti degtinaitės, jei sėkmingai kažką priduodavo, nes buvau jauniausias. Bet jau tada diktavau madas visam cechui, tikrai. Visi išsižiodavo, kai aš rytais pasirodydavau.
- O kokią pirmą kolekciją pristatėte Vilniuje?
- Studentų meninių dienų metu mes pirmą kartą Dailės akademijoje, didžąjam foje iš tumbų pasidarėme podiumą, sustatėme prožektorius. Aš sukūriau kolekciją iš 5 kostiumų. Vieną švarkeli dar net dabar žinau, kas turi, tada ir nusipirko. Taip kad komercinė sėkmė prasidėjo jau prieš 30 metų.